Lietuvoje įprasta: kol scenoje herojai, rėmėjai lieka už uždangos. Nebijojote būti nesuprastas, kad per krepšininkų sutiktuves emocingai jiems dėkojote ir viešai pareiškėte, jog tokiai pergalei buvo verta leisti savo pinigus?
Labai norėjau tai pasakyti ir pasakiau. Jaučiausi prisidėjęs prie pergalės, be to, parėmiau sutiktuvių koncertą. Kai ką nors darai, reikia mokėti ir pasidžiaugti. Aš – moku.
Per čempionatą buvote šalia krepšininkų, matėte tikras jų emocijas – pergalės džiaugsmą ir pralaimėjimo kartėlį...
Didžiausias džiaugsmas – būti kartu po varžybų, kai laimime. Tikra euforija! Aš sakau, kad man pernelyg pasisekė. Mažiau prisidėjau, nei gavau atgal.
Už kiek nusipirkote ypatingą bilietą per visą čempionatą būti šalia krepšininkų?
Aš parėmiau Lietuvos krepšinio rinktinę daugiau nei milijonu litų. Kol kas... Tikrai tai nėra didelė suma, Lietuvoje esama verslininkų, kurie galėtų duoti ir daugiau.
Savo verslą kuriu užsienyje, gal todėl man atrodo, kad milijonas – nedideli pinigai. Čia uždirbtus, matyt, sunkiau atiduoti.
Kažkada ir pats žaidėte krepšinį?
Na, ne tokiu lygiu, aišku, bet žaidžiau. Pradėjau vienuolikos metų, baigiau dvidešimties. Suprantu, koks tai žaidimas. Gal todėl ir atsirado dešimties metų planas daug investuoti į Lietuvos krepšinį. Tai – mano gyvenimo aistra.
Dar daugiau metų nei krepšinį žaidžiate pokerį, labai azartišką žaidimą. Ar krepšinyje, kaip ir pokeryje, įmanoma išskaičiuoti pergalę?
Jei žaidi gerai visą laiką, tai ir rezultatai būna puikūs. Juk kartais krepšininkai taikliai mėto tritaškius, bet varžybų laimėti nepavyksta.
Vadinasi, kad laimėtum, ir krepšinį, ir pokerį reikia žaisti kasdien?
Savo gyvenimą sukūriau kasdien žaisdamas pokerį. Australijoje universitetų nebaigiau, pats mokiausi, kaip uždirbti pinigų. Šiandien domiuosi interneto galimybėmis, bendravimo psichologija, lošimais, todėl galiu drąsiai sakyti, kad baigiau ir vėl tęsiu studijas Gyvenimo universitete.
Dievas žmogui neduoda tiek talento, kad viską darytų gerai. Reikia praktikuotis, išmanyti strategiją, žinoti, kaip vienoje ar kitoje situacijoje geriausiai sužaisti, – ir krepšinyje, ir pokeryje.
Aš parėmiau Lietuvos krepšinio rinktinę daugiau nei milijonu litų. Kol kas... Tikrai tai nėra didelė suma, Lietuvoje esama verslininkų, kurie galėtų duoti ir daugiau.
Vadinasi, taip viskas paprasta: sėdai prie kortų stalo, uždirbai milijoną, jei reikia, skrendi nuosavu lėktuvu, sėdi prie vieno stalo su Holivudo žvaigždėmis – Tobey Maguire, Jamesu Woodsu, Mattu Damonu, Céline Dion vyru René Angéliliu, panorėjęs paremi Lietuvos krepšinio rinktinę...
Aš sakau taip: uždirbti gali tik iš to, ką labai gerai darai. Arvydas Sabonis savo gyvenimą sukūrė iš krepšinio. Sabas gimė krepšininku, aš – pokerio žaidėju. Kažkada uždirbau labai labai daug pinigų, bet, žinia, milijonai ant stalo keičiasi „per vieną ranką“. Dabar pokeris – tik hobis.
Ir kaip, sakykite, prie kortų stalo nepralošti viso gyvenimo?
Reikia laimėti, kai statai gyvenimą. Tik ar protinga statyti? Kai kurie gyvenimą ant kortos stato, kai duria sau į veną nešvarią adatą. Arba kai nueina ne su tuo žmogumi, su kuriuo reikia nueiti. Ne kas nors kitas – pats priimi sprendimus ir renkiesi savo kelią.
Kai buvote vaikas, tikriausiai nežinojote, kad azartiniuose žaidimuose laimėtų pinigų negalima visų pasilikti tik sau? Kalbama, privalai dalį atiduoti, kad jie pritrauktų kitus.
Vaikystėje, matyt, apie tai negalvojau, o dabar tuo esu tikras. Man smagu prisidėti, remti, aukoti. Nėra nieko maloniau, kaip išleidus pinigus gauti gerą grąžą – šiltus jausmus. Tokia keista mano filosofija...
Išduokite, kada uždirbote pirmąjį milijoną dolerių?
Arti jo buvau gal dvidešimties. Praradau porą kartų, paskui atgavau. Buvo laikas, kai perrinkau kompiuterius, pats kūriau kompiuterių programas, interneto tinklalapius. Dabar visas mano verslas – internete. Mūsų sveikatos ir draudimo tinklalapis Australijoje yra viena iš greičiausiai augančių šalies įmonių, labai populiarūs ir pokerio tinklalapiai. Jau aštuntus metus samdau lietuvius darbuotojus. Interneto tinklalapius jie administruoja dvidešimt aštuoniomis kalbomis.
Vis dažniau ir dažniau esate matomas Lietuvoje. Kaip padalijate save tarp Vilniaus, Londono ir Sidnėjaus?
Dar – Las Vegaso (šypsosi). Aš nuolat girdžiu Lietuvos šauksmą, užtat čia ir būnu. Lietuvoje nedaug žmonių ir čia – tokia ramybė! Vaikštau su savo vilkšuniu po Dzūkijos miškus, širdis atsigauna. Svajoju Dzūkijoje įsigyti sodybą, kurioje įrengčiau sveikatinimo centrą ir ekologinį ūkį.
Girdėjau, atvykęs į vieną ar kitą šalį verslo reikalais stengiatės gyventi ne viešbučiuose.
Vilniuje turiu butą, Londone – irgi, Australijoje – namus, Las Vegase nuo šio sezono, kai prasidės pokerio pasaulio čempionatas, taip pat jau turėsiu namą. Užtektinai per gyvenimą prisibuvau viešbučiuose...
Ar dvi jūsų dukros bent kartais aplanko Lietuvą?
Šią vasarą jos ilsėjosi lietuviškoje stovykloje. Išvyko į Australiją dar geriau lietuviškai kalbėdamos. Šią savaitę skrisiu jų aplankyti.