„Ar būsiu dar kam nors įdomus, kai nebebūsiu taip toli?“ – svarsto jis naujųjų savo namų virtuvėje, tarp kelių tonų mantos, kuri sunkvežimiu atkeliavo iš jau parduoto namo Londone. Mieste, kuriame Andrius praleido net šešiolika metų.
Andriau, koks jausmas prabusti Lietuvoje, savo namuose?
Fantastinis. Visiškai neįtikėtinas. Nepaprasta, kai pro langus matosi Šventos Onos bažnyčios bokštai, kad girdisi turistų žingsniai, kad mergaitės gali nueiti ledų į Pilies gatvę ir kad artimiausias skveras yra Šventaragio slėnis. Tai viskas, ko tikėjausi, ir dar daugiau...
Iš Londono į Vilnių persikraustėte praėjusią savaitę. Tikriausiai daugybę kartų jums teko atsakyti į klausimą – kodėl?
Todėl, kad pradėjo sektis Lietuvoje, kad galiu čia gyventi, turiu ką veikti, kad atsakiau į svarbiausius savo klausimus. Didžiulė prabanga ir laimė, kai keturiasdešimties gali pakeisti gyvenimą. Nežinau, kaip būtų, jei tai man tektų daryti Indijoje, pradėti viską nuo nulio, nuo pačios žemiausios pakopos. Ir vis dėlto kiekviena pradžia yra didžiulis nuotykis.
Gerbiu, vertinu lietuvius. Tai ambicingų žmonių tauta. Jie nesitenkina puse, nori visko, trisdešimties nesvajoja, kaip gulės ištiesę kojas, kai išeis į pensiją. Lietuviai punktualūs, tvarkingi, labiau vertinantys darbą ir pastangas nei atsipūtimą. Ir vis dėlto daugybė žmonių interneto komentaruose, neabejoju, sakys: „Išmetė Užkalnį iš BBC, tai grįžo į Lietuvą rašinėti...“
O jūsų neišmetė?
Išėjau pats. Tokį sprendimą priėmiau prieš pusantrų metų, pasakiau vadovams, laukėme tinkamos progos. Kaip žinoma, Britanijoje įsikūręs didžiausias pasaulio transliuotojas BBC išgyvena ne geriausius laikus. Tiems, kurie nori išeiti patys, pasiūloma daugiau, nei tiems, kurių paprašoma tai padaryti. BBC turėjau gero laiko, pamačiau pasaulio, išmokau dirbti, netgi padariau karjerą, taigi, pasitraukiau aukštai iškelta galva.
Matyt, nėra paprasta palikti vietą, apie kurią svajoja kiekvienas žurnalistas?
Svajoja tuomet, kai pradeda karjerą. Visai kitaip atrodo, kai čia praleidi šešiolika metų.
BBC turėjau gero laiko, pamačiau pasaulio, išmokau dirbti, netgi padariau karjerą, taigi, pasitraukiau aukštai iškelta galva.
Kaip dvidešimt trejų metų jaunuoliui, o dar lietuviui, apskritai pavyko įsidarbinti?
Dirbau Lietuvos radijuje, užsienio laidų skyriuje. Rašiau angliškam Baltijos šalių leidiniui „The Baltic Independent“. Turėjau anglų kalbos žinių, buvau jaunas ir kupinas noro mokytis. Matyt, tai padarė įspūdį – nusamdė mane, o ne būrį kvaksių filologių aukštai iškeltomis nosimis.
Į Londoną išvykau 1995-aisiais. Kiekvienas, gavęs tokį pasiūlymą, būtų išvykęs. Pinigų iš pradžių uždirbau mažiau nei Lietuvoje, bet galimybių čia buvo gerokai daugiau.
Dirbti pradėjau padalinyje, kuris užsiima pasaulio žiniasklaidos stebėjimu. Jam reikėjo lietuvių kalbos redaktoriaus ir vertėjo. Tuomet Lietuvoje dar ėjo laikraštis „Tiesa“, o radijuje – laida „Kas geresnio, premjere?“ Apsnūdusi ir nelabai įdomi žurnalistika!
Vėliau – vadovaujantis darbas. Labai daug skaičių ir mažai kūrybos. Atsigriebdavau rengdamas reportažus Lietuvos radijui, o vėliau – rašydamas.
Man dažnai sako: kas tu buvai Anglijoje? Juk niekas apie tave nežinojo. Grįžai į Lietuvą, tapsi selebričiu. Tai – paprasta, o tu pamėgink tapti kietas Anglijoje.
Puikiai žinau, kad ten man reikėtų konkuruoti su tūkstančiais geriau rašančių nei aš, turinčių vardą, įdirbį. O ką anglų skaitytojui galiu pasakyti aš?
Jei negaliu toje šalyje turėti vardo ir pripažinimo, o Lietuvoje galiu, tai kodėl man čia to nedaryti?
Ir jūsų visai negąsdina žodis „popsas“?
Visai! Rudenį pasirodys mano romanas „Legenda apie šv. Kristoforą“. Netikiu, kad jį apipils premijomis, bet tikrai manau, kad bus lengva ir malonu skaityti, o lentynose jis nedulkės.
Parašai keletą publicistinių knygų ir subręsti romanui?
Niekuomet neprašau leidimo ką nors daryti. Labai gerai žinau: jei jau atvažiavau į Lietuvą, griežtai laikysiuos Kelių eismo taisyklių ir galiojančių šalies įstatymų. Visos kitos taisyklės man negalioja, niekas jų nenustatinės. O jei pamėgins, pasakysiu, ką apie juos galvoju. Ir jau esu pasakęs! Kuo daugiau aiškina, kaip reikia rašyti, ką galima, ko negalima, ką kritikuoti, o ko ne, tuo labiau mane „užveda“.
Oho, kaip griežtai. Ar taip pat griežtai savo šeimai pranešėte sprendimą kraustytis į gimtinę?
Tai buvo mūsų abiejų sprendimas. Mano žmona Lina verčia teisės tekstus. Nėra jokio skirtumo, kur bus jos darbo vieta, ji turi daug klientų.
Ar į Londoną judu išvykote susituokę?
Susipažinome dirbdami „The Baltic Independent“. Lina rašė apie kultūrą, aš – apie politiką. Į Londoną ji atvyko tais pačiais metais, rudeniop. Čia mes susituokėme, čia gimė mūsų dukros.
Vadinasi, mergaitės atvyko į visiškai svetimą miestą?
Nėra lengva priimti tokius svarbius sprendimus. Ant vienos svarstyklių lėkštės su Lina dėjome visas problemas: ar mums užteks pinigų, ar pernelyg dažnai pas mus nesilankys giminės, ar aš dar būsiu įdomus auditorijai, kai tapsiu vietiniu, ar bus smagu vairuoti kita puse, o ant kitos – susirūpinimą, kaip visa tai priims dukros.
Kartą neatsargiai paminėjau, kad jos tarpusavyje kalbasi angliškai. Kaip įsiuto auditorija! Taigi, dabar kalbu apie tai, kaip galėdamas dažniau, tegu visi išsividuriuoja. Ir kokia kalba jos dar gali kalbėti, kai aplinkui – vien angliška aplinka. Lietuviškai pasikalbėdavome per pusryčius, vakarienę, o paskui – mokykla, pamokų ruoša, baletas, smuiko pamokos, draugai – viskas angliškai. Dabar situacija keičiasi.
Mildai Marijai – šešeri, Monikai Olivijai – trylika. Jų reakcija, žinoma, nebuvo vienoda. Milda jau susirado draugų būsimoje savo klasėje, o Monika... Na, toks amžius, man juk trylikos irgi viskas nepatiko. Su žmona dukrai sakome: tau liko penkeri metai, paskui – universitetas, galėsi rinktis jį Anglijoje, priimk tai kaip laikiną išvykimą su tėvais.
Ar grįžote į Lietuvą jau žinodami, ką čia veiksite, kuo užsiimsite?
Tuomet, kai priėmėme sprendimą, nieko tiksliai nežinojome. Tik susėdę aptarėme, kiek pajamų galėtume gauti ir kiek mums jų užtektų. Suskaičiavome, kad badauti neteks, kad mergaitės galės lankyti gerą mokyklą, o naujas automobilis juk visai nebūtinas.
Tikriausiai Londone jūs negalėtumėte leisti sau gyventi erdviame bute, pačiame miesto centre?
Londono centre gyvena tik rusų oligarchų ir arabų šeichų žmonos arba žmonės, kuriems gyvenime jau nereikia dirbti.
Kol kraustėmės, kol pakavome daiktus ir krovėme į sunkvežimį, mergaitės viešėjo Ukmergės rajone, Linos brolio sodyboje. Jos nežinojo, kaip atrodys mūsų namai. Kai parsivežėme, taip apsidžiaugė! O mums dar vienas akmuo nuo krūtinės nukrito.
