„Kaip taisyklė, vos pabudęs tądien lovoje valgau keptus varškėčius su grietine ir uogiene. Viską paruošia mano žmona Vilija. Ji mane labai lepina ir man tai patinka...“, – linksmai sako A.Kaušpėdas.
Šiais metais gražią sukaktį jis ketina paminėti kukliai. Kaip pats sako – nieko ypatingo, aplankys tik keli bendražygiai, su kuriais kartu paliūdės dėl prabėgusių metų.
Nors ką čia liūdėti! A.Kaušpėdas sako nebijantis skaičiuoti bėgančių metų, o kartais juos mėgsta ir palyginti – kurie turtingesni įvykių buvo, kurie sudėtingesni, bet kiekvieni savaip įdomūs, ypatingi, turiningi.
„Ką tik grįžau iš Pietų Korėjos, kur tobulinausi kuksando gyvenimo būdo praktikos seminare. Ten sutikau puikiai išlavintą žmogų, kuris savo kūnu atrodė kaip jaunuolis, o akyse mačiau senolio išmintį.
Manęs jis paklausė, kiek jam metų, ir manė, kad pasakysiu, jog 30. Atsakiau, kad 50 ir pataikiau į dešimtuką – nuo metų nepabėgsi.
Amžius iš tiesų nėra problema. Amžius net gali būti ir yra didelis privalumas. Bet, su amžiumi turime neprarasti gyvenimo kokybės, fizinės, intelektinės galios. Štai kur iššūkis!“ – įsitikinęs A.Kaušpėdas.
Nors 65-metį jis vadina „nieko nesakančiu ir niekuo nedžiuginančiu skaičiumi“, ankstesni metai buvo išties įdomūs: 60-mečio proga A.Kaušpėdas išleido „Antišką“ knygą, vėliau – muzikinį albumą „Baisiai džiugu“, surengė „Anties“ 30-mečio koncertus. Kokie buvo pastarieji metai?
„Penkeri metai primena sovietinį penkmetį, kai reikėdavo atsiskaityti už įvykdytus planus. Tačiau planų nebuvo, todėl ir atsiskaityti nereikia. Per tuos penkerius metus nuo 60-mečio buvo įdomus gyvenimas: daug architektūros, muzikos, kelionių, daug įdomių susitikimų.
Viskas kas įvyko – įvyko savaime, tarsi kitaip ir negalėjo būti. Dėl to kartais neramu. Laikas taip pagreitėjo, kad savaitės kartais primena dienas, o mėnesiai savaites. Atsimenu kokie ilgi metai buvo paauglystėje... Tiesa, kelionėse dar sugrįžta normali laiko tėkmė, bet ne visada“, – sakė jis.
– Kasmet jūsų gimtadienius iliustruodavo ir kokie nors įdomūs, reikšmingi įvykiai. Kokias permainas išskirtumėte šiemet?
– Didžiausia permaina, kad jaučiu didesnę pagarbą sau. Įdomu įsiklausyti į save, pabūti su savimi. Patinka keistis. Patinka nauja muzikinė–poetinė kūryba, kurią su bičiuliu Viktoru Diawara šį rudenį ruošiame paskelbti viešai. Tikiu, kad tai bus daugeliui netikėta ir artima.
– Kas jums pačiam šiandien būtų didžiausia dovana?
– Sau linkėčiau kokybiškos senatvės. Ji ateina, nėra kur slėptis. Noriu dovanoti sau neskaudančią nugarą ir netrikdomą, saldų miegą.
– Švęsdamas 60-metį sakėte, kad jaučiatės taip, tarsi tai būtų kažkuris tarp jūsų 35-ojo ir 42-ojo gimtadienių. Tas jausmas išliko iki šiol?
– Netikiu, kad galėjau taip žiauriai meluoti. Tai stresas buvo kaltas. 60-metis, kai jis ateina, atrodo neįtikėtinai daug, o po to suvoki, kad dar egzistuoja visa epocha – 20-30 metų kuriuos reikia kažkaip pragyventi ir nusiramini.
– Bet kažin, ar jums pavyksta nusiraminti. Esate juokavęs ir save apibūdinęs, kaip „labai vėlyvo brendimo“. Neva vis spirgate, ką nors naujo, įdomaus, netikėto nuveikti, išbandyti. Kaip manote, šis jausmas „išaugamas“?
– Taip, tai tiesa (Juokiasi.). Ir dabar manau, kad esu kažkoks nebrendyla, kuriam dar daug ko reikia išmokti. Gyvename nepaprastai sparčiai besikeičiančiame pasaulyje. Būti su pasauliu, sekti jį – neįtikėtinai įdomu. Internetas pakeitė mane iš esmės – išlaisvino, o po to iš naujo įkalino.
Man patinka gyventi šiandien. Gyvenu gerai. Gyvenu sparčiai. Pats gyvenimas mus ugdo, jei tik spėjame su juo kartu.
– Kas yra jūsų jaunatviškumo varikliukas? Kaip jums pavyksta išlikti energingam, entuziastingam, kaip užtenka jėgų ir laiko visiems projektams įgyvendinti?
– Neturiu jokio recepto. Bet žinau kelias taisykles, kuriomis kartais vadovaujuosi. Pirma taisyklė: nieko nesureikšmink – nei savęs, nei kitų, nei aplinkybių.
Antra taisyklė: nepergyvenk dėl būsimo oro. Kai jis ateis – tada ir žiūrėsim. Trečia taisyklė: visada geriau žinoti negu tikėti.
– Išskirtinai paminėjote visus apvalius jubiliejus – nuo 20-mečio akistatos su meška, iki 50-mečio šventės savuose naujuose namuose. Tačiau turbūt buvo ir tų „eilinių“ gimtadienių, kurie paliko ne ką mažiau smagių prisiminimų. Kokių nuotykių esate patyręs, kokių staigmenų sulaukęs – turbūt prisiminimų turite sukaupęs visą maišą.
– Ko gero visada stengiuosi, kad mano gimtadieniai priklausytų man, bet ne visada pasiseka. Ir, kadangi, kaip sakiau, nieko nesureikšminu, aplinkybės verčia elgtis pagal situaciją.
Nedarau selfie, kelionėse nefotografuoju savęs prie paminklų. Todėl ir gimtadienių nuotraukų neišliko, tad nėra jokio maišo (šypsosi).
Nekaupiu prisiminimų apie save, tuo labiau apie savo gimtadienius, bet stengiuosi juos atšvęsti kuo nuoširdžiau ir tuo pačiu padėkoti Kūrėjui už gyvenimo dovaną.
– Turbūt ir scenoje kokį gimtadienį teko sutikti – ką smagaus yra padovanoję gerbėjai? Gal ir kokia gyva antis namuose buvo trumpam apsigyvenusi?
– Buvo tokių gimtadienių. Vienas iš jų – Karklės festivalyje. Būti scenoje gimtadienio dieną – ir džiugu, ir vargina. Nemėgstu „netyčia“ prisipažinti scenoje, kad švenčiu progą, bet jei kas prisimena ir dovanoja gėlių – labai džiaugiuosi.
– Kokias dovanas apskritai mėgstate, vertinate? Esate idėjos žmogus, o gal vis tik vertinate praktiškus dalykus?
– Dovanų nemėgstu. Nei gauti, nei dovanoti. Mane slegia kalėdinė dovanų karštligė ir, jei galiu, stengiuosi tuo metu atostogauti užsienyje. Dovanoti reikia ne už pinigus pirktus daiktus, o iš širdies atėjusius jausmus, juos išreiškiančius gražius žodžius ir darbus.
– Kaip įsimintiniausiai jus šia proga yra pasveikinusi šeima?
– 60-mečio proga šeima prie namų pastatė naują puikų flagštoką ir iškėlė Vyčio vėliavą. Tai buvo neįtikėtina...
– Kokių dar turite norų, svajonių, slaptų tikslų ir ambicijų ką nors netikėto nuveikti?
– Labai noriu ir svajoju, kad lietuviai, vilniečiai atstatytų Gedimino pilį. Esu architektas ir labai ryškiai matau kaip blogai veikia Vilnių ir Lietuvą virš miesto žiojėjantys Gedimino pilies griuvėsiai.
Gedimino pilis yra Lietuvos simbolis. Mes negalime leisti savo simboliui turėti griuvėsius – tai žlugdo mūsų savivertę!
Atstatykime Vilniaus Aukštutinę pilį (Gedimino pilį) ir pasijusime savo gyvenimo šeimininkais. Čia galite pažiūrėti „Anties“ ir „JP Architektūra“ parengtą viziją, kaip galėtų atrodyti atstatyta Gedimino pilis:
– Prieš porą metų užsiminėte, kad Anykščiuose norėtumėte atidaryti „antišką“ viešbutį-muziejų. Kaip sekasi, ar nepametėte šios idėjos?
– Idėja brandinama, bet nieko konkretaus dar negaliu pasakyti.
– Kuo pats dabar gyvenate? Kam skiriate daugiausiai savo laiko, energijos?
– Architektūrai, savo tiesioginiam darbui. Šiuo metu mūsų įmonė turi nepaprastai daug darbo. Tai ir „Hiltono“ viešbutis šalia Mindaugo tilto Viniuje ir „Birštono Vilos“ ir nauji gyvenamieji kvartalai. Lietuva klesti ir mes architektai tai labai akivaizdžiai matome. Smagu prisidėti prie naujosios Lietuvos statybos. Mane iš tiesų tai veža.
– Jei galėtumėte gimtadienio proga sugalvoti vieną norą, kas tai būtų?
– Labai noriu, kad lietuviai pagaliau susidraugautų, pajustu lietuvišką solidarumą – ne formalų, o tikrą, nuoširdų. Noriu Lietuvoje matyti daugiau gerų žmonių, kurie neslepia savo gerumo, o juo dalinasi su tais kurie dar nedrįsta.
Tam, kad tai nutiktų, esu pasirengęs bendrauti, dalintis, būti ir kurti kartu. Man pačiam nieko nestinga, kvailų svajonių nebeturiu, o beprotiškų netrūksta. Tegyvuoja gyvenimas!
