Su Macijauskais kalbėjomės neįprastai šiltą ir pilką gruodį, iki Kalėdų ir kartu – jų visų kelionės į Jungtines Valstijas, Floridą, likus keletui dienų. Neramu, nes pirmąsyk į savo namus kitapus Atlanto išvyksta ilgam – beveik pusmečiui. Penkių mėnesių Laurynui tokia didelė kelionė – pirmoji.
Kadangi jaučiasi tikrais pasaulio piliečiais, seną pasaulinę praktiką pritaikė ir Lietuvoje – su „Žmonėmis“ sutarė, jog už šią Kalėdinę fotosesiją būtų skirta pinigų, ir jie keliautų labdarai – į Vilniaus sutrikusio vystymosi kūdikių namų sąskaitą. Šios dovanos pakaks baseinui suremontuoti ir masažo lovai įsigyti. „Gal ir daugiau žmonių susimąstys, kad reikia padėti tiems, kuriuos likimas nuskriaudė, kurie neturi tėvų?“ – svarsto Viktorija ir Arvydas.
Na o dabar jie gali kuriam laikui pamiršti niūrų lietuvišką orą ir problemas. Tolimas skrydis, kurio kiek bijojo, pavyko puikiai, Laurynas pranoko tėvų lūkesčius. „Didžiausias privalumas – kad jis dabar beveik ištisą dieną būna lauke, kvėpuoja vandenyno oru, gauna daug vitamino D, nes čia šiuo metu – maždaug dvidešimt septyni laipsniai šilumos, šviečia saulė. Dieną dažniausiai pradedame vaikščiojimu palei vandenyną visa šeima. Arba traukiame į parką šalia namų“, – jau iš Amerikos pasakoja Viktorija.
Garsiam krepšininkui, dėl traumų anksti karjerą baigusiam 2003-iųjų Europos čempionui Arvydui Macijauskui tenka šeimos galvos rūpesčiai – šį tą dar reikia namui nupirkti, sutvarkyti, sutaisyti. Bet tai – smulkmenos. Eglutė papuošta, namuose – stebuklinga Kalėdų nuotaika. Na, o po egle dovanų ras ir Laurynas, kuriam šios didžiosios šventės – pirmos.
Apskritai žodis „pirmas“ kalbant apie mažąjį Macijauską Amerikoje skambės dar nesyk: čia prasikals pirmas dantukas, čia jis ims ropoti, pradės žingsniuoti. Ir tai padarys ant smėlio prie jūros. Ten to paties smėlio ir prisivalgys, pirmąsyk sukiš į jį rankas.
Per Kalėdas nesinorėjo dar pabūti Lietuvoje su visa šeima?
Arvydas: Mano sesuo ištekėjo ir gyvena Amerikoje, Viktorijos mama bus su mumis – pamatys pasaulio ir truputį pagelbės. Atskris aplankyti mano tėvai, Viktorijos tėtis. Tad nuo šeimos per daug nenutolsime.
Viktorija: Jau ne pirmi metai per šventes mūsų Lietuvoje nebūna. Pernai jas sutikome pas draugus Finikse ir San Fransiske. Pamenu, buvau jau su pilvuku. Tik laikrodžiai išmušė dvyliktą, atsiguliau. Laukiantis norėjosi daug miegoti.
Arvydas: Manau, šituo metų laiku Majamyje tikrai geriau nei Lietuvoje – ten šilta. Ir nesutemsta ketvirtą valandą dienos. O kad bijotume keliauti, kad bus sunku?.. Sunku nuo aštuonių ryto iki aštuonių vakaro šachtoje kasti anglis. Ir tą daryti 360 dienų per metus. Bet ne skristi per Atlantą su vaiku, kuris tesveria aštuonis kilogramus.
Kodėl vis traukiate į Ameriką?
Arvydas: Ten yra draugų, domimės verslo galimybėmis. Paprasčiausiai gyvename. Laimė mums nusišypsojo, kad kol kas galime būti laisvo oro direktoriais, neprisirišti prie konkrečios vietos, darbų. Užtat ir keičiame gyvenamąsias vietas. Vasarą Lietuvoje – fantastiška, bet žiemą...
Viktorija: Jei turime galimybę žiemą praleisti kitur – kodėl gi ne? Kol dar vaikui nėra šešerių, kol neina į pirmą klasę, galime gyventi čia ir ten, sudėti taškus, apsispręsti, kur geriau.
Sudėti taškus, vadinasi – kraustytis gyventi į JAV?
Viktorija: Yra visokių minčių, bet mes niekur neprisirišame, kol dar vaikui to nereikia. Kai sūnus eis į mokyklą, nebegalėsime jo vežioti.
Arvydas: Savo likimo nežinai – gali ką nors planuoti čia, o imti ir atsidurti ten. Arba – atvirkščiai. Kol kas esame šiokiose tokiose paieškose. Gal ir iki senatvės ieškosime (juokiasi). Mums gera taip gyventi, ieškoti, keliauti. Juk akiratį plečia ne tik ypatingas išsilavinimas, bet ir kelionės, kai pamatai, pažįsti įvairius žmones, šalis, kultūras.
Viktorija: O dar – kai turi galimybę tose kitose kultūrose pagyventi ilgesnį laiką...
Arvydas: Keliaudamas išmoksti kalbų, gali daug ką palyginti, pasisemti idėjų, ko ten yra, o pas mus – ne. Juk mūsų valstybė susikūrė tik prieš porą dešimtmečių. Iki tol pas mus nieko nebuvo. Viskas ateina ne iš Minsko, iš Vakarų – manieros, bendravimas, apranga, muzika.
Kaip pasikeitė gyvenimas gimus Laurynui – juk pirmas vaikas, pirmos sauskelnės...
Viktorija: Viskas tik į gera. Laukėme vaikelio labai labai. Būdama nėščia, ruošiausi psichologiškai, skaičiau daug literatūros. Pirmas mėnesiukas – apsipratimo. Viskas nauja, sunku, hormonai... Iš pradžių mane buvo apėmusi euforija ir kartu – neapsakomas nerimas dėl visko: tris savaites beveik nemiegodavau, pamiršdavau pailsėti, laiku pavalgyti, nors tai ypač svarbu maitinant vaikelį. Dieną sukiesi, o naktį sėdi palinkusi virš lovytės ir tiesiog žiūri į miegantį Lauryną, stebi jo kvėpavimą. Užtat Arvydas atsiskleidė kaip nuostabus tėtis, jis man padėjo protingai, ramiai su viskuo susitvarkyti. Sulaukiau neįkainojamo palaikymo, supratimo, mačiau, kaip puikiai vyras bendrauja su sūneliu nuo pat pirmų dienų. Kartais vaikui pravirkus pati sutrikdavau, o jis paimdavo vadžias į savo rankas.
Arvydas: Tiesiog svarbu suprasti, kaip moteriai sunku: visa fiziologija, hormonai, maitinimas kas tris valandas, nemigos naktys. Mokslo įrodyta, kaip smarkiai gimdymo šokas gali paveikti. Tokių šeimų kaip mes – galybė, kiekvienas vyras padėtų. Juolab kad aš randu tam laiko. Kas turi vaikų, supras, kad jie gyvenimą pakeičia iš esmės. Viską imi planuoti pagal mažojo direktoriaus grafiką.
Viktorija: Vėliau atsirado sistema: naktį leidžiame visi, o nuo penkių ar šešių ryto vyras paima vaiką, išeina į kitą kambarį, kad aš iki aštuonių ar devynių pailsėčiau, visiškai atsiribočiau. Tos rytinės valandos daug reiškia.
Galėtumėte samdytis auklę. O dabar viską darote patys.
Viktorija: Porą savaičių ateidavo auklytė – labai gera moteris, turinti didžiulę vaikų priežiūros patirtį, bet greitai supratome, kad norime patys savo vaiką auginti ir auklėti, be svetimų žmonių.
Arvydas: Jei dirbtume abu su žmona, močiutės taip pat būtų užsiėmusios, kito varianto, be auklės, neturėtume. Tikrai esame dėkingi seneliams, kurie mielai padeda ir dar tuo džiaugiasi, juk anūkas – pirmas ir kol kas vienintelis. Bet daugiausia vaiku rūpinamės patys.
Viktorija: Mūsų šeima nėra tipiška ir dėl to, kad turime galimybę nuo nieko nepriklausyti. Galime imti ir spontaniškai susiruošti į kelionę, pabūti kelis mėnesius vienur, paskui – kitur. Mums sekasi viską planuoti dėsningai: atsirado vaikutis – džiaugiamės, kad abu galime būti su juo, paskui ateis laikas ieškoti savęs. Kol kas visiškai nenoriu galvoti apie karjerą, nes šimtaprocentinę pilnatvę jaučiu čia ir dabar su Arvydu ir Laurynu. Man nieko netrūksta.
Arvydas: Džiaugiuosi, kad galiu daug laiko leisti su šeima, matyti, kaip auga sūnus. Kitiems gyvenime taip sukrinta, kad žmonės negali nedirbti.
Bet juk patys negyvenate tik iš santaupų, neskaičiuojate, kada jos baigsis?
Viktorija: Ne, taip gyventi – ne mums.
Arvydas: Viską esame sudėlioję Lietuvoje ir Amerikoje taip, kad tai nereikalautų per daug darbo ir laiko.
Tokios laisvės ir laimės auginti sūnų galima tik pavydėti, bet juk kada nors ir patys pasiilgsite darbų, kitokios rutinos...
Viktorija: Kai Laurynas bus savarankiškesnis, galbūt norėsis ko nors kito, ko nors dar, todėl ir mokomės, kad turėtume daugiau galimybių rinktis. Vilniaus universitete pernai gavau teisės magistro diplomą, po mėnesio susituokėme. Įstojau studijuoti ekonomikos, nes tikslieji mokslai – mano svajonė. Bet tada pasibeldė Laurynukas. Studijas nutraukiau, nes nėštumo pradžioje nekaip jaučiausi, reikėjo lovos režimo, užtat negalėjau vaikščioti į paskaitas. Palikau jas ateičiai, manau, mokytis niekada nevėlu.
Arvydas: Aš tęsiu tarptautines krepšinio trenerio magistro studijas Vusterio universitete Anglijoje. Manau, ateis momentas, kai norėsis dalytis patirtimi. Šią vasarą turėčiau gauti diplomą.
Arvydai, niekada nesigailėjote palyginti anksti atsisveikinęs su krepšiniu? Gal būtų užtekę vienos stuburo išvaržos operacijos, žaistumėte dar ir šiandien.
Tas sprendimas nebuvo spontaniškas. Nusprendžiau, kad geriau tą padaryti dabar, nes sveikata svarbiau. Visų traumų, operacijų pasekmės gal labai nesijaustų dabar, kai trisdešimt, bet kaip reikiant atsilieptų vėliau. Nugara – labai rimta. Naujo stuburo dar niekas neišrado. Aukoti savo gyvenimo dėl karjeros ar kokių nors materialinių priežasčių tikrai neverta.
Ką leidžiate sau nuveikti tik dviese, palikę Lauryną močiutei ar seneliui?
Arvydas: Viską. Einame ir sportuoti, ir pas draugus, ir į kiną. O šiaip daug kur keliaujame visi trys. Juk tiek visokių patogių nešynių prigalvota – įdedi sūnų į ją ir vaikštinėji po miestą. Vaikui įdomu pamatyti kuo daugiau naujų daiktų, spalvų. Jei uždarytum vienam kambary, kuriame ant sienų – tapetai su mikimauzais, greitai nusibostų.
Viktorija: Atsukame jį veiduku į žmones, viską taip įdėmiai stebi, kad, net ir miego laikui atėjus, tyrinėja aplinką didelėmis akimis. Nueiname visi ir į svečius, ir i restoraną.
Žiūrėdami į sūnų kalbatės, kaip jį auklėsite, kokias laisvės ribas nustatysite? Gal jau dabar pratinate prie režimo?
Viktorija: Kol kas režimo laikymasis susijęs tik su miego ir valgymo valandomis. Tikiuosi, perprasime augančio Lauryno charakterį, pajusime, ką, kaip daryti. Svarbiausia – įdiegti jam vertybes. Reikia auklėti su meile ir atskleisti vaiko galimybes, padėti pasirinkti kryptį ir siekti tikslo.
Arvydas: Nėra vieno vaikų auklėjimo, kaip ir sėkmingos santuokos, recepto. Jei toks būtų, perskaitytum vieną knygą ir žinotum, kaip teisingai gyventi: auklėsi vaiką taip – bus sportininkas, kitaip – mokslininkas. Žmogus – lyg plastilinas, nuolatos keičiasi. Ne tik mažas – ir suaugęs. Sūnus ieškos savęs, darys klaidų, mums reikės išmokti jas atleisti, padėti daryti jų mažiau. Manau, kad su augančiu sūnumi daug kalbėsiuosi, diskutuosime.
Viktorija: Labai svarbu bendravimas. Manau, pagrindinė sugadinto jaunimo problema – kad tėvai skyrė per mažai dėmesio, galbūt neturėjo laiko.
Arvydas: Čia jau klasika – vaikas ateina pas tėvą ir prašo pažaisti. O šis duoda pinigų: nusipirk ledų ir eik žaisti su draugais. Bet juk vaikas nori tų pačių ledų suvalgyti su tėčiu, nori nueiti kartu į varžybas ar pasivaikščioti po parką. Laikas vaikams – labai svarbus, daug kas to neįvertina.
Jūsų sūnus, panašu, dėl to tikrai negalės skųstis.
Viktorija: Sūnų apdovanosiu didžiule meile – bijau, kad berniukui jos nebūtų per daug... Vyrui teks būti atsvara. Gal dėl to, kad beprotiškai visi mylime, Laurynas visada šypsosi. Arvydas juokauja, kad užaugęs sūnus taps komiku kaip koks Jimas Carrey.
Arvydas: Mes labai prie jo prisirišę. Būna, išvažiuojam pavakarieniauti ar į sporto klubą ir per tas kelias valandas vaiko labai pasiilgstame. Galvojame, kaip jam sekasi, ką veikia? O išties nieko neveikia – arba miega, arba sūpynėse supasi.
Viktorija: Kartais, kai vakarieniaujame su draugais, klausiu Arvydo: „Tau prieš akis jau buvo iškilęs Lauryno veidukas?“ Jis sako: „Jau...“ Palinksiu: „Ir man jau buvo...“ Mudu su juo neatsiejami ir todėl, kad iki šiol maitinu tik savo pienu. Dėl to nepaprastai džiaugiuosi!
Ar sutinkate su posakiu, kad tėvai augina vaikus, o šie savo ruožtu – tėvus.
Arvydas: Kad ir vaikai mus augina – tiesa, be jokios abejonės. Tiesiogiai nejauti, bet pasąmonėje tas vyksta. Kol nebuvo vaiko, apie daug ką nesusimąstydavau.
Viktorija: Anksčiau man rūpėjo benamiai gyvūnai. Esu labai jautri. Tapus mama, tas dar labiau sustiprėjo. Pamačiusi vaiko tyrumą, bejėgiškumą, negaliu patikėti, kad tiek mažylių paliekama kūdikių namuose. Auklėtojos, kiti darbuotojai, kad ir kokie būtų atsidavę darbui, neatstos tėvų. Labai labai vaikų gaila...
