„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Apie vaikus, šunis ir šeimininkus. Jurga Jurkevičienė pasakoja, kokie iš tikrųjų tie italai

Kasmet rugsėjį knygų leidyklos pristato naujus autorius. Tiek Lietuvoje, tiek Italijoje. Populiariame Italijos žurnale „F“ – knygos „Teodoras – šuo, atsiųstas žvaigždžių“ reklama. Knygos autorė – 67 metų Milano rašytoja Siuzanna Barbaglia pasakoja apie savo augintinį pamestinuką buldogą Teo, kurį parsigabeno kartu su kitais dviem šunimis iš prieglaudos.
Jurga Jurkevičienė
Jurga Jurkevičienė / Žygimanto Gedvilos / BNS nuotr.

Ilgametį savo augintinį praradusi moteris atgimė iš naujo. Siuzanna rašo: „Abu su Teo buvome sudaužytų širdžių savininkai.“

Man knyga įdomi, nes prieš metus išgyvenau traumą praradusi 13 metų mūsų šeimoje išgyvenusį šarpėjų.

Bet Milano rašytojos knyga – ne vien apie šunį. Apie empatiją.

Lietuvoje narstoma skaudi tema – elgesys su šunimis. Šunų svarbos žmogaus gyvenimui temą aš pati jau gvildenau balandį pandemijos karantino metu. Prieglaudoje įsigyta maremanė Mūza buvo viena svarbiausių priežasčių, dėl ko visiškai ramiai išgyvenome sudėtingą karantino laiką.

Kaip bebūtų keista, atostogaudami Lietuvoje gatvėse smarkiai pasigedome šunų. Kur jie? Atžalų padidėjimas – akivaizdus, išdidūs tėvai – vienas kūdikis dar vežimėlyje, kiti du bidzena šalia, o štai šunys išnyko. Jei Druskininkuose svetimais automobilių numeriais dėmesio neatkreiptų estai ir latviai, atvykę rugpjūtį su savo augintiniais į šunų parodą, sakytume – mūsų gimtoji valstybė nebemyli šunų.

Dar ir dar kartą jums teks išklausyti moralą apie empatiją. Grįžusi šį rudenį į Romą nusipirkau psichologijos knygą. Milano psichologas Carlo Rovelli kalba apie tai, kaip žmogaus psichiką veikia bendravimas. Mandagumas – itališkai „LA GENTILEZZA“. Šilti santykiai. Pasirodo, mandagus bendravimas tai – geriausi vaistai nuo visų ligų.

Italų autorius kalba, kad be mandagumo, be empatijos nesugebėsime gyventi. Ir iš tikrųjų, tik įeik Italijoje į kavinę nesišypsodamas, susirūpinęs, tuoj visi ima klausinėti – kas atsitiko, kuo galiu padėti. O Lietuvoje?

Labai gražu, kad Lietuvoje kavinėse padaugėjo vaikų, tiesa, kartais atrodo, kad čia juos jauni tėveliai atsiveda „išsirėkti“, nes susikalbėti sunku. Nesvarbu, svarbu, kad pusryčiauja visi kartu. Bet...

Italų psichologas kalba, kaip svarbu namuose tarp gausiai didėjančio palikuonių skaičiaus auginti šunų. Šuo yra šeimininko veidrodis. Jei šeimininkas pozityvus, ir šuo gyvens jo nuotaika. Tačiau, jei agresyvus – gali kilti nelaimė.

Vasarą man buvo labai įdomu lyginti, kaip veikia skirtingų tautų empatijos neuronai, suteikiantys tam tikrų valstybių gyventojams žmogiškiausią teisę – bendrauti.

Galbūt mūsų šeima esame ne itin sveiki, nes mums bendravimas tiesiog būtinas. Mums nedaro jokio įspūdžio brangiais automobiliais pro nosį prašvilpiantys Druskininkų ar Nidos kurorto svečiai. Mums nereikia, kad Druskininkuose atsidarytų dar ir dar viena kavinė, jei į ją užėję jaučiamės tarsi nemaloniausiame savo susapnuotame košmare – padavėja stovi prie kavos aparato atsukusi nugarą. Lyg ir mato mus, užėjusius į barą, bet tuo pat metu yra kurčia neregė. Niekas, nei pigesnio nei prabangesnio interjero kavinėje neparodo, jog laukė užeinant manęs, mūsų. Net padėkoju pandemijai – ji priverčia bent jau burbtelėti „kaukės, kaukės“...

Kitaip nebus, turbūt mes ją nerviname? O gal ji tiesiog nekenčia mūsų?

Tyli mergaitė už prekystalio kažką sau krapštosi prie kavos aparato, plaka kokteilius, kol galiausiai prisimena mus, kol galiausiai paklausia: „Kokios jums kavos?“ Tiesa, klausimas „rūšinės ar ne“ jau šiek tiek pakeistas. Jums rūgštesnės ar kartesnės? Velniai rautų, koks progresas.

Atsisėdame ant minkštasuolio. Tačiau mūsų puodelius su kava mergina padeda kitoje prekystalio pusėje, kuo toliau nuo mūsų. Atsistojame, apeiname ratą. Kitaip nebus, turbūt mes ją nerviname? O gal ji tiesiog nekenčia mūsų?

Mano šeima patologiškai vengia už prekystalio stovinčių merginų su šiuolaikišku manikiūru. Jas praminėme „ilganagėmis“. Greičiausiai tie ilgi nagai ir yra priežastis, kad jais neįmanoma rankenėlėje kavos stipriai suspausti, kad vėliau išvarvėtų tiršta masė.

Bet ilgus nagus Lietuvoje padavėjoms turėti tiesiog privaloma, tikriausiai be jų nepakliūsi į darbuotojų sąrašus. Bet pasakyti įėjusiam į kavinę „Laba diena“ – ne, to nereikalaujama. Juk paties savininko kavinėje – nėra. Kartais šalia padavėjos alkūnėmis pasirėmusi ant baro nuobodžiauja padavėjos „prievaizdė“. Koks jos vaidmuo, nesupratome, tikriausiai kontroliuojanti, kad paslapčia neprekiautų alkoholiu. Visai panašiai kaip būdavo Egipte, kur darbuotoją sekantis prižiūrėtojas yra tiesiog būtina figūra. Bet ir lietuvei „prievaizdei“ energingiau išspausti papildomą žodį klientui – tarsi vaiką pagimdyti. Skauda... Matyt, kitiems reikalams ji čia pastatyta.

Ach, štai kur problema – juk pas mus pusryčių neinama į „kvartalo“ kavinę, kur tave pažįsta kaip nuluptą, tavęs laukia, tavimi džiaugiasi, tavimi domisi, mato tavo veido išraišką, psichologinę būseną, tau atsako, tave traukia per dantį. Pas mus einama – tiesiog į kavinę.

Sakysite, miestas turistinis, daug turistų, kas čia juos visus pažins? Net jei tu esi tos pačios gatvės gyventojas.

Romos priemiesčio kurorte mus grįžusius po dviejų mėnesių atostogų pusryčių pažįsta ir atsimena. Nes žmonės kavinėje dirbantys – vis tie patys, pagyvenę ir jaunesni. Kaip nesidžiaugsi ir nelyginsi tos „empatijos“, jei kasoje sėdinti raudonplaukė Mara iš tolo jau šaukia: „Solito?“ (liet. Vis tą patį?). Taigi, ji atsimena mano pusryčių racioną net po mėnesio. Vis tą patį – espreso puodelį, puodelį kapučino, dvi taures atvėsinto vandens, vieną cornetto (liet. ragelį) su Neapolio kremu ir vieną – su miško uogų marmeladu. Ji nepamiršo, o aš pamiršau, kiek už visą šį pusrytį mokėdavome. Po atostogų mėnesio ir kaina dar liko vis ta pati – 4.20 Eur.

Romos priemiestyje pajūrio kavinėje – personalas tas pats. Todėl mus atsimena. Bet štai Romos Appio Latino kvartale, kur gyvename, pusryčių baras personalą pakeitė – mus paprastai aptarnaujantis vaikinas barista išėjo rugsėjo atostogų. Jo vietoje – visai panaši į lietuvaites mergina. Kuo panaši? Jauna, plaukus susirišusi į standžią uodegą, daili, sodriai įdegusi. Siaurutė talija, išriesti sėdmenys, švelnus makiažas. Ir... o dangau, vėl tie sintetiniai fluorescensinės spalvos smailūs ilgi nagai.

Kapučinas privalo būti karštesnis, nei paprastai, o putelės – tik vos vos?

Aš lėtai išdėstau savo prašymus: „cappucino un po speciale“ (liet. „kapučinas truputį kitoks nei įprasta“), „bollente, con poca schiuma“ (liet. „labai karštas, putelės – tik vos vos“.), „espresso – ristretto, tazza calda, dopo“ (liet. „espreso suspaustas, puodelis įkaitintas, bet tik vėliau, pusryčių pabaigoje“).

Keliaujame prie staliuko, nes „ilganagė“ italė netrukus viską sudėlios ant padėklo, apeis barą, atneš ir išdėlios puodelius ant stalo, nors papildomo mokesčio už tai nėra. Tai jos pasiūlymas mums atsisėsti. Bet tie jos nagai mano dolce meta’ (liet. antrajai pusei, partneriui) jau įvarė nepasitikėjimą. Jis grįžta atgal ir dar kartą lėtai įkyriai skiemenuoja: „Hai capito, ragazza? Cappuccino deve essere – bollente, con poca schiuma?“ (liet. supratai, mergaite? Kapučinas privalo būti karštesnis, nei paprastai, o putelės – tik vos vos?)

Na, manau, dabar „ilganagė“ sukąs iš pykčio baltus krištolinius dantukus, akis nudelbs žemyn. Juk ir ji nekenčia savo darbo, šitų čia nežinia ką veikiančių klientų, nekenčia manęs.

„Certo, signore“ (liet. aišku, pone) linksmai sako „ilganagė“ italė. Atlieka žaibo greitumu visas kavamalės operacijas, kažkaip užrietusi pirštus su tais nagais į viršų energingai spusteli rankenėlę, sukteli, išdėlioja po čiurkšle „verdančius“ puodelius, deda ant padėklo.

Vos po kelių minučių jie jau ant mūsų stalo, išdėlioja stiklines su vandeniu, ragelius. Apsisuka aptarnauti kitus klientus, kurių kokius triskart daugiau nei Druskininkuose. Ir vėl sugrįžta po gerų dešimties minučių. „Andato bene il cappucino, signora?“ (liet. geras buvo kapučinas, ponia?) klausia manęs ir žvilgtelėjusi provokuojančiai į mano dolce meta’ (liet. antrąją pusę, partnerį), patraukia „per dantį“: „Sono stata capace, signore? Posso portare espresso anche per Lei?“ (liet. Ar patenkinau jus, pone? Galiu ir Tamstai gaminti espreso?).

Nes niekas nė negalvoja, kad pavalgęs pabėgsi, nesusimokėsi.

Žinoma, nes visus mano ekskliuzyvius prašymus ji išpildė kuo puikiausiai. Reiškia, į kitą kavinę espreso neisime, rytoj grįšime čia. Bet ne vien dėl espreso. Dėl to, ko jokiais pinigais nenusipirksime Lietuvoje.
Dar vieną svarbų itališką bruožą būsiu pamiršusi – kvartalo bare už kavą nei už pusryčius nemokama iš anksto. Neįmanoma ir kad ta pati mergina ar vaikinas ir kavą gamintų, ir skaičiuotų pinigus. Suvalgai pusryčius, prieini prie kasos, išvardiji, ką suvalgei, kokias kavas išgėrei. Ir tik tada užsimoki čekį.

Nes tavimi pasitikima. Nes niekas nė negalvoja, kad pavalgęs pabėgsi, nesusimokėsi. Neįprasta čia vogti, apgaudinėti. Nes kvartalas tavo ir empatija – įeina, matyt, į scontrino (liet. čekį, sąskaitą). Tai toks namų, laisvės, šiltumo pojūtis. Mega didmiestyje. Romos kvartale Appio Latino. Ir kituose, esu tikra, taip pat.

Į Romos pajūrio ir gyvenamojo kvartalo kavines keliaujame su mūsų augintine maremane Mūza. Kaip ir kiti gyventojai. Nes tokių, kurie atkeliauja į vežimėlius susisodinę vaikus, bet namuose palikę šunis – beveik nėra. Mažai ir tokių, kurie namuose šunų neaugina. Italai yra tiesiog išprotėję dėl savo vaikų, jiems auginti investuoja didžiausius pinigus. Bet dar labiau išprotėję dėl augintinių, parsigabentų iš prieglaudos. Niekas dabar veisliniais šunimis nesigiria. Jei giriasi, tai tik tuo, kad išgelbėjo iš prieglaudos vieną, du, kartais net septynis, aštuonis našlaičius. Nesvarbu, veislinius ar mišrūnus.

Tiesa, knygos apie buldogą Teo autorė teigia, kad šuns iš prieglaudos meilė yra truputį kitokia – juk jis traumuotas. Todėl knygoje išdėstyti ir galimi pavojai, jei savo augintinį įsimylėjusi šeimininkė peržengia ribą. Vis dėlto, sako autorė, šuniui būtina diktuoti, tapti jo autoritetu. Gamtoje yra svarbios tam tikros taisyklės.

Iškeliavus anapilin mūsų Romeo iš prieglaudos baltą kaip sniegas maremanę Mūzą atsivežėme ir mes. Sumokėjome apie 200 eurų už mūsų kalaitės skiepus, mikročipą, sterilizaciją, nes įstatymas reikalauja šunis iš prieglaudos sterilizuoti. Rugpjūtį savaitei palikę prieglaudoje savo augintinę visi išvykome atostogų. Už dieną prieglaudai mokėjome po 8 eurus. Priežiūra buvo preciziška, kontroliuojama savininkų, valstybės tarnautojų.

Kalaitė buvo prižiūrima puikiai. Iš prieglaudos mums siųsdavo vaizdo įrašus, mes norėjome žinoti, ką mums nesant Mūza veikia. Ji prieglaudoje buvo šukuojama, maitinama ir mylima.

Rugsėjo 1-ąją atšventėme jos pirmąjį gimtadienį mūsų namuose. Dovanojome ne tik milžinišką kaulą, bet ir mūsų atsidavimą.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs