– Hamletą vaidinate be dublerio. Kas tuomet, kai susergate ir jūsų laukia atsakingos gastrolės?
– Mano kūrybiniame gyvenime buvo vienintelis kartas, kai šių metų rugsėjį dėl ligos negalėjau vykti į svarbias gastroles Meksikoje. Paprastai režisierius E.Nekrošius atsisako pagrindinio vaidmens atlikėjo dublerio. Jis tokio dalyko tiesiog nepripažįsta. Režisierius parenka tokį vaidmens atlikėją, kuris atitinka jo sumanymą, ir su juo stato spektaklį.
– Daugelis jūsų gerbėjų sunerimo, kai sužinojo, kad susirgote. Kaip dabar jaučiatės?
– Į ligos patalą mane paguldė plaučių uždegimas. Jis ne taip greitai pagydomas, reikėjo daugiau laiko, kad galėčiau vėl vaidinti.
– O ar teko vaidinti scenoje, kai sirguliavote?
– Buvo tokių atvejų, kai vaidindavau karščiuodamas. Šį kartą paklausiau gydytojų. Jie patarė nerizikuoti savo sveikata. Dėl mano ligos „Meno fortas“ atšaukė gastroles Meksikoje.
– Koks tai buvo teatro renginys?
– Festivalis „Cervantino“ – vienas prestižiškiausių renginių Amerikos žemyne. „Hamletą“ turėjome vaidinti Meksikos sostinėje ir dar dviejuose šalies miestuose, kuriuose vyko šis festivalis. Buvo numatyta suvaidinti net aštuonis spektaklius.
– Ar jau galvojate apie kitas gastroles?
– Todėl ir buvo atsisakyta gastrolių Meksikoje, kadangi laukė kiti svarbūs pasirodymai JAV, o tuoj po Naujųjų metų – Čilėje.
– Vadinasi, „Hamletą“ vis dėlto pamatys Amerikos žemyno žiūrovai?
– Reikia tikėtis, kad iki to laiko visiškai pasveiksiu ir galėsiu vykti į kitas gastroles. Tad meksikiečiams teks atvažiuoti į Čilę, jei norės pamatyti lietuviškąjį „Hamletą“.
– Koks scenoje po vienuolikos metų yra Hamletas?
– Šis režisieriaus spektaklis yra taip tvirtai suręstas ir su tokia didele meile pastatytas, kad jį galėčiau palyginti su tobulai veikiančiu laikrodžio mechanizmu. Tačiau laikas padaro kai kurias korektūras. Aš pats nesu toks, koks buvau prieš vienuolika metų. Tad suprantama, keičiasi ir mano požiūris į šį personažą. Kaskart V.Šekspyro dramoje atrandu kitas dvasines gelmes, naujų spalvų spektaklyje. Manau, kad tai pastebi žiūrovai, ir iki šiol jie vis dar nori pamatyti „Hamletą“.
– Ar galime tikėtis, kad Hamletas išliks toks pat jaunatviškas, kai, tarkim, jums bus per 60 metų?
– (Juokiasi) Nemanau, kad vaidinsiu Hamletą, kai man bus tiek daug metų. Būsiu per senas tam vaidmeniui.
– Bet jūs sakėte, kad geri dalykai ilgai gyvuoja. Gal taip atsitiks ir su jūsiškiu Hamletu?
– Tai tiesa. Kam atiduodame daug savo meilės, tas išlieka ilgą laiką kaip vertingas ir prasmingas reiškinys. Kaip bus su „Hamletu“, pagyvensim ir pamatysim.
