Žinomas žurnalistas pasakojo, kad Sausio 13-ąją jis buvo Seimo rūmuose kartu su Jurbarko būriu. Vyrai tebuvo apsiginklavę benzino buteliais, kuriuos esant reikalui būtų reikėję svaidyti į besiartinančius sovietų tankus. „Visi buvome neginkluoti, bet buvome pasiruošę paaukoti savo gyvybę dėl laisvės Lietuvoje. Gerai, kad mūsiškiai, kurie turėjo paslėptų ginklų, jų nepanaudojo. Kai kurie turėjo medžioklinių šautuvų, ginklų iš Antrojo pasaulinio karo, automatų“, – Žmonės.lt pasakojo A.Čekuolis.
Sausio 13-osios įvykių dalyvis tvirtino, kad didžiausia lietuvių jėga buvo ta, kad jie nenaudojo prievartos. „Buvo toks įvykis: priėjo prie manęs vyrukas ir sako, kad jis atvažiavo su moskvičiumi, kurio bagažinė pilna automatų. Jam buvo pasakyta, kad tegu jis grįžta namo ir paslepia ginklus. Jis į mane pažiūrėjo kaip į dar vieną išdaviką. Įsivaizduokite, pasipiltų iš mūsų pusės kulkų serija, iš Seimo ar Televizijos bokšto, būtų nukauti keli sovietų kareiviai, tačiau jų būtų mažai, nes visi buvo tankuose ir dėvėjo neperšaunamas liemenes ir šalmus. Bet jie būtų iškelti kaip rusų tautos didvyriai, o pralietas kraujas būtų iššaukęs kerštą. Tačiau tai buvo labai sunku išaiškinti žmonėms.“
 |
| Romualdo Požerskio nuotr./1991 metų sausio įvykiai |
A.Čekuolis džiaugėsi, kad tądien lietuviai buvo itin vieningi: operatyviai iš atokiausių kampelių tempė betoninius blokus, vamzdžius, spygliuotas vielas ir statė triaukštes barikadas. Rašytojas pasakojo, kad radiotechnikai pastatė galingą satelitinę anteną ant stogo, tad kovotojai už laisvę turėjo ryšį su visu pasauliu. „Buvo daug nesupratimo, kas gali nutikti, nes variantų buvo šimtai. Iš kitos pusės žinojimas, kad esame pasaulio centre šiek tiek ramino“, – kalbėjo A.Čekuolis.
Garsus rašytojas ir žurnalistas prisipažino nesuprantantis tų Lietuvos piliečių, kurie drįsta užsiminti, jog anais laikais gyventi buvo geriau. „Tegu jie palygina, pavyzdžiui, dabartinę sausio 12-ą arba 14-ą dieną su tomis pačiomis dienomis prieš daugiau nei 20 metų, tegu pasižiūri į parduotuves, prisimena svetimus kareivius, marširuojančius miestų gatvėmis, tegu prisimena spygliuotas vielas, neleidžiančias lietuviams išvažiuoti į Vakarus ir netgi į Lenkiją“, – piktinosi įvykių liudininkas.
A.Čekuolis sakė, kad netgi tokių šalies skaudulių kaip emigracija, korupcija, žemas pragyvenimo lygis, nedarbas ir kitų blogybių negalima vadinti nepriklausomos Lietuvos piktžaizdėmis. Esą jų visada buvo ir bus. „Emigracija Lietuvos nepanaikins. Ji gali atnešti ir naudos. Kai kurie emigruoja dėl uždarbio, bet yra ir tokių, kuriuos traukia kitų kraštų, kitokio gyvenimo iššūkiai. Prisiminkite laikus dar iki karaliaus Mindaugo – mes buvome nuėję iki Estijos iki Saremos salos. Kaip manot, ko mums ten reikėjo? Nejaugi rūkytų stintų? Ne, mus traukė nepažįstami toliai. Galų gale, nejaugi reikia vėl pastatyti sienas, spygliuotas vielas ir užkardas, kad žmonės neemigruotų? Ne. Pakelti ekonomiką? Staigiai neįmanoma. Reikia laiko ir reikia pradėti nuo savęs“, – Žmonės.lt kalbėjo A.Čekuolis.
