Tikri vyrai neieško audros vandens stiklinėje. Į jūrą jie brenda lyg į balą. O išsigelbėti užtenka mažiausios laivo nuolaužos. Iš dainos žodžių neišmesi. Andrius Rimiškis (22), tūkstančius kartų skandavęs „Mes vyrai", prislėgtas sunkumų stengiasi nenuleisti galvos ir per pokalbį nesyk pakartoja žodį „nepalūžti".
Nepradeda suktis galva prisiminus, kaip prieš ketverius metus staiga pasikeitė tavo gyvenimas?
Per tuos metus taip ir nesupratau, kaip viskas įvyko. Šoviau kaip raketa. Viskas nauja: mokyklos baigimas, studijos Vilniaus kolegijoje (tik savaitę), „Kelias į žvaigždes", prodiuserių Bendžių pasiūlymas, Klaipėda, darbas fitneso klube, paskui ir statybų verslas... Viskas vienu metu. Aš ėmiau, ką siūlė. Tik tada, kai viskas pradėjo kristi, susimąsčiau, ką dariau ne taip. Anksčiau tam nebuvo laiko. Kai žmogui sunku, jis pradeda mąstyti. Vien todėl tai neblogai. Nors dabar jau labai blogai...
Prisimeni, kaip iš televizinės realybės grįžai į tikrovę. Tiksliau, pradėjai žvaigždės gyvenimą.
Nieko nežinojau. Iki tol tik kartą gyvenime jūrą buvau matęs. Su Vaiduse (Andriaus mylimoji Vaida Pužaitė - red. past.) pradėjome draugauti, atvažiavau į Klaipėdą, reikėjo nuo ko nors pradėti. Padėjo prodiuseriai. Atvažiavau - butas jau išnuomotas. Nė sykio nepamaniau, kad nevertėjo eiti į realybės šou. Būčiau durnas, jei taip bent būčiau pamanęs.
Nebuvo sunku dėl to, kad tave gatvėje atpažįsta ir lydi žvilgsniais?
Man buvo gera. Specialiai rinkdavausi vietas, kur daug žmonių, kad galėčiau pažiūrėti, kaip aplinkiniai reaguoja... Vieni išvadina asilu, kiti... Po kiek laiko tai pradeda varginti. Ilgainiui ir cepelinai, jei valgomi kiekvieną dieną, atsibosta.
Kada iki soties atsivalgei?
Grubiai suskaičiavus, dvejus metus dėmesys patiko... Ilgai? Matyt, esu kantrus. Pavargau ir nuo dėmesio, ir nuo scenos. Supratau, kas yra žvaigždžių liga: kai viskas atsibosta, imi iš aukšto į visus žiūrėti. Publika tai jaučia. Pradėjau gauti pastabų iš aplinkinių, artimų žmonių. Ką dariau? Išvažiavau atostogauti. Grįžau kitoks žmogus.
Esi prasitaręs, kad nepatinka, kaip bendrauja pramogų pasaulio žmonės. Nepatinka, kai viena kalba į akis, o kita - tau nusisukus?
Ir tai. Dar nepatinka, kad Lietuvos scenos artistai perdeda savo garsumą. Mes nesame Holivudo žmonės. Nesame tikros žvaigždės. Esame paprasti žmonės, pažįstami iš televizijos ir dirbantys savo darbą.
Kodėl visiems pasiūlymams sakei „taip"?
Visko labai norėjau. Nors sutikdavau tik apsvarstęs. Tarkim, sportavau nuo vaikystės, vėliau treniravau jaunesnius, turėjome savo „kačialkę". Todėl pasiūlymas vadovauti sporto klubui Klaipėdoje pasirodė ne toks jau netikėtas. Nueidavau ten pasportuoti, buvau žinomas veidas, dar prisidėjo ir daina „Mes vyrai". Turbūt savininkai pamanė, kad tai bus gera reklama. Kodėl ne? Nebuvo griežtų darbo valandų, spėdavau iš ryto padirbėti klube, paskui - į koncertus. Po kiek laiko atsirado statybų verslas. Koncertų buvo daug, honorarai dideli, dar sporto klubo direktoriaus atlyginimas. Pinigų turėjau daug. Kodėl jų neinvestavus?
O gal geriau reikėjo juos pašvaistyti?
Kai dabar pagalvoju, gal iš tiesų būtų buvę geriau (kvatoja)... Leidau sau ir pašvaistyti, bet su protu. Keliaudavome, pasilinksmindavome. Juk ir to reikia jaunam žmogui. O didesnių sumų kišenėj nelaikysi... Iš pradžių nusipirkau butą, vėliau jį pardaviau ir įsigijau sklypą namui statyti. Pasiūlė prisidėti prie statybų verslo, pradėjome nuo mažesnių objektų, paskui atsirado didžiulių. Tapau įmonės akcininku.
Statybų magnatas?
Tikrus magnatus imtų juokas, jei taip save pavadinčiau.
Niekas nestabdė?
Viskas labai gerai klostėsi. Tai dabar - nei pajamų, nei santaupų. Krapštykis, kaip nori. Užsakovai skolingi mūsų įmonei, mes - žmonėms. Jau prieš metus pajutome krizės kvapą. Pauostėm, bet, manėm, praeis. Kiekvieną dieną skolos vis augo. Reikėjo užtraukti rankinį stabdį. Tada ir paaiškėjo, kad kai kurioms mums skolingoms įmonėms specialiai sukeltas bankrotas. Tarkim, viena priklausė labai įtakingiems žmonėms. Vėliau ji buvo reorganizuota, vadovais tapo „no name". Nuvažiuoji pasikalbėti, pamatai ginkluotą apsaugą, neprileidžia. Toks jovalas. Palyginti su juo, pramogų pasaulis - tiesiog šventas.
Čia kur kas rimtesnių berniukų žaidimai?
Labai rimtas žaidimas. Turtingų žmonių, galinčių manipuliuoti situacija, ir tų, kurie, švelniai tariant, yra žiopli. Iš žemaičių išmokau gerą posakį: „Gera širdelė - plika subinėlė." Nežinau, kas geriau. Visada maniau - kad gera širdelė. Iš viso turėjome keturis didelius objektus (daugiabučių kompleksai, prekybos centras). Dabar statybos sustojusios. Teismai. Žmonės panikuoja. Koncertų mažai. Žodžiu, krizė.
Dabar turi laiko pamąstyti: koks velnias tave nešė į tą statybų verslą?
Optimizmas visada gelbsti žmogų. Bet pagalvoju, kad truputį gal perlenkiau lazdą. O gal tik į viską leidausi per greitai? Juk buvau be patirties. Antra vertus, ne tokie verslininkai dabar nuvirto... Nors ne tiek ir daug tų klaidų padaryta. Paprasčiausia nepalankiai susiklostė situacija. Neprarandu vilties, kad viskas bus gerai. Kai gyvenimas buvo rožėmis klotas - juk galiu ir taip tą laiką pavadinti, gerai, kad nepalūžau išlindus spygliams. Į viską žiūriu su šypsena. Kol kas. Nežinau, kas bus rytoj. Teismų nebijau: pinigus turi mums atiduoti. Teismas - nemaloni procedūra. Bet žinau, kad aš nekaltas. Esu ramus, neturiu likti kaltas (nusispjauna tris kartus ir pabeldžia į stalą).
Pinigų į statybas paklojai nemažai... Jei pradėtume skaičiuoti, tikrai susidarytų suma su šešiais nuliais...
Negalvoju apie tai. Nenoriu.
Bet juk viskas tavo prakaitu uždirbta?
Nebuvo to prakaito. Sakydamas, kad juodai dirbau, įžeisčiau scenos asus, kurie turėjo ne vienus metus siekti pripažinimo, patys tampyti aparatūrą. Man viskas buvo duota.
O kaip tavo namas? Gal bent stogą virš galvos turi?
Likau be nieko. Butą su Vaida nuomojamės. Namo statybos taip ir neprasidėjo. Turiu projektą ir sutartį, pagal kurią jis turėjo stovėti jau prieš dvejus metus. Įmonė, kuri vedė „komunikacijas", bankrutavo. Pinigai buvo sumokėti. Ten turėjo stovėti penkiasdešimt namų. Nestovi nė vienas. Žemės kaina nukrito, neparduosi juk už centus.
Jau nevadovauji ir sporto klubui. Tenka gyventi įjungus taupymo režimą?
Net labai. Pinigų reikia buto nuomai, mokesčiams. Dar turime paskolą. Svarbiausia, kad tam užtektų. Aplanko tėvai, priveža maisto. Veždavo visada, tik anksčiau stabdydavome, sakydavome, kad geriau nusivesime juos į restoraną. Dabar su viskuo sutinkame: „Gerai, labai lauksime." Viską priimame. Mūsų abiejų tėvai pasistengia. Jiems svarbiausia, kad nepalūžčiau. Kai atvažiuoja, apie sunkumus stengiamės nekalbėti. Paprasčiausia gerai leidžiame laiką.
Gal daug ko jiems nepasakoji?
Jei pasakyčiau, kad ko nors nesakau, o mama perskaitytų...
Kaip nuveji sunkias mintis?
Padeda tai, kad esame kartu. Išsilieju Vaidai. Ji atlaiko. Kai išsipasakoji, tada lengviau. Žinau, kad viską teks pradėti iš naujo. O pamokos - tik į naudą.
Gal pirma savo gerove reikėjo pasirūpinti?
Gal ir gerai šiandien būtų, jei savame būste gyventume. Bet tada maniau, kad bus dar geriau. Rizikavau. Bet kokiu atveju sukaupiau patirties. Ateityje pravers. Tada, kai nebebūsime tokie jauni.
Ilgą laiką žinomas veidas tau padėjo. O dabar, kai sunku, gal trukdo: tiems, kuriems esi skolingas, nesupranta, kad tas, kuris švyti televizijos ekrane, nesimaudo piniguose?
Visi įsitikinę, kad nusifilmuoji vienoje laidoje ir visą mėnesį turi už ką gyventi. Šį mėnesį koncertavau kartą. Dabar kainos - minimalios. Kartoju, čia - ne Holivudas.
Jau užsiminei, kad tada, kai pinigais tiesiog lijo, kartais jų neskaičiuodavai...
Leidau sau pasišvaistyti. Ir mašinoms, ir kelionėms, ir visokiems niekams. Tarkim, atsirado trečiasis „PlayStation“ žaidimas - nedvejodamas įsigijau. Vaikiausi madų: nauajs telefonas - perku. Švaisčiau, bet dabar visai to nesigailiu. Geri prisiminimai.
Tai namuose daug nereikalingų daiktų?
Jėzau... Vienu metu turėjome šešis televizorius. Aišku, buvo ne tik pirkti, dar ir gauti dovanų. Telefonų galėjai suskaičiuoti dešimt ar dvylika...
Jei mano ir Vaidos drabužius pasvertume, maniškių pagal kilogramus tikrai būtų daugiau. Prieš metus kraustėmės į kitą butą - didesnį, geresnį - ir pusę daiktų išvežėme tėvams. Buvo taip erdvu ir gera. Per metus jų vėl prisikaupė.
Dar turime du augintinius - Jorkšyro terjerus. Vienas buvo staigmena Vaidai, o kitą įsigijau po sėkmingų lietuviams rungtynių Pekino olimpiadoje, nes pasižadėjau: jei mūsiškiai nugalės rusus - pirksiu. Po varžybų iškart važiavau į Raseinius šuniuko... (Nusijuokia ir po pauzės prabyla.) Prisiminėme gražias akimirkas, paskui grįšime į realybę...
Geras dienas gali prisiminti žvilgtelėjęs ir į laikrodį. Solidus, akina žėrintys akmenukai...
Gal čia „Swarovski" kristalai? Ne dėl jų pirkau. Patiko. Jis - vienas pirmųjų. Kiek jų turiu? Nemažai, dabar gal penki liko. Apsivaliau - padovanojau. Šią vasarą neblogas nuskendo, palydėjau į dugną akimis. Norėjau gelbėti, bet...
Kiek dabar reikėtų surengti koncertų, kad galėtum tokį pat laikrodį nusipirkti?
Dabartinėmis kainomis - kokių penkiolikos... Tačiau niekada už laikrodį keliasdešimt tūkstančių nemokėjau. Negaliu išeiti iš namų be laikrodžio - kažkas ne taip. Visą dieną nesiseka.
Gal tada, kai buvo pinigų, reikėjo ir vestuves kelti?
Aišku, apie tai „pabajaruojame". Bet spėsime.
Tačiau, ilgai delsus, dažnai vestuvių jau ir neprireikia - keliai išsiskiria.
Ką tik atšventėme draugo vestuves. Jis su savo išrinktąja kartu gyvena jau dvylika metų. Ir tuokėsi ne iš reikalo. Apie vestuves pagalvojame. Bet prieš tai norisi ką nors susikurti ir turėti tvirtą pagrindą po kojomis.
Sustabdei kultūros vadybos studijas. Gal verta, kol siautėja krizė, studijuoti statybų vadybą - galbūt tai padėtų rasti išeitį iš beviltiškos padėties?
Jau prisistačiau. Dabar sakau, kad atsisakau statybų verslo, bet ką žinai, kaip bus ateityje... Nors per tuos metus supratau, kad ne mano. Turiu sumanęs porą projektų, nesusijusių nei su statybomis, nei su muzika. Tik nesakysiu, nes kai prasitariu - nepavyksta.
Gal dabar laikas atsiversti knygas, kuriose dalijami patarimai, kaip priversti sugrįžti sėkmę?
Turiu, bet neskaitau. Atsiverčiu verslo pradžiamokslį. Juk dabar viską turėsiu daryti iš naujo. Dabar taip neskubėčiau. O gal galima sakyti, kad bėgiodamas nuo vieno projekto prie kito išsilaksčiau? Nebeimsiu bet ko, bet kiek ir bet kada... Dabar reikia išgyventi, nepalūžti ir iš visko pasimokyti.
