Rima Sutkienė, išgirdusi apie rubriką „Legendos“, mandagiai atsisveikina („Aš – ne legenda“), o jos vyras dar spėja pranešti tolstančiai nugarai: „Tu – legendos fundamentas.“
Sprendžiant iš to, kaip atrodo jūsų dirbtuvė, užtarnauto poilsio sulauksite dar negreitai.
Darbas su archyvu – kaip nuosprendis iki gyvos galvos...
Dar, girdėjau, intensyviai rengiate parodas Brazilijoje. Kaip ji jus rado?
Jaunas brazilas pianistas Luizas Gustavo Carvalho grojo Pietų Prancūzijoje, pilyje, o ten buvo mano fotografijų. Vėliau jis pasakojo, jog buvo taip gera groti, kad nutarė surengti Brazilijoje mano parodą. Kai paskambino, mudu su Rima manėme, kad juokauja. Bet antru skambučiu jis pranešė, kad atvyksta. O dabar Brazilijoje jau surengta 14 parodų. Jie man ir žmonai net apmoka keliones. Ar ne stebuklas? Jei būčiau jaunesnis, gyvenčiau Brazilijoje: manęs čia nebūtų. Labai aukštos kultūros šalis, ten vertinamas menas ir jo kūrėjai, senos mecenavimo tradicijos.
Tų stebuklų turbūt buvo ne vienas? Pirmas, atėjęs į galvą, – jūsų pažintis su egzistencialistu Jeanu Pauliu Sartre’u.
Manęs užsienio žurnalistai klausdavo: „Kokį pėdsaką jums paliko susitikimas su Sartre’u?“ Tada atrodė – jokio! Man patinka skaityti, ir Sartre’as – vienas iš mano mėgstamų rašytojų. Bet man nereikėjo jo autografo. Tuo metu buvau neseniai vedęs, gimė sūnus: man rūpėjo būti namie... Vykti su Sartre’u į Nidą pasiūlė Eduardas Mieželaitis. Bet tik dabar, perskaitęs Liongino Šepečio atsiminimus, sužinojau, kaip sunkiai sekėsi derinti mano kandidatūrą: buvau apibūdintas kaip bohemiškas, nenuspėjamas, laisvų pažiūrų, bliuznijantis prieš valdžią...
Stebiuosi, kad Sartre’as diskutavo su manimi apie rašytojus, klausė, iš kur nusimanau apie Vakarų literatūrą. Pasakiau, kad žmona vertėja; taip ir buvo – namuose netrūko užsienio knygų. Matyt, per tas kelias dienas man pavyko pajusti tą asmenybę, suvokti jos vidinius prieštaravimus. Ir Sartre’o fotografijos tokios: rašytojas neslepia savo uždarumo, atsiribojimo nuo aplinkos, o manęs tarsi nėra šalia ir kamera jo tarsi nefiksuoja.
Negi būdavote tik dviese, be vertėjų, be saugumiečių?
Negalėjo tokia kompanija būti be aukšto lygio kuratoriaus iš saugumo. Skaičiavau, skaičiavau, lenkiau pirštus: nė vienas iš drauge keliavusių netiko tam vaidmeniui. Liko vertėja Lenina Zonina. Ji dalyvavo visuose mūsų pokalbiuose. Sklandė kalbų, kad ji dirbo žvalgyboje. O kad buvo dar ir Sartre’o mylimoji, visi žinojome.
Iš kur? Juk jis Nidoje svečiavosi su partnere – rašytoja Simone de Beauvoir.
Prancūzai. Jiems trims viskas buvo paprasta. Viešbučio administratorė kone alpo, kai Sartre’as apsigyveno su Zonina vienuose apartamentuose, o Simone – kituose. Sartre’as tik tam ir važinėdavo į Sąjungą, kad pabūtų su tuometine pasija... Tos fotografijos apkeliavo visą pasaulį, vien šiemet surengtos trys parodos. Kai buvau išstumtas iš Fotomenininkų sąjungos, neturėjau darbo, tai juokiausi, kad mokesčius moku Prancūzijai, nes gyvenau iš jų publikacijų. Pavyzdžiui, išspausdino laikraštis per pusantro puslapio fotografiją „Sartras su Lenina“: pirmą kartą parodė moterį, kuri septynerius metus buvo rašytojo mylimoji. Aišku, kad honoraras buvo geras.
Bet tie honorarai atėjo tik su Nepriklausomybe? Anksčiau lobo kažkas kitas?
Dar ir dabar yra tų kitų. Daug fotografijų tebeklajoja po pasaulį, nes griuvus sovietmečiui visur liko mūsų parodų, niekas nesiteikė jų grąžinti. Dabar tų darbų vis išlenda, atsiranda aukcionuose. Prancūzų kultūros ministras 2009 m. per vienos parodos atidarymą pasakė, kad užaugo su mano fotografija, kad jo kabinetą puošia plakatas, padarytas iš mano nuotraukos...
Visą interviu skaitykite žurnalo „Laima“ rugpjūčio numeryje.
