Anžela ir Žygimantas Gečai į Paryžių išsiruošė gegužės 28-ąją – verslininkės gimimo dieną. Nors kelionė nebuvo ilga ir truko vos tris dienas, Anžela sako, kad įspūdžių jiedu su Žygimantu tikrai pasisėmė su kaupu. O ir nieko keisto – tai buvo pirmosios atostogos, į kurias sutuoktiniai leidosi be beveik ketverių metukų sūnaus Žako, tad įspūdingiausias Paryžiaus vietas galėjo apžiūrinėti sparčiu tempu.
„Kadangi tokios atostogos, kai vykstame be Žako, mums su Žygimantu yra pirmos, stengėmės aplankyti kiek tik įmanoma daugiau vietų. Eifelio bokštą matėme iš visų kampų, net ir vėlai vakare iš upės pusės. Buvome ir Luvre, ir visas Paryžiaus gatveles apvaikščiojome. Net ir su metro važiavome – o to sakiau, niekada gyvenime nedarysiu, nes bijau tokių erdvių. Bet šįkart privertė tas noras kuo daugiau pamatyti“, – portalui Žmonės.lt šypsodamasi pasakoja A.Adamovič-Gečienė.
Tris dienas Paryžiuje praleidusi Anžela sako, kad didžiausią įspūdį jai ir paliko šio miesto simbolis – Eifelio bokštas. „Ypatingai rekomenduoju jį apžiūrėti naktį, kai šis suspindi švieselėmis. Mes plaukėme laivu Senos upe, gidas pasakojo miesto istorijas, tad visai kitaip pradedi regėti Prancūzijos sostinę. O ir Eifelio bokštas iš upės pusės tikrai atsiskleidžia visai kitomis spalvomis. Tai pamatyti tikrai verta“, – įspūdžiais dalijasi A.Adamovič.
Nors nuo kelionės prabėgo beveik mėnuo, trumpų atostogų įspūdžius A.Adamovič-Gečienė vis dar nešiojasi širdyje. Anžela juokiasi, kad prireikė vos trijų dienų, kad jiedu su Žygimantų į Paryžių pažvelgtų įsimylėjėlių akimis. Prieš šešerius metus vienai dienai čia atvykę sutuoktiniai susidūrė su nemalonia situacija, po kurios apie atostogas Prancūzijos sostinėje kelerius metus net nesvarstė.
„Prisimenu, prieš šešerius metus su Žygimantu mes dviese keliavome po Europą automobiliu. Nuvykome į Paryžių ir ten turėjome nuotykį. Naktį prieš Eifelio bokštą mus užkalbino vyriškis. Mes prisėdome šalia jo ant suoliuko ir pradėjome kalbėtis apie Paryžių, apie gyvenimą, apie Lietuvą. Žmogus tikrai inteligentiškas, labai smagiai leidome laiką. Tik staiga prie mūsų priėjo penki vaikinukai, pradėjo kažką sakyti. Ačiū Dievui, tas vyras juos atbaidė, nes galvojome, kad jau tuoj „gausime velnių“. Tai tikrai išgąsdino ir paliko prastą įspūdį“, – pirmąją pažintį su Paryžiumi prisimena pašnekovė ir priduria, kad vien tuo išgąsdinusios patirtys Prancūzijoje tąkart nesibaigė.
„O po to išvykome į Nicą, kur kaip tik tą dieną įvyko teroro aktas… Mes turėjome būti Nicoje kaip tik tuo metu ir tik per atsitiktinumą patekome į spūstį. Ačiū Dievui, pavėlavome. Po to įvykio Prancūzija mums siejosi su liūdesiu. Bet po šešerių metų sugrįžus čia, ją pamatėme visai kitokią. Džiaugiuosi, kad čia atvykome“, – šypteli pašnekovė.
Šiandien į Paryžių visai kitomis akimis žvelgianti Anžela sako jokių šio miesto minusų trumpos viešnagės metu neįžvelgusi – antros kelionės metu čia viskas patiko! „O ir nesistengėme ieškoti to, kas nepatinka. Mėgavomės kelione, trumpam bandėme pasijausti kaip prancūzai“, – kalbėdama su portalu Žmonės.lt šypsosi ji.
Tiesa, Anžela priduria, kad tobulas atostogas Paryžiuje šiek tiek kartino tik motiniški jausmai – juk tai buvo pirmoji kelionė be sūnaus Žako!
„Buvo sunku. Iš pradžių pergyvenau, nerimavau, bet po to labai džiaugiausi, kad sugebėjau, kaip aš juokauju, nukirpti tą bambagyslę. Seniau dėl kiekvienos smulkmenos nerimavau, o dabar jau įsisąmoninau, kad Žakas – atskiras žmogus, tad į viską žiūriu šiek tiek laisviau. Iš tiesų, reikėjo tokios kelionės dviese, kad sugebėčiau savo sūnų šiek tiek paleisti“, – atvirauja Anžela.
„O ir gera buvo matyti, kaip jis leidžia laiką pas močiutę, džiaugiasi tomis akimirkomis, daug žaidžia, kartu skaito pasakas. Žinoma, buvo pasiilgęs mūsų, bet jis tą laiką atskirai, atrodo, lengviau priėmė, nei aš“, – pokalbį su portalu Žmonės.lt užbaigia A.Adamovič-Gečienė.
