Mančesteryje su vyru ir dviem sūnumis įsikūrusi lietuvė, užsienyje žinoma kaip Nadin Smo, pasakojo, kad išvykti iš gimtosios šalies privertė finansinės aplinkybės: „Iš Lietuvos su vyru išvykom 2006-aisiais, nes nusprendėm užsidirbti pinigų mokslams. Dirbom daug ir sunkiai, kaip ir visi čia atvykę lietuviai. Įsikūrusi baigiau keletą su grožiu susijusių kursų, todėl pradėjau dirbti grožio salone – dariau manikiūrus, priauginėjau blakstienas. Vis dėlto vieną dieną susivokiau, kad kažko trūksta viduj, reikia užsiimti kitkuo. Pradėjau landžioti po internetą, domėtis apie įvairias veiklas ir akis užkliuvo už vilnos dirbinių. Susidomėjau, ėmiau ieškoti nuotraukų, skaitinėti įvairius forumus apie vilnos vėlimą. Pabandžiau velti pati ir... pavyko! Aišku, ne iš karto, bet po dvejų metų jau galiu iš to ir pragyventi.“
Moteris pasakojo, kad pirmasis bandymas velti vilną buvo nesėkmingas, tačiau ji nusprendusi nenuleisti rankų: „Pirmas mano suveltas šalikas išėjo tiesiog katastrofiškas! Iš pirmo žvilgsnio net sunku buvo suprasti, kad tai – šalikas (juokiasi). Jį vėliau kokias 5–6 valandas, dabar tokį galiu padaryti per porą valandų. Vis dėlto tą šaliką nupirko mano draugė ir tada pagalvojau, kad iš to galbūt būtų galima užsidirbti. Šalikėlius pradėjau pardavinėti internete už simbolinę kainą, nieko iš pradžių neuždirbdavau, nes man daikto pagaminimas atsieidavo brangiau. Nenuleidau rankų, po truputį judėjau pirmyn, klientų daugėjo, dažnas kreipdavosi antrą, trečią kartą, pasiūlydavo pirkti savo draugams ar artimiesiems. Atsirado nuolatinių klientų, kurie vis užsakydavo iškart po tris ar net penkis kūrinius.“
N.Smoriginienė pasidžiaugė, kad vertinančių jos gaminius žmonių atsiranda vis daugiau ir iš skirtingų šalių – Ispanijos, Italijos, Rusijos, Airijos, Vokietijos ar net Amerikos. Susidomėjimas buvo toks didelis, kad moteris pradėjo velti ne tik šalikus, bet ir liemenes, skrybėles, sukneles, riešines, kepures, sijonus.
„Klientai dažnai užsimano įsigyti ne vieną gaminį, o visą komplektą, pavyzdžiui, liemenę su riešinėm. Kai turiu galimybę stengiuosi paskambinti savo klientėms ir pabendrauti, paklausti, kaip vienas ar kitas daiktas dėvisi. Lietuvoje vilnos gaminiai nėra tokie perkami, gal tiesiog rankų darbo gaminių kaina lietuviams per didelė.“
Be vilnos – nė dienos
Po dvejų metų moteris jau gali pasidžiaugti savo internetine parduotuve ir realiu pelnu. Anot jos, vilnos vėlimas tapo ne tik verslu, bet tiesiog neatsiejama gyvenimo dalimi, be kurios ji sunkiai įsivaizduojanti savo dieną: „Kuo daugiau veliu, tuo labiau tai mane užkabina, tai jau tapo ne darbu, o tikra aistra, gyvenimo būdu. Jeigu nepadirbu vieną dieną, man delnus tiesiog ima niežtėti. Viską darau namų sąlygomis, pati, be jokių įrankių – viskas padaroma plikomis rankomis. Medžiagos visos natūralios – vilna, natūralūs jos dažikliai, taip pat naudoju medvilnę, šilką, tikro stiklo karoliukus papuošimams. Visą procesą trumpai nusakyčiau taip – vilna, vanduo, muilas ir fantazija.
Ilgesnį šalį padaryti reikia maždaug septynių valandų, o liemenę kurdama galiu užtrukti ir visą dieną. Procesas gana ilgas, bet tikrai vertas sugaišto laiko – kai paimi rankų darbo kūrinį, iškart jaučiasi žmogaus sudėtos pastangos, šiluma, geros emocijos.“
N.Smoriginienė akcentavo pačios vilnos teigiamas savybes: „Natūrali vilna labai gydo – jeigu turite problemų su nugara ar dažnai jaučiate šaltį, ji nesukelia alergijos, nesikandžioja.“
Vienetiniai kūriniai
Moteris prisipažino, kad apie vėlimą ji galvojanti nuolat ir idėjų besisemianti iš kasdienybės: „Kartais būna taip, kad einu miegoti, atrodo, jog kūnas miega, o galvoje vis galvoju apie naują gaminį, todėl atsikėlusi dažniausiai jau žinau, ką noriu padaryti. Daug klienčių prašo atkartoti jau buvusį kūrinį, tačiau niekada neišeina sukurti antro tokio paties. Įkvėpimas taip pat apima labai įvairiai – kartais galiu būti tiesiog parke, pamatyti kokias spalvas ar, tarkim, rudens lapus. Grįžusi pagalvoju – kodėl gi nepritaikius to kūryboje? Taip gali gimti idėja suvelti šaliką su lapų imitacijomis, rudais ar žaliais atspalviais. Labai domiuosi spalvų, raštų tendencijomis. Kartais patys klientai pasako, kokių spalvų nori, mes kartu pasitariame, paderiname.“
N.Smoriginienė puse lūpų prasitarė apie norą grįžti į Lietuvą ir toliau kurti čia: „Pagalvojam apie grįžimą į Lietuvą, bet kol kas dar reikia užtikrintai įsitvirtinti čia, kad galėčiau kurti Lietuvoje. Labai traukia atgal, kai pasižiūriu Vilniaus senamiesčio nuotraukas, tai ir ašarų būna.“
