Algirdai, priartėjote gyvenimo stotelę, pažymėtą 70-uoju numeriu. Kokie apima jausmai?
Tiesą pasakius, pirmą kartą susimąsčiau apie savo amžių… Kiek liko, o gal visai nieko neliko? Esu jaunas pensininkas: dirbu mažai, ilsiuosi daug, stresuoju saikingai. Manau, kad tai pats neatsakingiausias mano gyvenimo laikotarpis – tiesiog gyvenu su malonumu ir žmona Vilija.
Kaip planuojate šią ypatingą progą paminėti?
Kukliai. Baliaus nebus – tik vakarėlis. Žinoma, meluoju…. Visi šie metai, tai savotiškas ašigalis, kur sueina daug gyvenimo projektų į vieną polių – tarp jų ir „Antis kaip KAnDIs“ disko išleidimas bei visų žymesnių „Anties“ koncertų sudėjimas į „YouTube“, o kur dar jubiliejiniai koncertai Vilniuje „Vasaros terasoje“ ir Palangos koncertų salėje. Taip pat rugsėjo mėnesį įvyks „Anties“ roko operos „Zuikis Pleibojus“ video filmo premjera. Paminėsiu 70-metį kaip reikiant! (šypteli)
Kelyje iki šios stotelės būta daugiau sudėtingų vingių ar linksmųjų kalnelių?
Tikrai netrūko… Teko ir bankrutuoti, ir raudonuoti, ir verkti… Tačiau pergalingų akimirkų buvo daugiau!
Nors teko pabendrauti vos kelias akimirkas, net ir jūsų balse girdėti energija, jaunatviškas gyvybingumas. Ar jums pačiam nekeista, kad jau – 70-imt?
Keista, nuoširdžiai sakau, labai keista… Manyje gyvena, tarsi, vidinis žmogus – jis beveik niekuo nesiskiria nuo 40-mečio: toks pats smalsus, azartiškas, ieškantis ir pokštaujantis. Tik kai veidrodyje pažvelgiu į savo žilą galvą – pasidaro iš tiesų keista. Kas atsitiko? Kas užmovė šitą senio kaukę? (juokiasi)
Jumyse telpa tiek daug talento – architektas, muzikantas, rašytojas… Vietos buvo atsiradę ir politikai, lietuvybės puoselėjimui! Kaip šie pašaukimai vienas kitą jūsų gyvenime papildo, o gal kaip tik – prasilenkia?
Taip atsitiko. Buvau ir versle, dirbau ir televizijoje, projektavau ligonines, stačiau gyvenamuosius namus, bet visada trūko laisvės. Mene, muzikoje, o ypač literatūroje jos daugiausia. Todėl ir į politiką neįsitraukiau – ten laisvės nedaug… Kurti – dieviškas užsiėmimas, reikalaujantis nepaprastai daug laisvės ir drąsos. Išleisti į viešumą savo kūrinį – žiauriai baisu. Visi kūriniai yra asmeniški – kitaip nebūna, todėl neretai ir klausiu savęs: ką tu darai? Vienintelis atsakymas: nenoriu ir negaliu to laikyti savyje. Noriu išsilaisvinti!
Jūsų tėtis Vytautas Kaušpėdas buvo architektas. Galbūt šią profesiją rinkotės iš noro sekti tėvo pėdomis, o gal norėjosi kažko „žemiškiau“?
Tėvas buvo geras architektūros „propagandistas“. Tačiau tai buvo taip senai ir buvau toks jaunas, kad dabar, ko gero, suvokiu koks tas profesijos pasirinkimas buvo atsitiktinis… Profesija – ta ne nuosprendis. Architekto profesija leidžia plėsti akiratį ir tai gali būti puikus asmenybės formavimosi pamatas. Tačiau tai tik pradžia. Visą gyvenimą mokiausi būti kitokiu. Reikia keistis, įsiklausyti į save, stebėti pasaulį ir mokytis. Galų gale, koks skirtumas kur ir kaip mes pasireikšime – svarbu įgalinti savo laisvą valią būti ir kurti.
Kiekvienas žmogus gyvenime patiria skaudžių sukrėtimų – ir visi jie skirtingai pamatuojami. Jums teko išgyventi ir skaudžias skyrybas, ir dukros netektį, galbūt būta ir daugiau „tylesnių“ sukrėtimų… Jūsų asmenybę šie sukrėtimai kaip nors performavo, galbūt atnešė kitokį suvokimą apie gyvenimą?
Žinoma, kiekvienas sukrėtimas yra pamoka. Kartais tai būna netgi dovana, suteikianti galimybę peržengti savo ribas, nugalėti baimę, suvokti daugiau.
Kas sunkiausiais momentais jums padeda labiausiai? Į kieno petį atsiremiate?
Mano pats artimiausias draugas yra Vilija. Mudu iš tiesų nuoširdžiai draugaujame, netgi pasiginčijam… Bet tai yra taip nuostabu – gyventi su savo antrąja pusele. Kai dėl visko tariesi, kartu gamini maistą, miegi, sportuoji, keliauji. Aš vienas kuriu ir ji viena kuria, o po to mes dalinamės, kritikuojam, giriam, keičiam, tobulinam ir gyvenam – kasdien vis kitą dieną, kasdien vis kitokią.
Šiuo metu rašote romaną… Gal ten sudėjote savo gyvenimišką patirtį? Apie ką jis bus?
Jau minėjau, kad negali parašyti nieko neasmeniško. Kodėl? Nes tai bus nenuoširdu, dirbtina. Tačiau gali balansuoti ant savo patirties lyno kiek tinkamas. Čia reikia drįsti su savimi į kelionę pasiimti kuo ilgesnį balanso skersinį. Apie ką aš čia? Apie savęs interpretaciją, apie gebėjimą pažvelgti į save iš skirtingų rakursų, apie neįmanomą save. Todėl, žinoma, romanas bus apie architektą, kuris gavo likimo užsakymą – suprojektuoti koplyčią.
Pakalbėkime apie muziką. Kokia muzika dažniausiai skamba jūsų namuose, automobilyje?
Muzikos klausausi mažai, nes kai klausau – nieko daugiau daryti negaliu. Muzika, tarsi, pasiglemžia mane. Tai pavojinga… Labai pavojinga – gali, velnias žino, kur nugrybauti. Kai reikia atsipalaiduoti klausau „Spotify“ paruoštus kokteilius… Kartais jie būna visai nieko. (šypteli)
Ar galite palyginti Lietuvą su ta, kuri buvo „Anties“ laikais, ir dabar. Jums labiau skauda ar kaip tik – džiaugiatės?
Tai sunkiai palyginama… Kaip galima lyginti nelaisvę su laisve? Gal fiziškai Lietuva ne taip labai pasikeitė, bet pasikeičiau aš. Manau, lyginti reikia žmones: save prieš 40 metų ir dabar. Man pasisekė – žiauriai pasikeičiau, bet gal ne visi tai padarė ir dėl to nelaimingi? Atsimenu save tais metais Paryžiuje beviltiškai spoksantį į stulbinančias Av. des Champs-Élysées vitrinas ir šiandien norisi graudžiai juoktis – koks buvau vargšas...
Jau visai netrukus su Viktoru Diawara – jūsų duetu „KAnDIs“ – surengsite šventinius koncertus Vilniuje ir Palangoje. Su Viktoru esate skirtingų kartų muzikantai, tačiau ar yra kas jus sieja?
Sekasi puikiai. Mes vertiname vienas kitą, suprantame kas, kur, ką gali ir tai sėkmingai išnaudojam. Viktoras yra labai talentingas kompozitorius ir puikus muzikantas. Bandau jį įkvėpti savo tekstais, idėjomis. Viktoras girdi ir reaguoja, o tai jau yra labai daug. Štai naujame „Antis kaip KAnDIs“ albume beveik visą muziką perkūrė Diawara – rezultate visiškai kitokia „Antis“ – labai šiuolaikiška ir karšta. Manau dar kažką kartu sukursime. Būtinai, padarysime tai.
Dažnai klausiame, ar kažką gyvenime keistumėte, bet šįkart norisi paklausti – kurį etapą norėtumėte pakartoti, išgyventi dar kartą?
Roko maršą!
Algirdai, apie ką dabar svajojate labiausiai?
Svajoju, kad kuo greičiau Ukraina nugalėtų Rusiją. Svajoju, kad pražūtų Rusijos ir Baltarusijos diktatūros, kad Žemėje būtų daugiau laisvės ir taikos.
Fotogalerija:
