Lietuvoje žmonių palaikai neplastinuojami, tačiau radome žmogų, tai dariusį užsienyje. Trisdešimtmetis Andrejus Suchomlinovas, medicinos mokslų daktaras, dėstytojas, anatomas ir antropologas, „15min“ pasakoja apie plastinaciją, jos alternatyvą Lietuvoje ir kūno dovanojimą po mirties.
– Jūsų interesų sritys – auksologija ir plastinacija. Kas tai ir kaip su jomis teko susidurti?
– Sritys – visiškai nepanašios. Auksologija – mokslas apie žmonių augimą ir brendimą. Rašiau disertaciją, kaip auga vaikai, gimę nepriklausomoje Lietuvoje. O su plastinacija susidūriau netyčia. Kai pradėjau dirbti VU Medicinos fakultete, domėjausi, kokiu būdu gaminami mūsų preparatai. Pas mus naudojamas būdas, kuriam yra virš šimto metų: anatominiai preparatai, visas žmogaus kūnas arba jo organai yra paruošiami su formalino tirpalu. Tačiau naujausias būdas pasaulyje – plastinacija. Jai pradžią prieš 35 metus davė Guntheris von Hagensas ir užpatentavo.
2008 metais nuvažiavau į Sankt Peterburgą, Tarptautinį žmogaus morfologijos centrą. Apsižiūrėjau, pakalbėjau, pamačiau visą įrangą. Ją galima pirkti iš G. von Hagenso firmos, tačiau ji brangi, todėl norėjau pamatyti, kaip tai daro kiti. Rusai turi inžinierių, kuris sujungė viską iš to, ką nupirko turguje. Bendra kaina buvo dešimt kartų žemesnė. Tiesiog reikia gerų rankų.
– Kaip ta įranga atrodo, kiek ji kainuoja?
– Gana paprasta: reikia šaldytuvo, kuris palaikytų maždaug –20 laipsnių temperatūrą; vakuumo pompos; specialių indų preparatams laikyti; reaktyvų. Paskaičiavome, kad įranga, galinti plastinuoti žmogaus galvos dydžio preparatus, kainuotų apie 11 000 eurų. Norint plastinuoti visą žmogų, reikėtų didesnių indų ir šaldytuvų. Kaina pakiltų iki 50 000 eurų. Universiteto mastu tai nėra labai dideli pinigai, tačiau, turint tokią laboratoriją, reikėtų pastoviai plastinuoti, deja, beveik neturime ko.
– Kaip vyksta plastinacija, kiek trunka?
– Paruošti viso žmogaus kūno plastinatą truktų apie metus. Organo – kelis mėnesius. Yra keturi plastinacijos etapai. Organą reikia fiksuoti formalino tirpalu, kurį mes naudojame kūnui paruošti. Kūnas arba organas turi išbūti formalino tirpale. Kai įgauna galutinę savo formą, pašalinamas vanduo (dehidratacija). Tada, sukūrus vakuumo sąlygas, polimeras – silikonas – pakeičia acetoną ir atsiduria kūno viduje (impregnacija). Galiausiai – vulkanizacija: silikonas turi sukietėti, įgauti pastovią formą.
Dabar, aišku, – lavonas, tačiau kažkada jis buvo žmogus, kuris valgė, galvojo, mąstė, juokėsi.
– Vis dėlto tai – žmogaus kūnas. Kaip jautėtės, kai plastinavote?
– Mes ir čia, darbe, preparuojame žmogaus kūną. Jauti pagarbą dirbdamas su anksčiau buvusiu gyvu žmogumi. Dabar, aišku, – lavonas, tačiau kažkada jis buvo žmogus, kuris valgė, galvojo, mąstė, juokėsi. Tik jeigu tuos jausmus labai giliai įsileisi, nebus gerai psichologinei sveikatai. Kaip ir gydytojas parėjęs namo negali galvoti apie savo pacientus, kitaip tiesiog nuprotės labai greitai.
– Ar žmogus, trokštantis po mirties paaukoti savo kūną, žino, kokiems tikslams bus naudojami jo palaikai?
– Labai geras klausimas. Žmogus būna parašęs testamentą ir nurodęs, kad jo kūnas po mirties gali būti naudojamas mokymo tikslams. Mūsų katedra gauna kūną, paruošia, tam tikrą laiką rodo studentams, o po to arba kremuoja, arba laidoja – kaip parašyta testamente. Žmogus gali smulkiai aprašyti, ko nori. Tarkim, kad kūnas būtų tik paruoštas ir parodytas; leidžia, kad jis būtų išpreparuotas; gali nurodyti, kiek metų leidžia naudoti savo kūną. Kaip daro G. von Hagensas – aš nežinau. Gal panašiai.
– O ar žmonės suvokia, kad jų kūnas kokiu nors būdu išdarinėtas gali atsidurti visai kitame pasaulio kampelyje, parodoje?
– Išpreparuotas, ne išdarinėtas (šypsosi). Iš principo taip, tačiau yra daugybė etinių klausimų G. von Hagensui. Kiek aš žinau, visi teisminiai procesai, pradėti prieš jį, baigėsi pralaimėjimais, nes niekas neįrodė, jog jis kažką daro blogai, bet viso pasaulio anatomai pritaria, kad tai nepriimtina. Tai – puikus būdas plastinuoti, tačiau kai G. von Hagensas pradėjo galvoti, kad yra ne tik mokslininkas, bet ir menininkas, nuo tada kyla daugybė klausimų.
– Lietuvoje plastinuotų kūnų paroda sulaukė atgarsių: arba žmonėms labai įdomu, arba jie labai šlykštisi. Ką pats galvojate apie tai?
– Mano nuomonė dvejopa. Kaip mokslininkui, anatomijos dėstytojui tai labai įdomu. Labai gerbiu G. von Hagensą už tai, ką jis išrado: organą ar kūną galima plikom rankom paiimti, jis neturi jokio kvapo, nėra riebaluotas. G. von Hagensas pusiau juokais teigia, kad plastinatus naudoti galima 500 metų. Irimo procesas sustabdytas visiškai. Todėl galima atsinešti į auditoriją, duoti studentams į rankas inkstą, širdį... Tai nuostabu. Tačiau dėl tokių parodų – daugybė teisinių klausimų. Kaip ta paroda buvo atvežta į Lietuvą? Leidimų turbūt nebuvo gauta išvis. Kiek žinau, Lietuvos bioetikos komiteto leidimo nėra, o turėtų būti. Kyla klausimas, kodėl paroda yra prekybos centre? Pagal viso pasaulio anatomų susitarimus palaikų komercializuoti nereikėtų.
– Jūs, kaip ir tokių parodų organizatoriai, akcentuojate pagarbą kūnui. Ką reiškia toks pasakymas?
– Jeigu plastinuoji tam, kad gautum iš to pinigų, nesakyčiau, kad tai pagarba. Jeigu plastinuoji edukaciniams tikslams, kaip pabrėžiama, tai kilnus tikslas. Mūsų katedroje naudojamas truputį kitas balzamacijos metodas, bet tai atliekame, nes reikia mokyti studentus. Tai – kilnus tikslas, ir būtent taip pagarba išreiškiama.
– Ar turite kokios nors informacijos apie palaikų savininkus?
– Pas mus yra testamentai surašyti, katedros vedėja, profesorė Janina Tutkuvienė, juos turi, su tais žmonėmis bendrauja. Pavyzdžiui, sužino žmogus apie galimybę dovanoti savo kūną, ateina pasikalbėti, jam viskas paaiškinama. O visi kiti, dirbantys katedroje, stengiasi nežinoti. Kuo daugiau žinosi, tuo labiau žiūrėsi į tą lavoną kaip į anksčiau buvusį gyvą žmogų ir galbūt įsileisi jausmus.
– Ta informacija apie žmogų – slapta?
– Kuo žmogus dirbo ar koks yra jo vardas žino tik katedros vedėja. Nebent pats žmogus testamente surašo, kad nori viešumo. Turėjome kelis tokius lavonus. Prieš metus vieną moterį laidojo, ji neprieštaravo, kad būtų skelbiamas jos vardas. Buvo keli straipsniai spaudoje apie tai. Mūsų universitetas aukojo mišias, bažnyčioje buvo skelbiamas vardas, meldžiamasi už tą žmogų, kad jis labai kilniai pasielgė ir po mirties davė naudos.
Mūsų jaunieji gydytojai, kai taps rezidentais ir pirmą kartą nueis į operacinę, pirmąkart pamatys žmogaus kūno sandarą.
– Palankiai vertinate aukojančius savo kūną mokslui, o ne artimiesiems, kurie galėtų juos palaidoti?
– Lietuvoje turime įstatymą, kad žmonių palaikus galime gauti mokymo tikslams tik tuo atveju, jei žmogus pasirašo sutikimą, jog dovanoja savo kūną po mirties, ir notaras tą patvirtina. Per metus gauname vieną kūną. Tai labai mažai. Normaliam mokymo procesui reikėtų daugiau. Kiek žinau, Kaune turi truputį daugiau kūnų, bet jiems irgi trūksta. Jaučiu labai didelę pagarbą žmogui, kuris taip elgiasi. Kaip buvęs studentas, kaip dėstytojas galiu pasakyti, kad anatomijos neįmanoma išmokti iš knygų. Atlasai viską labai gražiai piešia, tačiau viena – pasižiūrėti į atlasą, kita – į žmogaus kūną. Išeina taip, kad mūsų jaunieji gydytojai, kai taps rezidentais ir pirmą kartą nueis į operacinę, pirmąkart pamatys žmogaus kūno sandarą. Toje parodoje kaip tik girdėjau, kad žmonės priėję klausė, kaip paaukoti kūną G. von Hagensui. Taip norėjosi prieiti ir pasakyti, kad tai gražu, gerai, bet mūsų tikslas būtų daug kilnesnis – būsimų medikų paruošimas.
– Ar pats esate pagalvojęs apie galimybę dovanoti savo kūną po mirties?
– Esu, bet yra vienas trūkumas. Aš nenorėčiau balzamuoti savo kolegos ar draugo. Lygiai tas pats būtų ir su mano kūnu. Mūsų Lietuvoje mažai. Kauno kolegos ir mes vieni kitus pažįstame. Taip, kaip labai retas gydytojas operuoja savo sūnų, žmoną, taip ir mes nelabai norėtume balzamuoti vieni kitų.
