Pradėkime nuo to, ar sąvoka „šokolado kultūra“ Lietuvoje jau egzistuoja?
Prieš aštuonerius metus, prieš pradėdamas šokolado verslą, padariau rinkos tyrimus. Buvo užduotas klausimas: „Jeigu turėtumėte galimybę už tą pačią kainą įsigyti lietuviško ir belgiško šokolado saldainių, ką pasirinktumėte?“ Rezultatas mane nustebino ir net išgąsdino: devyniasdešimt penki procentai lietuvių būtų pasirinkę lietuvišką šokoladą. Žmonėms tiesiog atrodė, kad bet koks šokoladas yra šokoladas.
Bet jeigu užsidegu, tikiu idėja, einu lyg tankas per visas sienas. Tos pačios rinkos tyrimo kompanijos paprašiau suorganizuoti bandymus: į vieną padėklą buvo sudėti lietuviško šokolado saldainiai, į kitą – belgiško. Žmonės galėjo ragauti ir spręsti, kuriame padėkle saldainiai skanesni. Kai beveik šimtu procentų visi nubalsavo už padėklą su belgišku šokoladu, patikėjau, kad galiu pradėti šitą verslą.
Gal per tiek darbo metų jau turite statistiką: ką lietuviai labiausiai mėgsta?
Apie šešiasdešimt procentų žmonių – juodąjį šokoladą, trisdešimt – pieninį ir tik dešimt procentų – baltąjį. Pieninį daugiausia renkasi vaikai, baltąjį – inteligentiškos moterys. O gurmanai, manau, turėtų valgyti juodąjį šokoladą. Labai vertinami šokoladiniai saldainiai su pelėsiniu sūriu ar aitriosiomis paprikomis. Turiu net pirkėjų, kurie mėgsta šokoladą su lašinukais!
„Šokoladas“ skamba taip pat aistringai ir paslaptingai kaip „meilė“... O gal tos visos afrodiziakinės jo savybės tėra mitas?
Actekai virdavo šokoladinį gėrimą ir juo stiprindavo vyrų galias. Jeigu klausiate, ar aš pats tai jaučiu (juokiasi)... sunku atsakyti. Aš šokoladą ne valgau, o tik ragauju, juo mėgaujuosi. Ir ne tam, kad ką nors pajusčiau, o todėl, kad ieškau naujų skonių, receptūrų. Mano darbe apskritai dažniau norisi vandens nei šokolado (juokiasi). Dar dažniau ragauju šokoladinius tortus. Juokauju: kai noriu kūdintis, nuo šešių gabalėlių per dieną dozę sumažinu iki trijų...
Kodėl tais laikais, kai žmonės turtus krovėsi iš statybų ar pirkimo ir pardavimo verslų, jūs ėmėtės šokolado?
Dievas taip norėjo... Aš nepaprastai tikiu likimu. Kaip kitaip paaiškinti tai, kad prieš aštuonerius metus į Belgiją važiavau specialaus kremo savo tada gamintiems „Danutės pyragams“, o radau šokoladą. Ir visa kita mane nustojo dominti.
Apskritai daug kas mano gyvenime buvo netikėta ir neplanuota, todėl – ko tik nebuvo: nuo bulvių sodinimo ir tulpių auginimo iki bankų statybos ir žuvų pardavimo tūkstančiais tonų... Nepaprastai svarbu atsirasti reikiamu laiku reikiamoje vietoje. Tuomet savo sėkmės laiptais pakilsite tarsi liftu. Kai pagavau savo stebuklingą bangą, iš leitenanto akimirksniu tapau generolu. Nors tai nėra sveika – nespėji išmokti daugybės pamokų. Kol sekasi, kyli ir skrieji... Bet jeigu susiduri bent su mažiausia kliūtimi, prasideda problemos. Tada krinti iš labai aukštai ir skaudžiai. Įsivaizduokite, man – dvidešimt dvejų vaikinukui – pasiūlo statyti banką!..
Labai vertinami šokoladiniai saldainiai su pelėsiniu sūriu ar aitriosiomis paprikomis. Turiu net pirkėjų, kurie mėgsta šokoladą su lašinukais!
Jūs tuo metu turėjote statybų bendrovę?
Tai – viena iš tų mistinių mano gyvenimo istorijų, kurią gali paaiškinti nebent tas „reikiamu laiku reikiamoje vietoje“. Buvo gal 1992-ieji. Tuo metu pardavinėjau mėsą Kaliningrade, o iš ten į Lietuvą vežiau žuvis. Atvažiuoja draugas banko valdytojas su žmona į svečius ir pamato mano suremontuotą, gražų butą per du aukštus Petrašiūnuose, Kaune. Itališki baldai, kokius dar nedaug kas turėjo, židinys, kokybiškos apdailos medžiagos... Svečias sužavėtas. „Algimantai, ar pastatysi banką Kaliningrade?“ – klausia. Pagalvojau – juokauja. Bet nuvažiavau į Kaliningradą, pamačiau neseniai pastatytą 200 kvadratinių metrų bankelį, į kurio statybas lenkai įdėjo 650 tūkstančių dolerių. Supratau: už tokią sumą aš irgi galėčiau pastatyti. Sutariame. Bankininkai prašo vienintelio dalyko – kad spėčiau pastatą įrengti iki gruodžio 31 dienos. Pasirašau tokią sutartį: jeigu pastatau iki sutartos datos, gaunu 100 tūkstančių dolerių premiją, o jeigu nespėju, kiekvienas papildomas mėnuo jau man kainuos po 100 tūkstančių dolerių. Šiandien nė už ką nepasirašyčiau tokios sutarties. Banką mes pabaigėme ne gruodžio 31-ąją, o liepos 1 dieną... Vėlavome pusę metų. Tai reiškia, kad turėjau sumokėti 600 tūkstančių dolerių baudą. Tokių pinigų aš tikrai neturėjau. Tada įvyko dar vienas stebuklas: kadangi buvo pasirašyta tokio storumo sutartis, kokios aš daugiau niekada gyvenime nebuvau pasirašęs, mano juristai gerokai pasikapstę rado ir tam tikrų kitos pusės prasižengimų. Todėl dėl draugystės sutarėme, kad vieni kitiems skolingi nesame.
Manau, kad dabar tokie stebuklai būtų nebeįmanomi: laikai nebe tie, verslininkai atsargesni...
Stebuklų vyksta visada. Bet tiesa ta, kad su dabartine patirtimi aš net nebandyčiau veltis į tokias avantiūras.
Arba kita stebuklinga mano gyvenimo bomba. Draugas sako: „Tau labai gerai sekasi prekiauti žuvimis. Pirkime laivų. Las Palmase stovi trys areštuoti laivai. Reikia sumokėti viso labo milijoną dolerių, o vieno laivo vertė – mažiausiai trys milijonai.“ Dar parodo man planus, kur tie mūsų laivai turėtų žvejoti skumbres ir kad per pastaruosius keturis sezonus pelnas toks, jog tas milijonas mums atsipirktų per kelerius metus. Pasiskolinu, sumoku. Įsivaizduokite, užtenka proto nusipirkti laivus jų nė nepamačius! „Žinai, yra tokia smulkmenėlė: reikia dar milijono dolerių laivų remontui, kad galėtų išplaukti žvejoti...“ – išgirstu. Ir, aišku, vėl mes su kompanionu ieškome pinigų, vėl kažkokiu stebuklingu būdu jų surandame... Laivai pagaliau išplaukia žvejoti, nes tuo metu temperatūra turi nukristi iki tam tikro lygio – tada žuvys migruoja iš Norvegijos pro Škotiją tolyn į pietus.
Bet atsitinka force majeure: būtent tais metais vandens temperatūra prie Anglijos krantų – aukščiausia per pastaruosius šimtą metų. Žuvys nemigruoja, nes per šilta, norvegai prie savo krantų jas traukia nežmoniškais kiekiais, o mes Škotijoje su savo laivais kasdien patiriame po kelis tūkstančius dolerių nuostolių! Ir vėl stebuklas: nors ir su dideliu nuostoliu, bet gana sausas išlipau iš balos. Suderėjome su kompanionu, kad jis perima mano paskolą, o aš išeinu iš verslo. Taip baigėsi mano žuvų epopėja. O buvęs mano kompanionas per dešimt metų nusipirko dar penkiolika laivų ir dabar yra vienas turtingiausių žmonių ne tik Lietuvoje. Kartais daug kas gyvenime priklauso ne tik nuo žmogaus, bet ir nuo likimo, situacijos...
...ir avantiūrizmo. Atsidūrus reikiamu laiku reikiamoje vietoje reikia dar ir nebijoti rizikuoti.
Visiškai teisingai. Žinote, kodėl protingas žmogus nepradeda verslo? Todėl, kad visada ras priežastį, dėl kurios galėtų nepasisekti. Visada. Pasiūlytų man dabar pirkti laivus ir plaukti žvejoti, tikrai kiltų klausimas: o kas, jei ta žuvis neplauks? Kas man įrodys, kad seksis?
Tiesą sakant, jau daugiau nei dvidešimt metų sukuosi versle, bet vis dar nežinau, kaip reikia daryti verslą.
O kaip elgtis savajame žinote?
Dabar laikausi vienos taisyklės: neberizikuoju. Pavyzdžiui, jau yra vienuolika „AJ Šokolado“ parduotuvių. Bet pusė iš jų (Klaipėdoje, Mažeikiuose, Šiauliuose, Druskininkuose, Londone, o dabar dar ir Osle) – pagal franšizės sutartis. Praėjusią savaitę kalbėjausi su Azerbaidžanu, kur vietos verslininkas irgi nori frančizės. Parduotuvės atidaromos su mano vardu, tačiau kitų žmonių pinigais, jėgomis ir energija. Geriau atsisakau dalies savo pelno, bet neberizikuoju.
Tikiu, kad sukūriau tikrai unikalų dalyką. Su kolega išvaikščiojome Manhataną skersai išilgai ir radome vienintelį šokolado restoraną, kuris tik šiek tiek panašus į mano šokoladines. Visur kitur – arba šokolado parduotuvės arba įvairių desertų restoranėliai. O specializuotos vietos, kur gautum kokio tik nori šokolado, šokoladinių kokteilių ar tortų – nėra. Net ir Paryžiaus centre tokią kavinukę atidaryti nebūtų gėda.
Kai būna sunku, žmogus supanikuoja. Ir tik tvirtai tikintis žino, kad vis tiek viskas bus gerai.
Užtektų avantiūrizmo su savo šokoladine kelti koją į Belgiją, kuri ir taip vadinama šokolado sostine?
Mano mokytojai – belgai. Ten turbūt niekuo nenustebinčiau. Nebent savo šokoladinės koncepcija, nes šokolado restoranų ten irgi nemačiau. Ko gero, tai net būtų ne avantiūrizmas, o logiškas verslas. Pavyzdžiui, nuostabiame Briugės miestelyje suskaičiavau penkiasdešimt šokolado parduotuvių. O kodėl ten negalėtų atsidaryti penkiasdešimt pirma?
Bet jūsų sėkmės kelias nebuvo vien stebuklais klotas. Kaip išgyvendavote nesėkmes?
Investavau pinigus į pirmąją šokolado parduotuvę ir iškart – sėkmė. Kadangi buvau atėjęs iš labai didelio verslo ir norėjosi grįžti prie tokio paties, vienu metu atidariau dar keturias parduotuves. Bet sąnaudos išaugo penkis kartus, o apyvarta – tik dukart. Mano patiriami nuostoliai buvo po trisdešimt tūkstančių litų per mėnesį. Katastrofa, panika! O atrodo, kad viską padarei gerai – šokoladą tokį pat skanų, parduotuves tokias pat gražias... Ką aš tada dariau? Išvažiavau į vienuolyną.
Ką padarėte?!
Išvažiavau į vienuolyną pagyventi. Pas benediktinus, prie Kelmės. Nuo to laiko periodiškai ten važiuoju.
Ir vėl įvyko stebuklas. Paskambinau vienam turtingam žmogui, kurio iki tol nepažinojau, ir pasiūliau pirkti dalį savo įmonės akcijų. Jis sutiko. Per pastaruosius kelerius metus padariau protingų žingsnių – pradėjau šokoladą pardavinėti prekybos centruose, degalinėse, daryti tortus, kavas... Pamažu vėl įsilingavau. Tas akcijas, kurias buvau pardavęs, pernai gruodį jau atpirkau. Visada taip būna: tau uždaro duris dėl to, kad paieškotum naujų langų.
Vienuolynas – ramybės oazė. Gyvenančiam tokiu beprotišku tempu bet kam rekomenduočiau kartkartėmis ten užsidaryti. Netgi tiems, kas neturi tikėjimo dovanos. Kai būna sunku, žmogus supanikuoja. Ir tik tvirtai tikintis žino, kad vis tiek viskas bus gerai. Gal per daug paatvirausiu, bet aš kiekvieną rytą meldžiuosi. Prašau Dievo ne pinigų ar sėkmės, o dvasinės ramybės. Kai neįsileidi į vidų panikos, streso, nevilties, tada blaivia galva gali sugalvoti daugybę išeičių iš pačių sunkiausių situacijų.
Kiek versle, gyvenime jums reikia artimų žmonių pagalbos?
O mes neperlipame susitarimo nekalbėti apie asmeninį gyvenimą ribos (šypteli)?
Žiūrint, ką atsakysite...
Man labai svarbus artimų žmonių įvertinimas. Kartais aš juos turbūt užknisu savo siūlymais paragauti ir įvertinti. Bet man to iš tikrųjų reikia. Kitu atveju – kam gyventi? Kūryba – pagrindinis gyvenimo varikliukas. O kurti vien sau negali. Ir džiaugtis vienas negali. Visada norisi turėti šalia žmonių, kurie vertina tai, ką darai. Manau, kad mano didieji vertintojai – mano vaikai.
Ir vertintojai, ir bendradarbiai. Dirbote su vyresniuoju Edvinu, dabar – su kitu sūnumi Irmantu. O keturiolikmetis Lukas ir kelerių metukų dukra – būsima pamaina?
Edvinas iš tikrųjų kažkada labai daug padėjo, bet išvažiavo gyventi į Klaipėdą, turi ten savo planų. Dabar Irmantas dirba su manimi. Gaila, kad teko uždaryti pagal jo idėją įkurtą sriubų kavinę „Irmanto sriubos“. Gal praeis kiek laiko, rasime geresnę vietą tokiai įstaigai, nes ši idėja – nepaprastai gera, aš ja iki šiol tikiu.
Bet tegu tas geras idėjas įgyvendina jau mano vaikai ar kiti žmonės. Nebenoriu švaistyti savo energijos, nebelekiu tiek daug kaip seniau. Gyvenu gana ramų gyvenimą labai kuklioje sodyboje šalia Trakų. Keliuosi apie pusę aštuonių, o ne šeštą. Dirbu tiek, kiek man norisi, arba tiek, kiek reikia, bet nepersistengiu... Manau, kad ir taip jau nugyvenau mažų mažiausiai tris gyvenimus. Supratau, kad tame lėkime nėra prasmės. Kuo daugiau stengiesi padaryti, tuo daugiau ir klaidų pridarai. Dažnai pagalvoju: jeigu būčiau to ir to nedaręs, šiandien gyvenčiau žymiai geriau. Todėl dabar jeigu galiu ko nors nedaryti, tai ir nedarau.
Nesupykite, bet iš šalies žiūrint nelabai panašu, kad gyvenate ramiai: akivaizdu, kad vėl iširo jūsų santuoka, nes viešuose vakarėliuose lankotės su nauja dama... Kurgi čia ramybės paieškos?
Neramybė būtų, jeigu dabar Norvegijoje pats įrengčiau ir atidaryčiau šokolado kavinę, nesustodamas skraidyčiau pirmyn atgal, dirbčiau ištisomis paromis... Būtent šito streso aš nebeturiu ir nebenoriu. Bet jeigu žmogui visko būtų gana, teliktų numirti. Visada ko nors norisi, ko nors reikia... Žinote, aš gyvenime viską turėjau. Ir pinigų, ir pripažinimą, ir būdamas trisdešimties – beprotišką meilę... Bet ko aš niekada neturėjau, tai – ramybės. Manau, kad dabar tas laikas, kai mokausi gyventi taikoje su savimi. Ir siekti tik to, ko man iš tikrųjų reikia.
