Svaiginamai populiari tuometinės „Panoramos“, paskui ir kelių pokalbių laidų vedėja per pastaruosius septynerius metus su operatoriumi išbraidė daugybę Lietuvos miškų – dirbo laidoje „Girių horizontai“ – ir apie matytas jaudinančias gamtos vietas, sutiktus žmones gali kalbėti nesustodama. Šypteli, kad dabar ji jau – oficiali pensininkė, tad laidai padeda tiesiog dėl malonumo.
Turbūt yra istorijų ir žmonių, kurie niekada neužsimiršta?
Žinoma. Ir nebūtinai įžymybių. Iki šiol saugau vienos aštuonmetės mergaitės atsiųstą atviruką: „Mielos tetos, labai džiaugiuosi, gavusi iš Vilniaus siuntinėlį. Mes su mamyte pirmą kartą gyvenime gavom siuntinėlį. Nežinojau, ką tas žodis reiškia. Atsidariusi nustebau, tokių gėrybių gavusi. O atvirutę išbučiavau iš džiaugsmo. Už viską bučiuoju tetą Algimantą, tetą Rasą ir tetą Liną. Linkiu geros sveikatos ir ilgai gyventi.“ Dabar tai mergaitei jau penkiolika.
Kartą filmavome laidą mažame Žemaitijos miestelyje: susipažinome su tokia kovinga močiute, kuri rūpinosi neįgalia moterimi, viena auginančia dukrą. Pati močiutėlė vargingai gyvena, bet surinko joms pinigų ir nupirko trobelę; kai ta moteris gulėdavo ligoninėje, rūpindavosi jos mergaite; iš paskutiniųjų nupirko jai smuikelį, leido į muzikos mokyklą. Palaikau su ja ryšį iki šiol. Dažnai būdavo graudu ir ne sykį esu atidavusi paskutinius iki algos piniginėje turimus penkiasdešimt litų. Vienas operatorius juokaudavo, kad gal geriau Vilniuje piniginę palikčiau. Ir apgauta buvau, nekart nudegusi, nes labai lengva mane būdavo sugraudinti.
Pasižadėdavau, kad daugiau – tai jau ne. Iki kito karto. Kuriozinės istorijos pavyzdys, kai Druskininkuose, lifte, buvo rastas kūdikis. Jį paėmė į ligoninę ir staiga atsirado mama: graudžiai pasakojo, kad labai gailisi palikusi kūdikį, verkė, kaip sunku gyventi. Aš jai, aišku, daviau pinigų. O paskui paaiškėjo: jokia ji ne mama. Tiesiog – ligonė... Bet, Dievulėliau, negali nuslopinti noro padėti – kartais matai, kad tie tavo šimtas litų vargingai gyvenančiai mergaitei, neišgalinčiai nusipirkti išleistuvių suknelės, – tikras išsigelbėjimas.
Kurdama laidą apie miškus, manau, sutikote žmonių, kurie gerokai skyrėsi nuo miestiečių, amžinai susirūpinusių tik dėl savęs...
Miškininkai labai išprusę žmonės. Tikrasis elitas. Kas nuo senų laikų kaime buvo svarbiausi? Kunigas, gydytojas, girininkas. Iš pradžių bijojau eiti į tokią laidą – nežinojau, kaip ir daugelis, kuo skiriasi urėdija nuo girininkijos, miškininkas – nuo eigulio, nieko neišmaniau apie miškus. Tačiau jaučiausi pavargusi nuo pokalbių su poniomis. Juk buvo ir „Kitoks pokalbis“, ir „Nuoširdžiai Jūsų...“ – kartais be nuoširdumo...
Buvau pasiekusi tokią ribą, kai galvojau: „Dievulėliau, viskas jau buvo, viską jau mačiau, viską žinau, nebeįdomu...“ Tokiose laidose nebemačiau savęs. O čia buvo kažkas kita. Ir žmonės, kuriuos sutikau, kitaip vertino gyvenimą, visas mūsų realijas, dėl kurių jaudinomės. Būdavo, nuvažiuoji į kokį medelyną – žmogus net negirdėjęs, kad koks nors ministras pasikeitė, jam svarbiau, kad pušaičių sodinukų ligos neužpultų. Man didžiausias stebuklas atrodydavo rasti kokį nors eigulį, kurio tėvukai – gydytojai, kuris pats stebino gabumais ir turbūt turėjo eiti tėvų pėdomis ar daryti sostinėje stulbinančią karjerą, bet pasirinko darbą ir gyvenimą miške: gaudo brakonierius, rūpinasi savo ūkiu, bendrauja su vaikais miškininkų būrelyje, – gražu žiūrėti.
Jie – ir pedagogai, ir psichologai, ir mūsų per savaitgalį paliktas miškuose šiukšles surenka. Dauguma tų vyrų dar ir eilėraščius rašo. Vieni knygutes leidžia, kiti užsislaptinę. Dainuoja. Iš vieno miškininko esu gavusi dovanų jo paties megztas vilnones kojines.
Štai kur svajonių jaunikiai.
Būtent – tik kad jau vedę.
Kažin, ar negalvojo jie apie jus, kad vargu ar ponia iš televizijos braidys po mišką, purvais apsitaškiusi...
Gali būti. Dažnai po tokių dienų miške grįždavome šlapi, sušalę ir pavargę, bet kai žiūrėdavome parsivežtą medžiagą, net pikta būdavo: tiek vargo, o miškas kaip miškas. Gali tokio prifilmuot Vilniaus pakrašty. O juk nuoširdžiai klampodavome visą dieną paskui miškininkus, su operatoriumi ieškodami geresnių kadrų. Ne tik filmuodavome, bet ir padėdavome – daug medelių esu pasodinusi. Net koją iš to uolumo miške buvau susilaužiusi.
Visą interviu skaitykite gegužės mėnesio žurnale „Laima“.