Silvana save vadina feministe, antirasiste, lesbiete, leftiste. 32-ejų Švedijos atlikėja turi daugybę etikečių. Šią savaitę ji pasirodė Roskildės festivalyje ir davė danų portalui interviu.
Silvana repuoja apie buvimą lesbiete, pergalę prieš patriarchatą, solidarią kovą su rasizmu. Tačiau, kaip rašo portalas, ji niekada sau nekėlė tikslo savo dainose būti politiškai ir socialiai kritiška, nepaisant to, kad būtent dėl to ir išgarsėjo.
„Aš nesiekiau įkvėpti kitų. Tai nebuvo mano tikslas, taip tiesiog nutiko“, – sako ji.
Aš nesiekiau įkvėpti kitų. Tai nebuvo mano tikslas, taip tiesiog nutiko, – sako ji.
„Kai kuriu muziką, rašau apie savo gyvenimą, patirtis, apie tai, ką jaučiu, ir galiausiai tai tampa politine žinute vien todėl, kokia aš esu, nes atstovauju mažumoms“, – teigia Silvana.
Įtakingoji reperė Silvana Imam užaugo arabo ir lietuvės šeimoje. Plungiškė Lilija Bakanauskaitė, Silvanos mama, kurti šviesesnę ateitį nusprendė Švedijoje, ten iškeliavo su vaikais. Lilija palaikė dukrą Silvaną ir skatino eiti pasirinktu muzikos keliu, kartu su ja kovojo už lyčių lygybę bei laisvą meilę. Galiausiai Silvana išgarsėjo.
Silvana studijavo psichologiją ir anglų kalbą Stokholmo universitete. 2014-aisiais įsimylėjo populiarią švedų atlikėją Beatrice Eli.
Homoseksualumas ir „Queer“ aplinka yra jos tekstų dalis.
„Viskas, ko noriu, tai – būti savimi ir būti laisva pasaulyje, nejaučiant, kad turiu įkvėpti vien todėl, kad esu lesbietė imigrantė“, – sako ji.
Viskas, ko noriu, tai – būti savimi ir būti laisva pasaulyje, nejaučiant, kad turiu įkvėpti vien todėl, kad esu lesbietė imigrantė, – sako ji.
Anot jos, moterys visuomet jaučia spaudimą nešti savo dainų tekstuose kažkokią žinutę.
„Vyrai tiesiog gali groti savo muziką ir egzistuoti be jokio įkvėpimo kitiems. Mano tikslas, kad visiems žmonėms būtų leista būti tuo, kas jie yra“, – kalba Silvana.
Nors ji neketino įkvėpti, taip įvyko ir Silvana jaučiasi laiminga, kai jos gerbėjai rašo jai ir sako, kad jos muzika privertė jaustis stipresniems ir ne tokiems vienišiems.
„Man tai reiškia labai daug, kai matau, kad kažkas regi mane kaip pavyzdį. Būdama vaikas būčiau norėjusi sutikti savo atspindį“, – prisipažįsta Silvana.
Anot jos, būtų buvę puiku jausti, kad „normalu būti lesbiete“. „Taip pat jausti, kad aš esu pasaulio dalis, kaip ir visi kiti. Aš to nejaučiau. Visuomet jaučiausi pašaliete ir vis dar iš dalies taip jaučiuosi“, – pripažįsta ji.
Būdama vaiku, kitokia ji jautėsi ne vien dėl seksualinės orientacijos. Kadangi jos tėtis buvo siras, o mama lietuvė, kartais jai būdavo sunku prisitaikyti prie švedų, suprasti tam tikras šioje šalyje priimtas normas.
„Aš švedė, tačiau taip pat esu ir arabė, ir lietuvė, tačiau kadangi aš šviesios odos, blondinė, švedai manė, jog aš tokia kaip ir jie. Vis dėlto būdama vaikas, nevisai supratau švedų kultūrą ir kalbą, bendravimas ne visuomet buvo geras. Aš ne visuomet juos supratau, o jie ne visada suvokė mane“, – teigia ji.
Kai Silvanai buvo aštuoneri-devyneri, ji ėmė rašyti dienoraštį, vėliau – eiles. Galiausiai ėmėsi ir dainų tekstų. Iš pradžių dauguma jų buvo apie nelaimingą meilę, tačiau radosi tekstų ir apie rasizmą, kurio apraiškų esą mokykloje netrūko.
2013-aisiais ji dalyvavo demonstracijoje netoli Stokholmo prieš nacizmą ir rasizmą. Repuodama ji siunčia žinutę ir Švedijos radikaliai dešinei.
Nors ji sau niekuomet nekėlė tikslo savo dainose būti politiška, ji paprasčiausiai rašė apie savo pačios gyvenimą. Vis dėlto Silvana tikisi, kad tekstai prieš rasizmą ir už lygias teises gali prisidėti prie pokyčių visuomenėje.
„Tikiu, kad tai bus klausimai, dėl kurių nebereikės kovoti ar apie kuriuos kalbėti po kiek laiko, nes aš jau kalbėjau apie tai. Kita karta neturi galvoti daugiau apie tai“, – kalba ji.
2016 metais Silvana buvo išrinkta geriausia muzikos atlikėja Švedijoje, o 2018-aisiais apie Silvaną, jos gyvenimą, įtaką jaunai švedų visuomenei pristatytas filmas.
