Būtent šitų dviejų dalykų – darbo ir moterų dėmesio – jam, šiuo metu besifilmuojančiam keliuose serialuose bei kino filmuose ir turinčiam devyniolika metų jaunesnę žmoną Birutę, niekada netrūko. „Apie ką kalbėsimės? Apie meilę? Ekonomiką? Politiką? Viskas jau iškalbėta per gyvenimą“, – gana griežtai pradeda pokalbį aktorius. Jaučiu, lengva nebus...
Kas jus gyvenime džiugina?
Aš nuo gimimo esu šimtaprocentinis optimistas. Tačiau dabar Lietuvoje nebetikiu niekuo, manęs niekas nebedžiugina. Net į bažnyčią nustojau vaikščioti nuo tada, kai katedroje neleido šarvoti prezidento Algirdo Brazausko. Mes juk vertiname žmogų ne už tai, koks jis buvo, o koks tapo. Aš irgi buvau visoks... Mažiukas ir į kelnes sisiojau. Tai ką, dabar visą gyvenimą turiu muštis į krūtinę ir nežinia dėl ko atgailauti? Religija neturi skirstyti: raudonas, žalias, baltas, mėlynas... Atleisk! Atleisk ir padėk žmogui bet kokioje gyvenimo situacijoje! Dabar kasryt pabundu ir pats sau sakau: „Aš esu cinikas. Nieko švento gyvenime nėra, todėl ir aš privalau būti žiaurus.“
O namai, žmona jus džiugina?
Vienintelis mano draugas yra žmona. Su ja pasikalbame, knygas aptariame, filmų pažiūrime, pasiginčijame.
Gal bent teatras jus džiugina?
Žinote, jau nebe... Nebent pats darbas, vaidyba, nes tai – mano profesija. Manęs vis klausia: „Kaip tu kuri vaidmenį?“ Anksčiau žinojau. Žinojau, kaip reikia įsijausti, ką nuo ko pradėti, ką skaityti, kaip gilintis... O dabar užtenka paimti pjesę, pasiskaityti tekstą, išmokti, ir viskas išeina. Scenoje užsimirštu, net negalvoju, ką darau. Gal amžius savo daro, patirtis, intuicija, gal organizmas transformavosi: kitaip net negaliu. Būna, važiuoju troleibuse, stebiu žmones ir beveik neklysdamas galiu pasakyti: tas tą padarys, kitas – tą...
Na, tai jau – intuicijos, gal net ezoterikos dalykai. Jūs, kiek girdėjau, rimtai domitės šia sritimi.
Kiekvienas menas yra magija. Arba baltoji, arba juodoji. O apie tuos ezoterikos dalykus nereikia kalbėti, nereikia jais didžiuotis ar džiaugtis. Jeigu Dievas tau davė ypatingų gebėjimų, tai tikrai ne dėl cirko, ne dėl demonstravimosi kitiems...
Tokius gebėjimus galima naudoti pinigams uždirbti.
Ne. Tau duota dykai, dykai turi ir atiduoti.
Aš nuo gimimo esu šimtaprocentinis optimistas. Tačiau dabar Lietuvoje nebetikiu niekuo, manęs niekas nebedžiugina. Net į bažnyčią nustojau vaikščioti nuo tada, kai katedroje neleido šarvoti prezidento Algirdo Brazausko.
Kada tapote giliai tikintis?
Buvau labai religingas iki kokių šešiolikos metų. Net fanatiškai religingas. Reguliariai eidavau į bažnyčią, išpažinties, melsdavausi... Gal todėl, kad augau vienas, be tėvo. Jis nuskendo trisdešimt devintaisiais, o aš gimiau keturiasdešimtaisiais. Mano motina – tikra šventoji. Viena visą gyvenimą ir nugyveno, viena mane užaugino. Daug skurdo mačiau, juk aš – pokario vaikas. Studentas būdamas turėjau vienintelį norą – pavalgyti. Paskui atėjau į teatrą, alga – šešiasdešimt rublių. Motina man kokių penkiolika metų siųsdavo pinigėlių kelnėms, marškiniams nusipirkti, nes maniškės algos užtekdavo tik maistui.
Studijos, darbas, naujas gyvenimo būdas – būtent tada manyje kažkas pasikeitė. Pasidariau visiškai abejingas Bažnyčiai ir tikėjimui. Tuo metu įvyko skaudžiausia mano gyvenimo drama: dvejų metukų sūnelis susirgo leukemija. Pusantrų metų traukiau jį iš mirties nagų, gydžiau amerikoniškais vaistais. Prisimenu, viena ampulė kainavo penkiasdešimt rublių... baisūs pinigai tais laikais... traukiau vaiką visais įmanomais būdais... bet jis vis tiek mirė. Manyje tada įvyko lūžis. Supratau, jog vieną dieną iš tiesų turėjo nutikti kažkas sukrečiančio, kad beždžionė vėl taptų žmogumi. Buvau nuėjęs per toli: buvau pasiekęs tokį lygmenį, kad man tik – automatą į rankas ir į džiungles šaudyti... Nieko švento, nieko vertingo... Jeigu dabar būčiau toks, kaip tada, gyventi tikrai būtų lengviau. Bet sūnaus mirtis taip mane sukrėtė, kad nejučia pradėjau rimti. Pradėjau skaityti geras knygas, susidomėjau budizmu, vėl pradėjau gręžtis į tikėjimą.
Jau atkūrus nepriklausomybę mikrorajone, kur gyvenu, pastatė mažytę koplytėlę. Kartą panorau ten užeiti. Kalėdos... visi linksmi... o tu čia vaikštai kaip vilkas vienas... Užėjau į vidų, atsisėdau, pasiklausiau mišių. Žmonių nedaug, intymu... „paduokite vieni kitiems rankas“... jautru... nedrąsu kažkaip... Paskui kunigas priėjo prie manęs, turbūt pažino, ir paprašė: „Ar galėtumėte paskaityti Šventąjį Raštą?“ Galėčiau. Septynerius metus kiekvieną sekmadienį per mišias skaitydavau Senąjį Testamentą.
Dar supratau, kad pažeminimu žmogus ne baudžiamas, o gydomas. Kunigas paklausė: „Ar galėtum rinkti aukas?“ Tik paraudau... kaip aš, žinomas žmogus, eisiu per bažnyčią rinkdamas aukas?! „Galėčiau“, – atsakiau. Kelerius metus rinkau aukas. Jeigu žmogus pats savęs nepažemina, tai padaro kiti. Jeigu neišlaiko pažeminimo ir reaguoja pykčiu, tada jam siunčiama liga. O nusižeminęs apsivalai.
Bet ligų jums vis tiek buvo atsiųsta.
Oi, buvo už ką... ne toks aš šventas, kaip atrodau (juokiasi). Tačiau dovanų gavau ne tik ligų, bet ir gyvenimą. Vadinasi, šiame pasaulyje dar turiu ką nors nuveikti. Tuščiai žmogui nieko neduodama.
Jus kada nors vargino žinomumas? Tai, kad visur esate atpažįstamas?
Visą gyvenimą mane tai ir vargino, ir gelbėjo. Devyniasdešimt procentų žymių žmonių pražūva dėl to, kad pradeda įtikėti, jog yra išrinktieji, ypatingi. O man visada būdavo gėda. Ir po šiai dienai gėda, kai atpažįsta. Todėl labai vengiu minios, susibūrimų...
Kodėl? Juk savo šlove, populiarumu turėtumėte mėgautis: jis – geras, užsitarnautas.
Matyt, man neleista tuo mėgautis. Prieina parduotuvėje, gatvėje stabdo... Vietos chebra mane pažindavo: „Antanai, mūsų bičas... Klausyk, du litukus turi?“ Visada duodavau. Paprastai, kai žmonės kalbina, vaidinu drąsų, bet viduje sarmatijuosi kaip vaikas. Ir nuo to dėmesio kuo greičiau neriu į krūmus.
Aktoriaus darbas – ir prestižas, ir pavojus. Jūs nuolat būnate ties išprotėjimo riba. Kaip nulipus nuo scenos grįžti į tikrovę, „išeiti“ iš vaidmens?
Tai iš tiesų labai sunku. Man ir širdies operacija daryta, ir priešinsultinės būklės esu buvęs, todėl geriu daug vaistų. Tarp jų – ir raminamieji. Gal dėl to man lengviau. O kai buvai jaunas, dažniausiai pospektaklinę būseną slopindavai alkoholiu. Pabaigi spektaklį vienuoliktą valandą, visi jau ilsisi, vaikštinėja kieme, šuniukus vedžioja, o tu išeini išsprogusiomis akimis, visas drebantis. Atsiguli namie į lovą ir žiūri į lubas iki penkių ryto... Kaip save užgesinti?! Vynelis, kavinės... Prasideda lyg ir nekaltai, o pasibaigti gali labai liūdnai. Alkoholis niekada prie gero nepriveda.
Kada nustojote gelbėtis alkoholiu?
Oi, seniai...
Kai sveikata ėmė blogėti?
Ne, tada, kai buvau paskirtas Jaunimo teatro vadovu. Buvau įvedęs karinę drausmę. Ir po šiai dienai esu įsitikinęs, kad tik geležinė drausmė, susiklausymas, meilė ir pagarba vienas kitam duoda vaisių. Bet man tada buvo be galo sunku... Buvo 1992–ieji, siaubingi metai... Ko tik nedarėme: Brundzos lengvąsias mašinas reklamavome vestibiulyje pastatę, ginkluoti apsaugininkai jas naktimis saugojo... Viskas tam, kad tik teatras gautų pinigėlių...
Žinote, kuo skiriasi šiuolaikinis inteligentas nuo gatvėje sėdinčio ubago? Pastarasis kepurėlę pasidėjęs laukia, kas įmes kapeiką. Kiek susirinks, tiek jo. O inteligentas (ypač kokios nors kultūros įstaigos vadovas) apsivelka juodą kostiumą, užsideda ant veido šypseną ir eina prašyti. Būdavo, ateini pas kokį verslininką, o jis duria pirštu į visą krūvą tokių pat prašytojų kaip tu prašymų: „Išrink pats, kuriam duoti...“ O kur dar mūsų tobulieji įstatymai!.. Man yra pasakę: „Nori – asmeniškai tau duosiu dešimt tūkstančių litų. Bet valstybiniam teatrui negaliu duoti nė cento, nes man tai nenaudinga.“
Paprastai, kai žmonės kalbina, vaidinu drąsų, bet viduje sarmatijuosi kaip vaikas. Ir nuo to dėmesio kuo greičiau neriu į krūmus.
Keikiate popkultūrą, bet pats einate vaidinti į serialus. Kaip čia taip?
Žinokite, mano gyvenimo svajonė buvo vaidinti muilo operoje! Ir draugas Kubilius man padėjo įgyvendinti šita svajonę! Jeigu ne jis, ko gero, nebūčiau filmavęsis! Galvojau: senatvėje sėdėsiu, gersiu arbatą, skaitysiu knygas, klausysiuosi klasikos įrašų, mąstysiu... Bet kai jis nacionalizavo septyniasdešimt procentų mano per keturiasdešimt septynerius metus uždirbtos pensijos, teko eiti vėl duonos kąsniui užsidirbti. Atimtas pensijas neva pažadėjo per ketverius metus grąžinti. Genialus planas! Per metus, jeigu neklystu, pensininkų išmiršta per keturiasdešimt tūkstančių. Vadinasi, per ketverius išmirs du trečdaliai tų, kuriems reikės ką nors grąžinti. Jaunimas išsilakstys po užsienius, o Lietuvoje liks tik milijonieriai ir bomžai. Va, taip ir sunaikinama tauta.
Po šito straipsnio daug kam liksite ne svajonių vyras, o burbantis senis...
Ir teisingai: aš iš tikrųjų esu burbantis pagyvenęs vyriškis, kuris nieko nebegali padaryti.
Pristatykite save ateities kartoms: kas yra Antanas Šurna?
Don Kichotas. Kovotojas su vėjo malūnais... Tokia – mano paskirtis. Ir tokia – meno paskirtis. Tikras menas visada turi būti opozicijoje, kad ir kokia tobula valdžia būtų. Tikras menininkas turi matyti ir iškelti trūkumus. Mano reikalas – supurtyti, sukrėsti žiūrovą, kad jis pagalvotų: „Kur mes nusiritome?.. Ką mes padarėme?!“ Jeigu jam bent pusvalandį bus gėda žiūrėti aplinkiniams į akis, rezultatą būsiu pasiekęs. O dirbti tam, kad žiūrovą tik palinksmintum, kad jo virškinimas pagerėtų...
Sunkus ir skausmingas jūsų darbas.
Labai. Ir tragiškas. Nes jeigu dirbi iš širdies, trumpini sau gyvenimą. Menas skirtas ką nors svarbaus pasakyti žmonėms. Tik formos gali būti įvairios: Hamleto monologą gali kalbėti įprastai, gali sakyti daužydamas lentas arba vonioje sėdėdamas... Bet turi sakyti taip, kad žmogų užkabintų.
Per keturias dešimtis metų jau kokį šimtą pirmą kartą vaidinant Hamletą dar įmanoma ką nors naujo, ypatingo iš savęs paimti ir atiduoti žiūrovui?
Aš dar sugebu. Dabar per serialo „Giminės. Po dvidešimties metų“ filmavimą buvo tokia scena: aš ginu giminės sodybą ir šaukiu Dimšai: „Nešk baldus į trobą!“ „Nenešiu“, – jis man. „Nešk atgal, nes nupjausiu kumelei pavalkus!“ – išsitraukiu peilį. Netoliese stovintis kumelės šeimininkas šoko ant manęs rėkdamas: „Aš tau (pyp) nupjausiu! Aš tau nupjausiu!“ Vos nesusimušėme, nes žmogus patikėjo tuo, ką sakau. Kol kūrybinė grupė jam išaiškino, kad aš tik vaidinu... „Pažiūrėkit į jo snukį... toks tikrai supjaustys pavalkus...“ – dar ilgai skeryčiojosi kumelės šeimininkas. Už kluono nuvestas, vis tiek per visą filmavimą atidžiai sekė, ką darysiu. O man toks kaifas buvo!
Panašiai yra nutikę, kai dvidešimt šešerių ar septynerių buvau. Vaidinome spektaklyje „Atsigręžk rūstybėje“. Žiaurus, skausmingas kūrinys... Mano herojus iš nevilties, protestuodamas prieš gyvenimą ir nežinodamas, ką daryti, nuolat pjauna savo žmoną, artimuosius, aplinkinius... Pirmo veiksmo viduryje staiga matau, kaip moteris pakyla iš savo vietos ir ima šaukti: „Gyvulys! Banditas! Chuliganas! Svolačius! Šaudyti tokius reikia!“ Rėkdama ji prasibrovė pro kitus žiūrovus ir išlėkė iš salės. Pasimečiau, užmiršau tekstą. „Viešpatie, taip blogai vaidinu, kad žmonės bėga iš salės... Košmaras!“ – keikiau save. Šiaip ne taip susikaupiau, pabaigiau vaidinti. Po kelių dienų vienas teatro kritikas paaiškino: „Durniau, džiaukis. Juk tai – geriausias artisto įvertinimas. Žiūrovas tave sutapatino su personažu ir patikėjo viskuo, kas vyko scenoje lyg realybėje.“
Visiems duotos tos pačios septynios natos: tik Beethovenas iš jų parašė vienokią muziką, o koks nors Jurgis Jurgelis – šiuolaikinį popsiuką. Natos juk tos pačios, tik talento kiekis skirtingas...
O kuris kino filmas jums pačiam paliko didžiausią įspūdį, ryškiausią prisiminimą?
Ir Herkus Mantas, ir Antanas Šeputis – visur buvau aš, visur šnekėjau nuo savęs. Ar būdamas Herkus Mantas aš taip daryčiau? Daryčiau. Būdamas Šeputis taip elgčiausi? Elgčiausi. Būdamas Kaminskas „Riešutų duonoje“ taip daryčiau? Daryčiau. Visur turi įdėti dalelę savęs, širdies, kitaip nieko nebus. Todėl ir yra tokių filmų, kurie pasensta, ir tokių, kurie nepavaldūs laikui, jokiai santvarkai. Jeigu filmas nepaseno – tapo klasika.
Don Kichotas buvo ne tik kovotojas, bet ir mylėtojas: moterų, apskritai žmonių, paties gyvenimo. Kiek jumyse meilės?
Tikrai daug. Kaip gali nemylėti moterų? Juk jos – Dievo kūriniai. Nereikia į jas žiūrėti tik kaip į pateles. Moteris gali būti ir draugė, ir motina, ir bičiulė, ir pagalbininkė. Man moteris – šventoji.
Kokia trečioji jūsų žmona – devyniolika metų jaunesnė medikė Birutė?
Faina (nusijuokia).
Tačiau prieš tai buvusios dvi žmonos irgi buvo neblogos moterys...
Buvo.
Kodėl su viena nepasiseka, o su kita, žiūrėk, visą gyvenimą gali kuo gražiausiai nugyventi?
Negaliu sakyti, kad su kuria nors nepasisekė. Net didžiuojuosi, kad ne aš norėdavau skirtis. Čia jos manęs neišlaikydavo. Gal ne tiek bjaurus tas mano charakteris, kiek sunkus. Pasiutimo daug turiu. Moterys paprasčiausiai neišlaikydavo. Na, kiek gali žiūrėti į beprotį Don Kichotą, kasdien einantį prieš tuos vėjo malūnus? Gali atkalbinėti gražiuoju ar piktuoju, bet jis vis tiek eis. Ir aš eisiu, kol kvėpuosiu.
Moterims jūs – sunkus tipas. O koks savo vaikams, anūkams?
Irgi sunkus. Nemoku aš... Daug ko nemoku gyvenime... Man sunkiai sekasi visi buitiniai santykiai. Supratimą turiu, bet kantrybės... Žinau, kad ant vaiko negalima rėkti, bet nesusilaikau. Vis per tą bėgimą, skubėjimą, per tą „nėr kada“, per tą „jeigu aš suprantu, kodėl tu nesupranti“... Mane iš tikrųjų tik šarvais aprengti, ant arklio ir – pirmyn į laukus...
Aš dabar sprendžiu svarbiausią gyvenimo klausimą: ar ko nors išmokau, nes būtent to mes ateiname į šį pasaulį. Kai ko vis dėlto išmokau: vaiko mirtis man labai daug davė... agresijos sumažėjo... operaciją atlaikiau, iš ligų išsikapsčiau... likimas mane ne kartą skaudžiai laužė... Vadinasi, gyvenimas buvo įdomus, įvairus, sunkus. Ir jeigu išmokau tai, kas man buvo skirta, tada aš laimingas.
