Ta akistata su savimi ryškiausia tampa artėjant prie gyvenimo pabaigos. Gal todėl Prezidentas paskutiniais metais buvo kaip niekad atviras: politika, aukščiausi postai ir titulai tėra skraistė, kuri (kartais ir visai nenorom) teko paprastam žmogui. Ir kaip bet kuris paprastas žmogus vieną dieną ataskaitą apie savo gyvenimą jis pateiks jau nebe Lietuvos žmonėms...
Dar žiemą į Didžiuosius medžioklės plotus iškeliavo Prezidento augintinis taksas Čikis. Nei pavasarį, nei vasarą joks keturkojis nebeišbėgdavo pasitikti svečių ar tradiciškai pasivaikščioti su šeimininku po Turniškes...
Ir pats Prezidentas vis rečiau pasirodydavo kieme. Kelerius metus, atrodytų, sėkmingai valdyta klastinga liga iš tiesų tik dar giliau leido šaknis kadaise lyg ąžuolas stipriame kūne. Ši žiema ir pavasaris lovoje vartytis nemėgstančiam vyrui turbūt buvo sunkiausi gyvenime. Iki septyniasdešimt penkerių metų nė karto rimtai negulėjęs ligoninėje ponas Algirdas neslėpė, kad priklausyti nuo medikų ir aplinkinių atjautos ar netgi gailesčio buvo sunku. Tik skųstis jis niekada nemokėjo. Nebent santūriai prisipažindavo: „Perėjau keletą vėžio gydymo ciklų. Dabar padėtis stabilizuota. Kalbu apie tai atvirai, jokių paslapčių nedarau. Tiesiog ir gyvenu, ir esu priklausomas nuo medikų. Visuomet taip būna: kai nieko netrūksta, tai trūksta sveikatos. Man daugiau nieko gyvenime nereikėtų... Visa kita aš jau turiu.“
Paskutinis politikos mohikanas
Pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos prezidentas. Pirmasis ir vienintelis vadovas, už kurį balsavo milijonas du šimtai tūkstančių žmonių. Dėl šio politiko vaidmens Lietuvos istorijoje vertintojų ietys lūš dar ne kartą. Bet kad ir ką sakytumėte, simboliška net tai, kad būtent šis žmogus pirmas atguls į Lietuvos prezidentų panteoną Antakalnio kapinėse.
Aukštus postus ir biografijos „nuodėmes“, garbingus titulus ir išdaviko antausį, tautos meilę ir neapykantą – Algirdas Brazauskas iš tiesų turėjo viską. Net pravardes: Senis, Lietuvos ąžuolas, Uola, Paskutinis politikos mohikanas... Kiek buvo politikos veikėjų, kurių dabar nė vardų niekas neprisimena? Atėjo ir išėjo. Tuo tarpu šis politikas ištisus dešimtmečius buvo vienas svarbiausių ir populiariausių Lietuvos žmonių. Kartais net atrodydavo, kad Algirdas Brazauskas amžinas. Dėl to, kad visada buvo valdžios olimpe. Dėl to, kad, net pasitraukęs iš politikos, vis tiek išliko autoritetas.
„Gyvenimas vis tiek praėjo gerai... Nesiskundžiu. Didelių klaidų, neapgalvotų žingsnių neprisimenu padaręs. Tai – svarbiausia. Ar aš laimingas? Labai. Ypač dabar.“
Būti paprastam ir „prieinamam“ – tokių savybių jaunieji politikai dabar mokosi iš viešųjų ryšių žinovų. Orios laikysenos ir nepriekaištingos išvaizdos – iš vadinamųjų gyvenimo būdo stilistų. Žinojimo, kaip vadovauti ir protingų sprendimų – iš įvairių sričių specialistų... Algirdas Brazauskas priklausė tai kartai vadovų ir politikų, kurie galėjo mokytis tik iš savo klaidų. Ir, aišku, kaip bet kuris žmogus – klydo. Buvo kritikuojamas. Baudžiamas. Nuo statybų inžinieriaus, kilnojančio sunkius moliu aplipusius batus svarbiausių Lietuvos pramonės, energetikos ir kultūros objektų statybose... iki Lietuvos prezidento, dėl valstybės ramybės ilgus metus aukojančio savo žmogišką laimę...
„Gyvenimas vis tiek praėjo gerai... Nesiskundžiu. Didelių klaidų, neapgalvotų žingsnių neprisimenu padaręs. Tai – svarbiausia. Ar aš laimingas? Labai. Ypač dabar“, – dar vos prieš pusmetį duodamas interviu žurnalui „Žmonės. Legendos“ optimizmo nestokojo sunkios ligos kamuojamas Prezidentas. Šalia jo iki paskutinės akimirkos buvo svarbiausi žmonės: dukros, žentai, anūkai, proanūkiai ir lyg oras reikalinga žmona Kristina Brazauskienė.
Gyvenimo prasmė – užauginti vaikus
Tuščiais žodžiais, komplimentais ar pagyromis Prezidentas niekada nesišvaistė. Todėl išgirsti „aš laimingas“ – aukso vertas skambesys. Tik gaila, kad šie žodžiai buvo ištarti jau gyvenimo saulėlydyje. „Užimti aukštą postą – didelės laimės nematau. Aš – šeimos žmogus“, – viename interviu yra prisipažinęs ponas Algirdas. Šeimą su jauna gydytoja Julija Stiraite tada dar vos studijas baigęs ir dirbti į statomą Kauno hidroelektrinę paskirtas jaunas inžinierius sukūrė 1958 metais. „Kai su Julija Kaune kūrėme šeimą, po santuokos įregistravimo civilinės metrikacijos įstaigoje nuvykome į kuklią bažnytėlę Aukštaičių gatvėje, kur mus sujungė ir kunigas. Neretai mąstydavau, kuo aš, netikintysis, skiriuosi nuo oficialaus tikinčiojo. Prieidavau išvadą, kad visas krikščioniškasis moralės kodeksas man yra toks pat šventas, kaip ir pamaldžiajam“, – savo knygoje „Penkeri Prezidento metai“ yra prisipažinęs ponas Algirdas. Po metų porai gimė dvynės dukros Audronė ir Laima. Šeima buvo, tik šeimyninės laimės joje, panašu, trūko. „Kai dukros buvo mažos, labai daug su jomis vaikščiodavome po Vilniaus senamiestį, į Parodų rūmus, į visus vaikiškus spektaklius eidavome, – yra pasakojęs ponas Algirdas. – Tik trise dažniausiai...“ Ir antroji Prezidento žmona ponia Kristina iki šiol prisimena, kad pirmą kartą žavų, aukštą, jauną valdinininką pamatė būtent su dviem dukterimis: „Algirdas iš tiesų labai rūpinosi dukromis. Pamenu, valdžią aptarnaujančios parduotuvės pardavėjos pasakojo, kad nė vienas tėtis paprastai nežinodavo, kokias kojines vaikui nupirkti, o Algirdas išmanė ir apie dydžius, ir apie spalvas, ir apie storį. Viskuo pats rūpinosi.“
Vėliau, kai buvo atkurta nepriklausoma Lietuva ir Algirdas Brazauskas tapo Lietuvos prezidentu, per priėmimus, vizitus, kitų šalių vadovų viešnages šalia valstybės vadovo ir vėl būdavo ne pirmoji žmona, o dukros. Viename interviu ponas Algirdas yra prisipažinęs: „Kalbant apie gyvenimo prasmę svarbu ne tik tarnybinis, oficialusis, bet ir asmeninis, šeimyninis žmogaus gyvenimas. Prasminga užauginti šeimą, išleisti į gyvenimą vaikus. Visa tai ir yra visų mūsų pareiga, gyvenimo prasmė.“
Jis buvo idealus tėtis
Už tėvišką atsidavimą ir vaikystėje gautas pamokas dvynės tėvui buvo dėkingos visą gyvenimą. „Jis – labai geras, idealus tėtis. Buvo... – atsidūsta netekties skausmo slegiama viena iš dukterų – verslininkė Laima Mertinienė (50). – Niekada negalvojau, ar turint aukštas pareigas einantį tėtį mūsų gyvenimas buvo ypač geresnis ar lengvesnis nei kitų tarybinių vaikų. Gal šiek tiek... Bet niekada nesureikšminau ir nesinaudojau nei tėvo pareigų, nei jo užimtų aukštų postų teikiamomis galimybėmis ar lengvatomis.“ Laima prisimena, kad ir tėčiui dideli darbai nebuvo priežastis atsikirsti, jog trūksta laiko dukterims. „Vaikystėje jis tikrai visada rasdavo mums laiko. Ir tas buvimas kartu būdavo labai produktyvus: jis vesdavosi mus į muziejus, teatrus. Kartu sportuodavome, slidinėdavome, buriuodavome, eidavome į žygius Nidoje... – pasakoja Laima. – Ar kada išsikalbėdavome iš širdies? Nepasakyčiau, kad viską detaliai tėvui esu išpasakojusi. Aš net mamai visko turbūt nesu pasakiusi. Mums tiesiog nereikėdavo daug kalbėtis. Bet kuriuo atveju iš tėvo visada jausdavau palaikymą, paramą, pagalbą. Jis ir paguosdavo, ir pralinksmindavo.“ Iš tėvo dukros paveldėjo ir svarbiausią šeimos tradiciją – net ištekėjusios ir sukūrusios šeimas, sekmadieniais jos turėdavo atvažiuoti į tėvo namus pietų. Ši tradicija, kadaise buvusi kone prievole, dabar toliau puoselėjama ir Algirdo Brazausko dukterų, ir net anūkų šeimose.
Laima prisimena, kad ir tėčiui dideli darbai nebuvo priežastis atsikirsti, jog trūksta laiko dukterims.
Daug metų tarp mūsų nieko nebuvo
Tuo metu, kai tvirto lyg mūras vyro įvaizdis slėpė ištisus dešimtmečius slėgusią vienatvę, dėl Algirdo Brazausko alpo moteriškoji Lietuvos dalis... Jį vadino Ąžuolu, šių dienų terminais kalbant – seksualiausiu Lietuvos vyru. Net lietuviškuoju Švarcnegeriu. Dėl tokių apibūdinimų Prezidentas tik santūriai nusišypsodavo. Nors laimės šeimoje nebuvo, meilės nuotykiams kartą prisipažino neturėjęs laiko. „Mano įsitikinimai buvo labai tvirti. Šeimoje turėjau be galo daug problemų... man reikėjo auginti dukras dvynukes... sunkiai dirbau statybose... Taigi ne tas galvoje buvo... Laisvam gyvenimui neturėjau laiko, – interviu „Legendoms“ prisiminė ponas Algirdas. – Užtat dabar mano sąžinė visiškai rami: aš niekada nesiblaškiau, nepuoliau prie tų gerbėjų. Man visada buvo daug svarbiau, kad dukros, anūkai užaugo tvarkingi, padorūs žmonės, sukūrė šeimas.“
Ir vis dėlto nė vieno žmogaus gyvenimas neapsieina be lemtingos meilės istorijos... Algirdo ir Kristinos susitikimas prieš gerus trisdešimt penkerius metus ilgainiui virto viena gražiausių ir kartu skaudžiausių legendų. „Tada pirmą kartą pamačiau jauną, gražią ir visiškai kitos spalvos plaukais moterį... Jie buvo tamsūs, kaštoniniai ir labai gražiai pražilę. Buvo dar visai jauna, o smilkinius puošė baltos sruogos. Fantastiškai gražiai atrodė... Mažai kas tais laikais dažė plaukus. Ji irgi nedažė. Man labai krisdavo į akis tie jos plaukai“, – apie pirmą susižavėjimą tuo metu Vilniaus koncertų ir sporto rūmų bufete dirbusia Kristina yra pasakojęs ponas Algirdas. Ten juodu matydavosi, kai vykdavo koncertai, dideli renginiai, kuriuose tuomečiam valdininkui reikėdavo būti. Vėliau ji tapo valgyklos „Šešupė“ direktore, o jis dalyvaudavo nomenklatūrininkams rengiamuose banketuose. Dar po kurio laiko – Vyriausybėje, kur ji dirbo vyriausybinės valgyklos vedėja, ar kai tapo viešbučio „Draugystė“ direktoriaus pavaduotoja, o paskui ir vadove. To meto aukščiausių šalies valdinininkų renginiai, susitikimai – viskas vykdavo tokiose vietose. „Daug metų tarp mūsų nieko nebuvo. Aš turėjau šeimą. Ji irgi buvo ištekėjusi. Moralės normos anais laikais buvo rimtas dalykas. Už tokius romanus galėjai degti taip, kad būtum nieko nenorėjęs...“ – atvirumo akimirką yra prisipažinęs ponas Algirdas. Ir ponia Kristina neleido sau reikalauti, kad mylimasis greičiau išsiskirtų ir vestų ją. „Ne tokio aš charakterio...“ – tikina moteris. Tuo metu apie dviejose širdyse verdančius jausmus mažai kas težinojo. Tačiau ateina diena, kai net pats stipriausias žmogus pavargsta būti vienas...
2002-ieji. Žinia apie tuomečio Lietuvos premjero atostogas Egipte ne su oficialia sutuoktine, o su tada kito vyro žmona Kristina Butrimiene visuomenei buvo lyg sensacinga bomba. Žurnalistams atrodė, kad nufotografavę porą jie atskleidė mažų mažiausiai moralinį nusikaltimą. Grįžęs po atostogų Algirdas Brazauskas išplatino oficialų pranešimą, kuriame išdėstė: „Pirma: mano atostogos buvo suderintos su Prezidentu, Seimo pirmininku, ministrų kabinetu ir Lietuvos socialdemokratų partijos vadovybe. Antra: atostogų išlaidos apmokėtos ne biudžeto, o asmeninėmis lėšomis. Trečia – ir svarbiausia: aš oficialiai išsiskyręs su savo žmona Julija. Šį nelengvą man ir mano šeimai žingsnį aš padariau anksčiau, tik dėl tam tikrų delikačių aplinkybių to neviešinau. Ir ateityje planuoju rūpintis savo buvusia žmona. Manau, kad savo veiksmais valstybei ir visuomenei žalos nepadariau.“
„Premjerui gyventi lengviau... – kartą prasitarė. – Aišku, visko istorijoje buvo: ir karaliai dėl meilės postų atsisakydavo. Bet aš – ne karalius... Aš paprastesnis žmogelis...“
Ką kainuoja postas?
Pareigos – slegiantis dalykas. Jos visą gyvenimą ponui Algirdui turėjo didžiausią įtaką. Ne reikšmę ar svarbą, o būtent – įtaką. Politika jaunasis inžinierius Algirdas Brazauskas nesidomėjo nei studijų metais, nei pradėjęs dirbti. Būsimas valstybės vadovas dar daug metų su malonumu būtų klampojęs po statybų purvą, jeigu ne šeima, dvynukių gimimas, menka alga ir prastos gyvenimo sąlygos. Norint pasiekti ko nors daugiau, reikėjo stoti į komunistų partiją. „Jeigu to nebūtų įvykę, mano biografija būtų pakrypusi kita vaga. Gal šiandien manęs neužkabinėtų apsišaukėliai patriotai, tačiau darbų, kuriuos laikau naudingais Lietuvai, būčiau padaręs mažiau“, – knygoje „Ir tuomet dirbome Lietuvai“ rašė Algirdas Brazauskas.
Vėliau vienos už kitą svarbesnių įstaigų vadovų postai ir atsakingos pareigos neleido net garsiai sau ištarti „pavargau“. „Kai vadovauji, tavęs niekas neklausia, pavargai ar ne, tinka tau ar nepatinka... Būdamas vadovu tampi labai atsakingas ne tik dėl darbo, kuris turi būti padarytas, bet ir dėl tų žmonių, kuriems vadovauji. Šita atsakomybė, matyt, daug ką lemia: ir jausmus, ir komfortą, kurį norėtum sau leisti... Daug ko negali daryti... „Lyšnos čierkos“ neišgersi... Pagaliau netgi gyventi taip laisvai, kaip gali kiti, tu neturi teisės...“ – interviu „Legendoms“ yra sakęs ponas Algirdas.
Ir kai 1988-aisiais Lietuvoje užvirė Sąjūdis, o Algirdui Brazauskui teko skelbti iš pradžių Lietuvos komunistų partijos, o vėliau ir visos Lietuvos atsiskyrimą nuo Sovietų Sąjungos – vėl nebuvo kada svarstyti, kiek kainuos tokia atsakomybė, pareiga ir garbė.
Kompromituoti valstybės vardo Algirdas Brazauskas sau neleido ir tapęs atkurtos nepriklausomos Lietuvos prezidentu. Niekada viešai nesiguodęs ir nesitikėjęs svetimų gailesčio Prezidentas tik neseniai interviu prisipažino, kad nuo ryžtingų asmeninės laimės paieškų jį daugelį metų tramdė būtent aukšto politiko pareigos. „Atrodė nerealu būnant prezidentu spręsti asmenines savo problemas. Rezonansas būtų buvęs žiaurus... Ne tik Lietuvoje... Visoje Europoje. Niekaip negalėjau ryžtis... Turbūt tai viena iš rimčiausių mano gyvenimo klaidų. Gyvenau savotiškame neryžtingumo ir padorumo mišinyje: kai asmeninį interesą paskandini visuomeniniame. Taip, asmeniniame gyvenime tikrai galėjau siekti daugiau moralinio pasitenkinimo, dvasinio komforto... Bet aš buvau per daug visuomeniškas“, – tame pat interviu „Legendoms“ yra sakęs Prezidentas. Su pirmąja žmona Julija Brazauskiene jis išsiskyrė jau būdamas premjeru. „Premjerui gyventi lengviau... – kartą prasitarė. – Aišku, visko istorijoje buvo: ir karaliai dėl meilės postų atsisakydavo. Bet aš – ne karalius... Aš paprastesnis žmogelis...“
Pareigos, postai, nuveikti darbai... Argi įmanoma žmogaus gyvenimą įvertinti tik pagal tai? Bet, žinia, istorijai svarbūs vien gryni faktai, o ne jausminiai niuansai ar paprastas žmogiškas siekis būti tiesiog laimingam...
