Antanai, pirmiausia papasakok, kaip leidi vasarą?
Dažniausiai važinėju po Lietuvos kaimus, dalyvauju įvairiuose renginiuose: provincijų šventėse, sporto renginiuose, stovyklose. Taip ir bėga vasaros dienos... Daug laiko leidžiu gamtoje – man patinka ir prie ežero pabūti, ir pirtyje pasikaitinti, ir aitvarą į dangų paleisti – tai mano hobis.
Patinka bendrauti su paprastais kaimo žmonėmis?
Taip, be galo. Iš jų pasisemiu gerų emocijų. Kaimo žmonės yra labai nuoširdūs ir nesugadinti. Su jais gera leisti laisvą laiką.
Tavo darbas Seime gana įtemptas. Ar nesinori išvažiuoti pailsėti kur nors toliau nuo Lietuvos ir išvertus bambą patinginiauti?
Tikrai nesinori. Lietuvoje ir taip retai būna gražūs orai, todėl būtų kvaila saulėtas vasaras leisti kažkur kitur. Be to, esu savo šalies patriotas ir man čia labai patinka. Ne veltui ir savo autobusiuką nudažiau mūsų vėliavos spalvomis.
Tavo autobusiuką teko ne kartą matyti tiek prie Seimo, tiek kitose Vilniaus vietose. Ar Tavęs neerzina, kad esi pastebimas? Juk kiekvienas gali susekti, kur kokiu metu būni...
Aš nesu nusikaltėlis, kuris turėtų slapstytis, todėl nebijau, kad mane bet kas gali atpažinti. Su savo autobusiuku jau nuvažiavau daugiau nei 3000 kilometrų, skersai išilgai išmaišiau visą Lietuvą. Ši transporto priemonė labai patogi, nes joje galima ir pamiegoti, ir kavos ar valgio pasigaminti. Dažnai autobusiuke ruošiu makaronų patiekalus (šypteli).
Jau trejus metus esi politikas, dirbi Seime. Ar niekada nesigailėjai, kad pasirinkai tokį gyvenimo kelią?
Ir ką tik gimęs gali gailėti savęs, kad atsiradai šiame pasaulyje. Gyvenimas tik vienas – koks jis tau skirtas, tokiu ir džiaugiesi. Aš naudojuosi visomis atsivėrusiomis galimybėmis ir nekvaršinu sau galvos klausinėdamas, ar teisingai pasirinkau. Jei nuolat apie tai galvočiau, tai netyčia dar galvą nusisukčiau. Geriau jau vengti traumų.
Lietuvoje geidžiamiausi jaunikiai yra arba sportininkai, arba politikai. Ar, kai tapai politiku, pajutai didesnį moterų dėmesį?
Dažniau moterys kreipiasi su pagalbos prašymais, o ne rodydamos man dėmesį. Tačiau Lietuvos politikai taip gerai negyvena, kad galėtų visiems pagelbėti. Kita vertus, kartais norint padėti užtenka žmogų pavaišinti pakuote makaronų. Kadangi jų visuomet turiu savo autobusiuke, pasidaliju su prašančiaisiais.
Pastarasis pusmetis Tau buvo itin sunkus: sulaukei kritikos dėl fiktyvių vestuvių, vėliau palaidojai mylimą mamytę. Ar jau atsitiesei po likimo smūgių?
Ne, dar nepavyko atsigauti. Labiausiai širdį skauda tuomet, kai aplinkiniai bet kokia kaina nori sužinoti, kaip jaučiuosi. Didžiausią nerimą kelia tai, kad tokių smalsių žmonių labai daug.
Galbūt šiuo sunkiu gyvenimo periodu šalia Tavęs atsirado ta vienintelė, kurios draugijoje randi paguodą?
Aplink mane daug gerų žmonių, visos draugės man padeda, jei tik reikia pagalbos. Jei žmogus geras, jis visuomet ištiesia pagalbos ranką. Tačiau dabar esu vienišas, tos vienintelės neturiu.
