Pokalbiui su A. Čekuoliu susitinkame jo kambaryje, slaugos namuose „Addere Care“, Trakuose. Jis pats šią vietą mieliau vadina „sanatorija“ arba „pensionatu“.
– Kodėl nusprendėte persikelti į „pensionatą“ Trakuose?
– Vietos man užteko ir Vilniuje. Turiu pirmą aukštą Čiurlionio gatvės rajone, su sodeliu. Gyvenome ten su sūnumi Justu ir marčia. Sutarėme puikiai. Niekas manęs neišvarė.
Sprendimą išsikelti iš savo namų ir įsikurti čia, ežerų ir gamtos apsuptyje, priėmiau pats. Justas rinko vietas, kur galėčiau gyventi ir gauti kasdienės pagalbos, kurios man, pripažįstu, jau tikrai reikia. Į keletą jo atrinktų vietų nuvažiavau pats ir priėmiau sprendimą.
Planavau pabūti čia per vasarą, tačiau planus pakeičiau: būsiu čia tiek, kiek reikės.
– Kuo ir kaip jūs gyvenate pastaruoju metu? Ir apskritai, koks yra gyvenimas sulaukus 91-erių?
– Iki atvažiuojant čia gyvenau taip, kaip gyvena dauguma senių. Jiems atrodo, kad jie dar pasaulyje. Nors jie jau iškritę iš sekos.
Beje, per senius labai gerai matosi šalies progresas. Jei anksčiau 70 metų vyras buvo laikomas sukriošusiu seniu, tai šiandien toks vyras gali ir verslui vadovauti, ir mokyklos direktoriumi būti. Kitaip, nei buvo dar visai neseniai.
Nepaisant to, daugelyje šeimų, kuriose gyvena „seniai“, situacijos komplikuojasi. Taip nutiko ir mūsų šeimoje. Mano sūnus ir dukra jau suaugę, nori pagaliau gyventi savo gyvenimą. Bet namuose maišosi senis. Pajutau, kad esu lyg švino kamuolys savo vaikams prie kojų.
Iš kitos pusės, labai pavargau nuo „valdiško“ gyvenimo būdo.
– Ką jūs vadinate „valdišku“ gyvenimo būdu?
– Sovietų laikais beveik visi gyvenome „valdišką“ gyvenimo būdą. Butai prasti, bet pigūs. Maistas prastas, bet pigus. Išvažiuoti buvo gana sunku net iš savo miesto, nes mažai kas turėjo automobilius.
Tada buvo savaime suprantama, kad vaikai privalo slaugyti savo tėvus namuose. Atiduoti juos į „ubagynus“ buvo didžiulis pažeminimas ir kančia.
Dabar suaugę vaikai turi labai dideles galimybes. Bet daug kam tai gali taip ir likti tik teorinėmis galimybėmis, kai praktiškai jomis nelabai gali naudotis. Viena to priežasčių – namuose gyvenantys seniai. Todėl seniams reikia priimti atitinkamus sprendimus.
Vakaruose, ypač Skandinavijoje, tai suprasta gana seniai. Tokį sprendimą priėmiau ir aš.
– Ar dar rašote?
– Sūnus man atvežė kompiuterį, spausdintuvą. Kambario kampe įkurdino biurą. Todėl ir toliau darau tai, be ko savo gyvenimo jau neįsivaizduoju.
Būtinai turiu sėsti dirbti. Kitaip bus gėda į save veidrodyje pasižiūrėti. Rašau įžvalgas LRT portalui. Pirmą kartą rašau dvi knygas iš karto. Viena – „Medinė kaukė“ – turėtų išeiti dar šiais metais. Tai autobiografija be pagražinimų. Kita turėtų būti baigta kitų metų pabaigoje. Ta dar nepakrikštyta. Tai įžvalgų rinkinys.
Dabar man tai kaip katinui stulpas, į kurį jis būtinai turi įlipti. Tai sukuria vidinę įtampą. Duoda elektros.
– Kokios jūsų dienos „pensionate“?
– Man čia patinka. Yra ritmas: pusryčiai, pietūs, vakarienė, mankšta. Dėl maisto ar vaistų galvos sukti nereikia – viskas paduota lėkštutėje.
Kambariai čia nedideli, bet švarūs. Lovos geros ir patogios. Įspūdis apie maistą iš pradžių gali būti ir nekoks. Čia daug košių, daug įvairiai paruoštų daržovių. Nėra bifšteksų ar didkepsnių keptų ant žarijų. Bet kad ir valgančiųjų dantys jau ne tokie.
Iš pradžių man, mėsėdžiui, tos košės atrodė prasta išeitis. Prašydavau sūnaus atvežti kumpelio ar rūkytos dešros vokelių. Dabar jų jau nenoriu. Ir kam man jie? Juk nedirbu fizinio darbo. Turbūt dėl troškintos mėsos ar kotletų, farširuotų daržo žirneliais, dar niekas nenumirė.
Sulaukus mano metų, materialios vertybės nėra svarbiausia.
Negaliu nepaminėti slaugių. Personalas čia kvalifikuotas. Turi savo uniformas – sniego baltumo kelnes ir melsvus švarkelius. Slaugytojos ir jų padėjėjos niekada nepakelia balso. Nepyksta dėl nieko ir beveik visada šypsosi. Gali atrodyti, kad šypsenos neturi jokio svorio. Bet tai vaistai, kurių jokios gamyklos dar neišmoko gaminti.
Vieną kartą nepastebimas stebėjau, kaip padėjėja maitino ligonį jo kambaryje. Man buvo keista, kad net tada, kai jos niekas nemato, ji ne tik maitina seną žmogų, bet ir šypsosi jam, padrąsina, nugarą paglosto.
Dušas čia – kada užsinori. Grįžus po jo visada randu kambarį išvėdintą, patalynę pakeistą. Ją keičia kada tik prireikia, be priminimo.
Merginos išmokytos kas plaukus apkirpti, kas manikiūrą ar pedikiūrą padaryti. Be lakavimo, žinoma.
– Ar šiuose namuose jums užtenka gyvenimo?
– Jei 91 metai eitų taip, kaip iki šiol eina dienos pensionate, tai iškęsti savo metus nebūtų labai sunku. Jei aš čia būčiau vienas, kuris vaikšto su lazda ar kurį reikia stumdyti ratukuose, tai turbūt prakeikčiau savo gyvenimą. Bet čia gyvena daug į mane panašių žmonių. Ir tai ramina.
Jaunuoliai čia nepriimami. Todėl nėra kam pavydėti ar pavyzdį rodyti. Taip, aš jau daug ko negaliu. Bet daug kas iš esančių šiuose namuose turi ir gali dar mažiau nei aš. Todėl vertinu tai, ką dar turiu, ką galiu.
Kartą atvežė vos paeinantį senioką. Pasodino už stalo, bet jis nenorėjo, o gal negalėjo, net šaukšto paimti. Tuoj prišoko trys uniformuotos. Dvi prilaikė žmogų, trečia maitino. O kitą dieną – žmogus jau valgė pats.
Beje, pastebėjau, kad šiuos namus pamėgę nemažai Lietuvos menininkų, scenos žmonių. Galbūt jų gyvenimas atrodo blizgučiais nubertas. Bet jei neturi gerų vaikų, tai paskutiniai gyvenimo etapai gali būti skausmingi. Kai ne tik dainuoti ir šokti negali, bet be palaikymo tiesiog būti gyvam darosi sunku.
– Ar netraukia grįžti namo?
– Niekas mano namų kol kas nepardavė ir manęs neišprašė. Žinau, kad galiu bet kada sugrįžti. Mano miegamąjį ir darbo kambarį vaikai paliko nepajudintus. Vis tik kai manęs pensionato direktorė paklausė, kiek ketinu čia pabūti, atsakiau, kad „iki galo“. Perklausė, ką turiu omenyje. Patylėjome. Bet abu supratome.
Man jau daug metų. Dar jaunas būdamas ne kartą esu susidūręs su mirtim. Tris kartus teko gelbėti kailį iš skęstančio laivo. Todėl į daug ką žiūri ramiai.
Dabar galiu konstatuoti, kad į rimtą gilią senatvę nuslysti pats to nepastebėdamas.
Fotogalerija:
