Jie atliks sceną iš spektaklio „Moterų krantas“ („Bereg zhenshchin“), pastatyto Maskvos Valstybiniame Akademiniame E. Vachtangovo teatre. Spektaklyje taip pat dalyvaus dar trys šio teatro aktoriai – Olga Jefremova, Eugenija Kregždė ir Viktoras Dobronravovas.
„Moterų dainos“– pirmasis jūsų šokio spektaklis, į kurį pirmą kartą šokti pakvietėte ir dramos aktorius. Ar galėtumėte pasakyti, kad būtent ši jūsų idėja yra viena iš spektaklio ilgalaikio gyvavimo priežasčių?
Idėja iš tiesų buvo originali, nes tuo metu (1998m.) Lietuvos teatrų scenose pagrinde gyvavo “grynieji menai”. Operas dainavo operos dainininkai, baletus šoko baleto artistai. Tuomet man pasirodė, kad siekdami aukštumų konkrečiame žanre, artistai tarsi nueina į kraštutinumą – rūpinimasis tik tobulu atlikimu ir statytojo nesukūrimas artistui naujų užduočių tarsi pradėjo tolinti menininką ir jo kūrybą nuo žmogaus. Aš supratau, kad teatre mane domina tik gyvas žmogus ir jo likimo kūrimas, bet tai scenoje reikalavo artisto, kuris suprastų ir mokėtų perteikti gyvo žmogaus paveikslą. Baletinė vaidyba man netiko, nes būtent šioje srityje artistai taip buvo susirūpinę savo technika, kad vaidyba natūraliai atsidūrė kažkur paskutiniame plane. Supratusi problemą, sugalvojau, kaip galėčiau ją išspręsti. Mano baleto artistams reikėjo pavyzdžių, tai yra aktorių, kurie turėjo kitą aktorinę mokyklą ir mokėjo kitaip kurti personažus. Todėl ėmiausi drąsaus žingsnio ir vienoje scenoje apjungiau profesionalius baleto artistus bei aktorius. Taip atsirado “Moterų dainos”, kurios įnešė gyvybės ir naujų spalvų į sceną. Šis spektaklis buvo kaip lūžis baleto artistų samonėje, o aktoriai artimiau susipažino su šokiu kaip su lygiaverte išraiškos priemone.
Šį spektaklį, tik dar labiau ištobulintą, pernai pastatėte ir Maskvoje, lietuvių režisieriaus Rimo Tumino vadovaujamame E. Vachtangovo teatre…
Taip, tik ten pavadinau jį “Moterų krantas”, ir jame šoka vien dramos aktoriai. Kadangi laikmetis pasikeitė ir pradėjo reikalauti iš artisto universalių sugebėjimų, aktoriams, su kuriais susidūriau, nebereikėjo aiškinti dramos ir šokio susijungimo vertės. Spektaklis Maskvoje buvo lygiai taip pat priimtas ir pamiltas tiek artistų, tiek žiūrovų, todėl E. Vachtangovo teatro aktoriai su džiaugsmu priėmė kvietimą dalyvauti mūsų teatro jubiliejiniame spektaklyje.
Kodėl sugalvojote pakviesti būtent juos?
Mūsų spektaklyje dalyvauja daug artistų, dirbančių kituose teatruose, televizijoje, tad sudėtinga visus surinkti, ne visada sutampa grafikai. Planuojant šias “Moterų dainas” supratau, jog vėl turėsiu daryti įvedimus, kad spektaklis įvyktų. Šį darbą man tenka daryti nuolat, todėl šį spektaklį jau šoko ištįsos kartos. Bet šį kartą pamaniau, kad įdomiau būtų pakviesti į negalinčių dalyvauti lietuvių artistų vaidmenis rusų aktorius.
 |
| Viktoras Dobronrarovas ir Eugenija Kregždė |
Kokie rusų aktoriai dalyvaus Gruodžio 21d. spektaklyje?
Tądien Ūkio banko teatro arenoje Lietuvos žiūrovai turės galimybę išvysti net keturis E. Vachtangovo teatro aktorius.
Viena iš jų, Olga Jefremova, yra žymaus rusų aktoriaus ir režisieriaus Olego Jefremovo anūkė, ji taip pat žinoma Lietuvos žiūrovams iš serialo “Akla meilė” (originalo kalba “Ryžaja”).
Eugenija Kregždė – visų R. Tumino statytų spektaklių pagrindinė aktorė (Kresida V. Šekspyro “Troilas ir Kresida”, Sonia A. Čechovo “Dėdė Vania”). Ji taip yra vedančioji E. Vachtangovo teatro aktorė.
Turbūt ryškiausia pakviestų aktorių žvaigždė – Viktoras Dobronrarovas, pažįstamas Lietuvos televizijos žiūrovams iš populiarių rusiškų serialų, tokių kaip “Bjaurusis ančiukas”, kuriame jis vaidina kurjerį Pašą, ir “Čempionas”, kur Viktoras atliko pagrindinį Žiguliovo vaidmenį. Eugenija ir Viktoras šoks Merilyn ir Karlito duetą, kurį lietuviškame spektaklyje atliko Dalia Michelevičiūtė ir Andrius Žebrauskas.
Na, o sceną iš maskvietiško spektaklio, kurios nėra lietuviškoje versijoje, šoksiu aš pati su kino ir teatro aktoriumi Kirilu Rubcovu.
Kirilas Rubcovas – ne tik puikus aktorius, bet ir labai išvaizdus vyras. Jūs taip pat neįsipareigojusi…
Su Kirilu mes nepaprastai panašūs, esame labai artimos sielos, sutampa mūsų teatriniai skoniai. Jis mane vadina “lietuviška žmona”…(juokiasi). Jis daug filmuojasi kine, yra mėgiamas režisierių už “nerusiškus” bruožus ir europietišką natūrą. Mano spektaklyje jis šoka Žigolo, subtiliai įkūnydamas rafinuoto, elegantiško ir fatališko vyro paveikslą. Scenoje mes puikiai jaučiame vienas kitą, beje, kaip ir gyvenime…
Su visais šiais aktoriais dirbote Maskvoje E. Vachtangovo teatre, taigi, juos žinote ir jie jumis pasitiki. Šįkart jiems teks susitikti vienoje scenoje ir šokti su lietuvių artistais. Kaip abi pusės į tai reaguoja?
Rusų aktoriai labai apsidžiaugė, gavę kvietimą dalyvauti. Jie labai norėjo pasižiūrėti lietuvišką versiją, juk statydama šį spektaklį Maskvoje, jiems neparodžiau vaizdo įrašo, tad vaidmenis jie turėjo kurti patys. O mano artistai to dar nežino. Bet manau, ir vieniems, ir kitiems bus smalsu ir įdomu susitikti vienoje scenoje.
A|CH teatrui sukanka devyneri metai…Kaip jaučiatės?
Jaučiuosi kitaip… Ramiau, brandžiau. Jau nebesiekiu, kad mano spektakliuose šoktų visi Lietuvos artistai…(šypsosi). Tiesa yra ta, kad kai sukuri šeimą, anksčiau ar vėliau ją ištinka krizinis laikotarpis. Negalime planuoti tiek spektaklių, kiek norėtume, todėl įvyko natūralus atitolimas nuo pagrindinio trupės sąstato. Be to, keičiantis mano natūrai, aš noriu artistų, kurie atitiktų mane dabartinę. Tokius aš visada pajaučiu ir atrandu. Dabar vėl leidžiu sau daugiau eksperimentuoti, dirbti ne tik su profesionaliais baleto artistais, o išskirtinai su tais, kurie yra atviri, su gilia menine ir žmogiškaja prigimtimi, kurie arti manęs savo mintimis ir pasiryžimu tarnauti scenai.
Kokie jūsų planai, ko norėtumėte pati?
Turiu pakvietimų dirbti kituose teatruose, šiuo metu juos svarstau. Žinoma, svarbiausia man išliks darbas savo teatre. Bet... aš nebelaikau visų kumštyje. Nebijau su visais išsiskirti, visus paleisti ir tarsi stebėti artistus iš šalies. Juk kalnas geriausiai matosi iš tolo. Noriu laisvai gyventi, bendrauti, domėtis tuo, kas man patinka ir vieną dieną, pajutus kūrybos alkį, vėl visus suburti. Tuos, kurie išliks tokie patys kaip aš – pilni noro dirbti ir kurti apie žmonių likimus.
