Eleną Puidokaitę-Bruzgulienę (anksčiau dar žinomą dainininkės Atlantos slapyvardžiu) užklupau bandančią suderinti du kraštutinumus: motinystę ir prodiuserės darbą populiariame mados žurnale. Prieš kurį laiką ankstukų susilaukusi ir ties mirties slenksčiu atsidūrusi moteris prasitarė, kad iš naujo susidėliojo prioritetus, nustojo save graužti dėl laiku nespėtų atlikti užduočių ir be galo džiaugiasi tapusi dviejų nuostabių dvynukių mama, rašoma pranešime spaudai.
– Ar spėji tarp darbų pailsėti?
– Darbas man padeda buitiškai sakant neatbukti, neužsisukti šeimyninėje buityje, o būdama mama, pailsiu nuo darbų. Dar vienas svarbus dalykas, ir tai turėtų prisiminti tiek mama, tiek tėtis – tarp visų darbų yra būtina skirti laiko sau. Kad neperdegtum ir laiku pailsėtum. Tikrai nesu tobulas pavyzdys, prisipažįstu, kad ne visada pasiseka atsiriboti nuo darbų ir atsiduoti motinystei. Tačiau būnant mama, daug kas vyksta automatiškai, iš kažkokio giluminio žinojimo, tad tiesiog atsiduodu tėkmei. O jei niekas nepadeda atsijungti, sėdu ant savo raudonos Vespos ir leidžiu vėjui viską išpūsti lauk. Kadangi sezonas jau į pabaigą, nekantriai laukiu pavasario, kai viena arba su vyresne dukra Saule vėl lėksim prapūsti galvas.
– Dėl ypač sunkios būklės susilaukiusi mergyčių, kurį laiką buvai komoje. Kaip jauteisi sugrįžusi į gyvenimą?
– Pokyčiai įvyko natūraliai. Daug apie viską galvojau, kurį laiką buvo labai graudu, ir gera, kad mūsų šeimai viskas taip sėkmingai baigėsi. Supratau, kiek daug laiko mes skiriame nereikšmingiems dalykams: norime kažkam įtikti, kažką pasivyti ar pralenkti, geidžiam dalykų, kurių mums net nereikia, tūnom socialinių tinklų burbule... Įsisukame į šitą ratą ir negalime iš jo ištrūkti, kol kas nors nesupurto. Svarbiausia yra sveikata: tavo, vaikų, artimųjų. O visa kita yra ne taip svarbu, yra įveikiama arba užgyvenama.
– Savo mergyčių susilaukei 34-ąją savaitę. Kaip save raminai, kur ieškojai atramos?
– Atsimenu akimirką, kai net oro negalėjau įkvėpti nuo neramių minčių, besisukančių mano galvoje. Supratau, kad situacija nuo manęs nebepriklauso. Turėjau paleisti kontrolę ir pasitikėti daktarais. Niekada nepamiršiu šių auksinių širdžių ir rankų žmonių, kurie rūpinasi tais mažais vaikeliais. Manau, man labiausiai padėjo, kad paleidau viską ir patikėjau savo likimą į jų rankas ir kartu nepraradau vilties. Mano toks buvo kelias. Mes mėnesį praleidome ligoninėje, o savo mergaites pamačiau tik po dviejų savaičių, nes dėl kovido komplikacijų jas praleidau reanimacijoje, vėliau – panardinta į komą.
– Ką palinkėtum besilaukiantiems vaikų?
– Tikėti žmonėmis, kurie yra šalia, nebijoti paprašyti pagalbos, jei jos prireikia. Jeigu dar yra mamų, kurios nėra pasiskiepijusios, labai skatinu tai padaryti. Iš savo patirties sakau, kad liga gali komplikuotis, o skiepas yra apsauga į pasaulį atkeliaujančiam vaikeliui.
– O kaip tavo namiškiams sekėsi išgyventi mėnesį be mamos namie?
– Mano situacija buvo labai netikėta namiškiams. Tai, kas pradžioje atrodė kontroliuojama, paskui virto į visišką nežinomybę. Nežinioje liko ir vyras, ir dukra, ir tėvai. Net neabejoju, kad jiems kilo įvairiausių minčių dėl pablogėjusios mano padėties ir jie išgyveno ypač sunkų laikotarpį. Man buvo labai sunku, kad negaliu būti su šeimos nariais, o ypač su vyresniąja dukra, ją padrąsinti ir nuraminti. Tą mažą mylimą mano žmogų, kuri, nors ir didelė, vis tik dar nėra suaugusi. Labai džiaugiuosi, kad atsirado audioknyga, kuri palengvina namuose likusių šeimos narių būseną, nuramina ir papasakoja jiems kas ta nauja gyvybė ir kaip nuo šiol atrodys šeimos gyvenimas. Mielai paklausysim su Saule šios audioknygos.
– Ačiū, Elena, aukit sveikos, dabar į pokalbį prijungiame Dovilę Filmanavičiūtę, kuri skaitė dar popierinę Tomo Dirgėlos knygą „Ketvirtadienį. Knyga broliams ir sesėms“.
– Dovile, pati esi mažylio mama, kaip manai, kas turėtų klausytis „Ketvirtadienio?“
– Ši audioknyga jautriai kalba šeimoms, o ypatingai mažuliams, kurių mamos susilaukė mažiuko sesės ar brolio. Joje labai švelniai paaiškinama, kodėl mamos nėra namie, kodėl brolis ar sesė pas senelius ar kitus giminaičius turi praleisti daugiau laiko.
Tiesą sakant, „Ketvirtadienis“ yra universalus ir puikiausiai tinka visiems, susilaukusiems antro ar tolimesnio vaikelio. Atsimenu, Austėja Landsbergienė, kurios audioknygą esu parsisiuntusi iš Audiotekos, viename pokalbyje sakė, kad per mažai kalbame apie antro vaiko situaciją šeimoje. O jausmų ten kyla pačių įvairiausių.
Audioknyga yra puikus sprendimas, jos galima klausytis kartu su vaiku, pakeliui pas močiutę, į mokyklą ar darželį. Mes dažnai taip skubam, lekiam šurmuliuojančiam pasauly, kad toks laiko praleidimas kartu yra tiesiog būtinas. Tai galimybė trumpam išeiti iš užburto rato ir suklusti, išgirsti ir pasikalbėti apie tai, kas neramu, ką pagalvojai, ką pajutai klausydamas audioknygos.
Man audioknyga kaip žanras apskritai yra progreso, tobulesnio pasaulio ženklas, vietoj „tralialiuškų“, su kuriomis dažnai užsimirštame sudarantis galimybę prasmingai praleisti laiką. Ypač, sąmoningam ir ieškančiam gyvenimo kokybės žmogui.
– Ačiū už pokalbį.
