Pastarąjį kartą dar buvote pristatomas kaip socialinio tinklalapio Frype.lt įkūrėjas ir vadovas...
O dabar turiu IT įmonę, atstovauju užsienio kompanijoms čia, Lietuvoje. Nors iš tikrųjų daug kas iki šiol mane sieja su Frype.lt. Tuo laiku šis projektas buvo labai vykęs. Tik gal šiek tiek pavėluotas. Todėl mes dar 2009-ųjų pradžioje su akcininkais susėdome kalbėtis. Kai kurie norėjo, kad portale būtų dirbama toliau, buvo norinčių investuoti net milijonines sumas, bet aš įtikinau, kad neverta. Dėl vienos labai paprastos priežasties: mes – ne don kichotai, kad kovotume su vėjo malūnais. Turiu omenyje tokį gigantą kaip feisbukas. Po metų paaiškėjo, kad buvau teisus.
Oho, turite verslininko uoslę!
Ne, gal tiesiog moku skaičiuoti. Juk baigiau vidurinę, kur buvo mokoma sustiprintos matematikos, ir universitete studijavau taikomąją matematiką bei ekonomiką. Tik magistrą jau gyniau Muzikos akademijoje.
Va tai tau. O man Aras Vėberis visą gyvenimą buvo dainininkas, muzikantas, menininkas ir visai – ne verslininkas.
Visa Lietuva daro šitą klaidą. Aš niekada nebuvau dainininkas ir niekada nenorėjau juo būti. Taip, būdamas mažas mokiausi ir muzikos mokykloje, ir dailės mokykloje, dainavau „Ąžuoliuko“ chore. Bet tuo mano dainininko karjera ir baigėsi. „Naktinėse personose“ dainininkas buvo Alanas Chošnau. Ir taškas. O mane vadinkite, kaip norite: muzikantu, kūrėju, grupės nariu... Aš dainuodavau tik tada, kai reikėdavo masofkės. Mano balsas nelabai ir derėjo su Alano, todėl nesiveržiau prie mikrofono. Pačiam nepatinka, kaip dainuoju.
Kiek laiko savęs jau nevadintumėte pramogų pasaulio žmogumi?
Nuo tada, kai nulipau nuo scenos, – 2002-aisiais. Vadinasi, lygiai dešimt metų. Šiemet apskritai daug metinių... Pavyzdžiui, gegužę buvo lygiai dvidešimt metų „Naktinėms personoms“. Ir su Alanu kaip tyčia pastaruoju metu itin dažnai susitinkame. Kai mus vieną dieną pamatė einančius Gedimino prospektu ir besišnekučiuojančius, sunku apsakyti, kiek dėmesio sulaukėme. Akies krašteliu užteko matyti, kaip žmonės atsisuka, net stabteli... O kiek draugų priėjo! Ir visi klausė to paties: „Tai atsikuriate?! Sveikiname!“ „Ne ne...“ – visus nuraminome.
O kodėl „ne“?
Kategoriškai sakau: ne. Nei noro, nei galimybių. Alanas užsiėmęs soline karjera, labai greitai turėtų pasirodyti naujas jo albumas. Aš turiu savo darbų ir planų. Bet neslėpsiu: buvo labai rimtų pasiūlymų rengti didelį koncertą „Naktinių personų“ dvidešimtmečio proga. Tik gal per vėlai tie pasiūlymai atėjo, gal per greitai reikėjo apsispręsti... Neturėjome laiko normaliai pagalvoti, susigyventi su ta mintimi. Mūsų abiejų su Alanu nuomonė buvo tokia: jeigu jau daryti, tai daryti gerai, nuoširdžiai. Ir ne dėl pinigų. O kai skubi, nieko gerai nepadarysi...
Nemažai atlikėjų ilgainiui virsta prodiuseriais, kompozitoriais, ima burti muzikos grupes ar įkuria įrašų studijas. Kodėl jūs nuėjote kitu keliu?
Niekada nelaikiau savęs profesionaliu muzikantu ir ateities su šia veikla nesiejau. Man tai buvo tarsi hobis, malonumas. Net pačiam keista, kad taip ilgai užsitęsė tas mano muzikavimas. Keleriais metais anksčiau galėjome baigti su „Naktinėmis personomis“. O juokingiausia, kad iki šiol į feisbuką iš kokios Amerikos man rašo: „Seniai jus girdėjau, pasiilgau „Naktinių personų“. Kada artimiausias jūsų koncertas? Ruošiuosi atvažiuoti į Lietuvą, mielai ateičiau pasiklausyti...“
Kaip gimsta dainos? Jeigu kas mano, kad užpili smegenis ir liejasi žodžių fontanai, iškart sakau – klystate. Neįmanoma sukurti dainos, jei esi apsvaigęs.
Prisipažinsiu: aš daug metų stengiuosi pabėgti nuo muzikos. Atsiriboti, kiek tik įmanoma. Nes viskas pabodę, įgrisę, jaučiuosi persisotinęs. Ir apskritai visą laiką galvoju: kažin ar ką geresnio beparašyčiau... Kai tave apima tokios dvejonės ir abejonės, neverta grįžti ten, kur jau buvai. Bet neaktyviai muzikuoti man vis dar tenka. Iki šiol skambina buvę kolegos: vieni prašo patarimo, kiti – pagalbos. Būna, net suvedu su reikiamais žmonėmis, ypač jeigu matau, kad jis vertas scenos. O dažniausiai prašo sukurti kokią dainą. Tekstai – amžina Lietuvos bėda. Kaip gimsta dainos? Jeigu kas mano, kad užpili smegenis ir liejasi žodžių fontanai, iškart sakau – klystate. Neįmanoma sukurti dainos, jei esi apsvaigęs. Man tekstus geriausia rašyti anksti ryte, kai galva – krištolo skaidrumo, prie puodelio kavos, su cigarete rankoje...
Pramogų pasaulio renginiuose jūsų seniai nematyti. Ką veikiate laisvalaikiu?
Vieną dieną pagalvojau, kad senokai skaičiau kokią knygą. Tai ėmiau ir porą perskaičiau – Hermanno Hesse „Stiklo karoliukų žaidimą“ ir Valdo Adamkaus „Paskutinę kadenciją“. Pastaruoju metu žiūriu labai daug filmų. Mėgstu sportuoti. Tik ne štangas kilnoti, o žaisti krepšinį ar baseine plaukioti. Patinka kelionės. Patinka tiesiog patinginiauti. Pavyzdžiui, nuvažiuoji į kokį Tunisą ar Maroką ir visą savaitę praguli po palme su knyga...
Idiliškas vaizdelis. Tik neįsivaizduoju jūsų ten vieno...
Kodėl gi ne (šypsosi)? Pastarosios kelionės metu po palme perskaičiau penkias knygas. Nepatikėsi, bet nemažai laiko iš tikrųjų būnu vienas. Vienas gyvenu. Ir man patinka. Bet nesu vienišas. Žmogus juk nėra sutvertas vienatvei...
Na, jums merginą susirasti – tikrai ne problema. Prie tokių žavių, žinomų vyrų paprastai eilės rikiuojasi.
Vėlgi – klaidinga nuomonė. Reikia, kad toje eilėje būtų ta vienintelė...
O jau išrankumas!
Tai – ne išrankumas, gal greičiau – patirtis. Man nereikia vienadienių nuotykių ar trumpalaikių santykių. Niekada tokių nereikėjo.
Net tada, kai prie scenos cypdavo būriai mergaičių, dėl mylimiausių atlikėjų pasiruošusių viskam?..
Negi mūsų vienų koncertuose cypdavo? Pasiklauso dainų, pacypia, koncertas baigiasi, tu – į mašiną...
...o jos?
Po ratais gulasi (juokiasi)...
Va, taip lovelaso šlovė ir atsiranda...
Tas lovelaso vardas buvo priklijuotas greičiau dėl dvejų mano skyrybų. Taip jau susiklostė, kad labai greitai viskas įvyko – per dvejus metus. Net nespėjau atsitokėti, o aš jau – dukart išsiskyręs...
Vyro įvaizdžiui skyrybos lyg ir nekenkia.
Negi vyras – koks robotas ar medžio gabalas, stuobrys? Vyras irgi turi širdį, jausmus. Tik vienų oda storesnė, kitų – plonesnė. Žiūrėk, išsiskyriau prieš dvylika metų, bet daugiau ir nevedžiau, vaikų daugiau nesusilaukiau, nes nesimėčiau, nesiblaškiau, negriebiau bet ko...
O gal tiesiog su jumis sunku sugyventi?
Nemanau. Aš save laikau labai paprastu, nuoširdžiu žmogumi. Ir žiauriai ištikimu. Aišku, to paties tada reikalauju ir iš antrosios pusės.
Kada nors galvojote, kokios moters jums iš tiesų reikia?
Aš visada žinojau, kokios man reikia. Tokios, be kurios negalėčiau gyventi. Beje, draugų įkalbėtas, esu net į aklą pasimatymą nuėjęs. Pavyzdžiui, draugas trykšta laime: „Įsimylėjau merginą! Einam vakarieniauti į restoraną, bet ji bus su bičiule. Būk draugas, palaikyk kompaniją...“ Ir ko dėl draugo nepadarysi... Ateini, matai žavią merginą, kuri... apie tave jau turi išankstinę nuomonę, nes prisirankiojusi įvairiausių gandų iš interneto... O vakaro pabaigoje pareiškia: „Dieve, tu, pasirodo, visai kitoks žmogus...“ Tai ką ji anksčiau apie mane galvojo?
Turite du vaikus – Pijų ir Mariją. Susitinkate, bendraujate?
Taip. Juos labai myliu, bet čia jau dėkime tašką – apie tai daugiau nekalbėsiu.
Kiek apie Arą Vėberį yra gandų ir mitų, kuriuos norėtųsi išsklaidyti?
Nepatogumų dėl tų gandų ar man priklijuotų etikečių tikrai turėjau. Pradžioje į tokias neteisybes jautriai reagavau, norėjau teisintis, aiškintis... Bet supratau, kad tam aukoju per daug energijos ir nervų, o naudos – maža. Todėl išmokau tiesiog nekreipti dėmesio. Nebematau nei prasmės, nei tikslo išsipasakoti. Atsisakau daugybės interviu, kvietimų į televizijos laidas. Gal pasisotinau savo laiku ar neturiu ką pasakyti... arba nenoriu. Anksčiau būdavo: kviečia – eini, reikia – padedi. O dabar savęs klausiu: „Kam man to reikia?“ Kiek mano gyvenime yra buvę interviu apie orą, apie nieką, kone apie batų dydį ar mėgstamiausią patiekalą...
Tarsi tai kam nors būtų buvę gyvybiškai svarbu. Savo duoklę viešumui jau atidaviau su kaupu. Vienos priežasties, kodėl tas mano požiūris į viešumą ėmė keistis, nėra. Gyvenime daug visokių ribų esu priėjęs, taškų padėjęs. Ir nuo nulio ne kartą teko pradėti. Bet dar mano močiutė sakydavo, kad Dievulis kiekvienam iš mūsų davė tokį kryžių, kokį galime panešti. Nei sunkesnį, nei lengvesnį. Tai va, saviškį aš kantriai, niekam nesiguosdamas, pakelta galva ir nešu.
 |
| BFL/Tomo Lukšio nuotr./Aras Vėberis |
