Gretos Skaraitienės nuotrauka /Arinos knyga |
Pasidavėte neseniai prasidėjusiam biografinių knygų bumui?
Manau, tas bumas kilo, kai pradėjo mirti mūsų gerbiami, mylimi žmonės. Gal noras atsirado apie garsenybes parašyti, kol dar gyvos? Biografija... Kad ją parašytum, turi būti įdomi gyvenimo istorija. Ne kiekvienas ją turi.
O jūsų pačios istorija?
Kitiems spręsti įdomi, ji ar ne. Dabar aš daug ko nesureikšminu. Gal kažkada pasakysiu: „Istorija.“ Etapai tai. Nei nuveikiau ko per daug, nei ką. Na, garsinau Lietuvą. Ir stipriai. Faktas. Tik pamiršta pas mus tai...
Kaip reagavote išgirdusi: „Labas, Arina, noriu apie tave parašyti knygą“?
Iš pradžių pasakiau „taip“. Paskui pagalvojau: oi, o ką aš papasakosiu? Susitarėme susitikti rudenį, pasikalbėti, ar mane tai išvis domina. Gal jei būtų buvęs kitas žmogus, būčiau nesutikusi, bet Kristina – jai tiesiog atsiduodi... Akys daug pasako – ir iškart kėlė pasitikėjimą. Mielas žmogus. Labai faini žmonės ir iš leidyklos.
Pirmas jūsų pokalbis įvyko prie sriubos, kodėl ne prie puodelio kavos ar taurės vyno?
Sakyčiau, sriuba atsirado iš baimės – sunku buvo pradėti. Pamenu, Kristina pasakė, kad susitikimas truks ne mažiau kaip tris valandas. Išvakarėse grybavau, pagalvojau, reikia grybų sriubos išsivirti ir plepėti prie lėkštės. Vėliau išsiaiškinau, kad tuomet ir aš bijojau, ir Kristina. Sėdim žado netekusios ir kvadratinėm akim viena į kitą žiūrim. Iš pradžių pasikalbėjome apie nereikšmingus dalykus, kad užsimegztų kalba. Ir patikėjau tuo žmogumi.
Nekilo dvejonių: „Kokio velnio „pasirašiau“?
radėjome – reikia baigti. Taškas. Kam dvejoti?
Kodėl ryžotės? Juk su žurnalistais kalbatės ne apie viską...
Gal žurnalistai perskaitys kartą ir atsikabins! Sunku pasakoti apie knygos rašymą. Man lengviau apie muziką kalbėti. Pati nesuprantu, kodėl sutikau, nuoširdžiai sakau: ne–ži–nau.
Kiek buvote atvira ir nuoširdi pasakodama savo istoriją?
Tikriausiai dabar apie mane Lietuvoje daugiausia žino Kristina. Na, aišku, viską žinau tik aš pati (nusikvatoja). Palikome kai ką, nedėjome į knygą – kartu sprendėme, ką rodyti, ko ne. Viena, ką pasakysiu: nemelavau. Ir nenorėjau, nors galėjau, daug pasakyti apie tam tikrus įvykius ir su jais susijusius žmones, žinomus ir Lietuvoje, ir plačiau.
O juk skaitytojams įdomiausia, su kuo Arina draugavo, su kuo miegojo...
Cha, kas iš tų paminėjimų? Vieni pažįsta tuos žmones, kiti – ne. Apie pirmas meiles pasakojau...
...bet juk tai seniai buvo! Bepigu atskleisti dabar. O gal iš knygos sužinosime, kad Arina slapta ištekėjo už buvusio draugo Andriaus Pečkio, kad turi dar du vaikus?
Gal (šelmiškai užsikvatoja)! Tebūnie tai intriga! Yra bičiulių ir draugų, apie kuriuos gali tik virtuvėje kalbėtis, – kas pasakyta, lieka namuose. Aišku, galima apie juos rašyti neminint vardų. Taip ir padariau.
Tavo biografija bus pristatyta knygų mugėje?
O kaip viskas ten vyksta? Net neįsivaizduoju. Ir gėda... Ir baisu... Taip netikėta... Nemėgstu tokių dalykų. Man išties BAISU.
Baisiau nei eiti į sceną ir dainuoti šimtui tūkstančių?
Taip! Baisiau…
Kapstydamasis prisiminimuose, nori nenori privalai dar kartą išgyventi netektis, kuriomis taip žiauriai pažymėtas tavo likimas...
Visi ko nors netenkame... toks gyvenimas. Visąlaik mūsiškiai ne laiku išeina. Neužsakysi gi datos. Išėjo visi trys – mama, tėtis, brolis. Visiems – širdis, labai greitai, per dvejus metus. Labai sunku buvo tai išgyventi iš naujo. Ašarų pakalnės. Reikėjo medžiagos susirasti, nuotraukas peržiūrėti, tai kiekvieną dieną ir žliumbiau. Kai ryšys visada buvo ir yra toks stiprus, iki šiol negali lengvai paleisti...
Kaip sūnus Martynas reagavo, kad apie mamą rašoma knyga? O draugai?
Vieni juokėsi, kiti: „Apie visus rašo, tegu ir apie tave parašo.“ O sūnus – gerai. Nesvarbu, kad lietuvių kalba, nusiųsiu knygą į Ukrainą – daug giminaičių iš mamos pusės ten gyvena, retai matomės, bet mūsų giminėje labai stiprus ryšys, jie labai džiaugsis, širdį jiems paglostys.
Knyga jau guli ant stalo. Ar jau galvojote apie pasekmes?
Galvojau. Žinau, kad bus labai skirtingų nuomonių. Kaip kiekvienam neįtiksiu su savo dainom, taip ir su knyga. Nesuku dėl to galvos. Visko bus. Tiek metų taikiklyje, tai ko čia bijoti?