„Grįžtu namo, kol saulė dar nenusileido...“ – Atgimimo laikais šie Arvydo Vilčinsko dainos „Į Lietuvą“ žodžiai buvo giliai įaugę daugelio lietuvių pasąmonėje – ne veltui 1989 metais ji tapo populiariausia šalyje. Tačiau neilgai trukus atlikėjas, kurio dainas traukė kone visa Lietuva, nusprendė laimės paieškoti svetur – jau penkiolika metų jis gyvena Amerikoje.
Minint jūsų pavardę galvoje nori nenori ima skambėti dainos „Į Lietuvą“ eilutės. Pamenate, kodėl prieš dvidešimt vienus metus sukūrėte muziką būtent šiam Kęstučio Genio eilėraščiui?
Vieną dieną bičiulis padavė popieriaus lapą su užrašytomis eilėmis. Prisėdau prie pianino, pasidėjau prieš akis šį eilėraštį ir išsyk pradėjau groti melodiją. Kad sukurčiau dainą, užteko vos dešimties minučių! Žinoma, vėliau ji buvo dar tobulinama, tačiau visa tai jau vyko įrašų studijoje. Beje, dainoje skambančius pravažiuojančio traukinio garsus įrašiau pats – stovėjau Kaune, netoli hidroelektrinės, ir laukiau, kol nors vienas traukinys pravažiuos. Ilgokai teko palaukti, kol įgyvendinau sumanymą.
Nepriklausomybės atkūrimo metais traukėte patriotiškas dainas – darėte tai labiau dėl populiarumo ar vis dėlto svarbiau buvo bent taip balsu išreikšti ore tvyrančią laisvės idėją?
Kurdamas dainas niekada nesvarsčiau, patriotiškos jos ar ne... Tuo metu tai tiesiog buvo kažkas labai gražaus ir prasmingo – juk buvome viena tauta, stovinti ant nepriklausomybės slenksčio. Kita vertus, juk aš ne pirmas ir ne paskutinis dainomis kalbėjau apie tai, kas tuo metu mums visiems labiausiai rūpėjo.
Ar esu patriotas? Žinoma! Jei kas nors nepagarbiai kalbėtų apie Tėvynę, taptų mano priešu. Bet tai nereiškia, jog negaliu kritikuoti situacijos Lietuvoje, valdžios sprendimų, kai kurių žmonių poelgių. Be to, manau, norint būti patriotu nebūtina gyventi Lietuvoje. Pasakoju apie ją amerikiečiams, jei tik domisi, ir kartais tie pasakojimai net būna pernelyg romantiški. Nenutolau nuo Tėvynės – kasdien internete skaitau naujienas, į svečius dažnai atvyksta bičiulių iš Lietuvos, todėl puikiai žinau, kas vyksta, kokiomis nuotaikomis gyvena žmonės.
O dabar, pasiklausius dainos „Į Lietuvą“, nesuvirpa širdis: ech, gal tikrai susikrauti daiktus ir grįžti į gimtuosius namus?
Kyla toks noras. Ir ne tik pasiklausius šios dainos... Manau, vėliau ar anksčiau tikrai grįšiu.
Kas prieš penkiolika metų nutiko, kad viską metėte ir išvažiavote gyventi į JAV?
Atvirai? Išvažiavau dėl reketo. Kol buvau tik muzikantas, jokio reketo Lietuvoje nepatyriau. Bet kai žmonos sumanymu Kauno centre įkūrėme vaikų gimtadienio klubą, atsirado siūlančiųjų „apsaugą“. Ir kad abejonių neliktų, klubo atidarymo išvakarėse kažkas išlaužęs duris suniokojo viską, ką rado viduje. Tada ir teko rinktis, kam mokėti – banditams ar policininkams. Pasirinkome policiją, nors kainavę turbūt būtų vienodai.
„Grįžtu namo, kol saulė dar nenusileido...“ – Atgimimo laikais šie Arvydo Vilčinsko dainos „Į Lietuvą“ žodžiai buvo giliai įaugę daugelio lietuvių pasąmonėje – ne veltui 1989 metais ji tapo populiariausia šalyje.
Negi nematėte kitokios išeities kaip tik išvažiuoti?
Tuo metu situacija nebuvo gera nei koncertinei veiklai, nei verslui. Tiesą sakant, esu nekoks verslininkas, tad visi reikalai buvo žmonos rankose. Tuo metu Lietuvoje keitėsi įstatymai, jie buvo nepalankūs verslui, ir mūsiškis žlugo. Be to, kūrybinėje veikloje išgyvenau štilį. Buvo ne viena priežastis, dėl kurios su žmona nusprendėme emigruoti. Tada nežinojau, ar išvažiuojame ilgam.
Kaip jus pasitiko „svajonių šalis“?
Iki tol Amerikoje buvau viešėjęs tris kartus – su grupe „Medus“ buvome surengę koncertų. Supratau, kad per gastroles mačiau gražiąją Amerikos pusę, kuri gali tapti ne tokia graži kasdieniniame gyvenime. Tačiau iki šiol manau, jog JAV yra labai tolerantiška šalis, ir man niekada nekilo didelių sunkumų dėl to, kad atvažiavau beveik nemokėdamas kalbėti angliškai ir nežinodamas šios šalies tradicijų. Nepažįstami žmonės mums buvo labai draugiški – iki šiol esu už tai dėkingas.
Kai atsidūrėme už Atlanto, keletą mėnesių mums padėjo vienas draugas lietuvis, paskui kabinomės į gyvenimą savarankiškai. Emigranto duona nėra rupi, jei nepradedi gailėti savęs ir galvoti, jog tu – atvykėlis, esi kitoks nei čia gimę ir augę žmonės. Amerikiečiai svetingi tiems, kurie domisi jų kultūra, verda tame pačiame katile ir jų nemoko, kaip reikia gyventi. Yra toks posakis: „America – love it or leave it“ („Amerika – mylėk ją arba išvažiuok“).
Kai nuvažiavome, žmona Jūratė bandė dirbti pagal specialybę, susijusią su maisto gamyba, o aš kibau į senovinių baldų restauravimą. Norint išlaikyti šeimą, reikėjo daug ir labai sunkiai dirbti – kartais atrodydavo, jog para turi per mažai valandų.
Įkūrėte baldų dirbtuvę, paskui – vairavote sunkvežimį. Iš kur viso to išmokote?
Medžio darbai Lietuvoje buvo mano hobis, o atvažiavęs į Ameriką ėmiau tuo dar labiau domėtis. Po truputį tai virto darbu. O vairuoti sunkvežimį mokiausi „pagreitintu“ būdu: nusipirkau žaislinį vilkiką, kurio priekiniai ratai sukinėjosi, ir „mokiausi“ važiuoti. Svarbiausia – suprasti, kuria kryptimi juda vilkiko priekaba jam važiuojant atbula eiga ar pasukus vairą į vieną ir kitą pusę. Tik supratus tai teoriškai, galima mokytis vairuoti. Taip mokydamasis „sutaupiau“ bent penkias vairavimo pamokas (juokiasi).
Aštuonerius metus vežiojau į kitą valstiją persikraustančių žmonių daiktus. Darbas buvo nelengvas, tačiau pamačiau gražiausias JAV vietas. Per vairuotojo karjerą apvažiavau visas keturiasdešimt aštuonias žemynines valstijas – ne kiekvienas amerikietis yra tiek matęs. Dabar nebevairuoju, užsiimu statybomis – remontuoju vaikų darželį.
Graužėtės, kad praeityje garsus dainininkas dienas leidžia vilkiko kabinoje ar gamindamas baldus?
Didelio apmaudo ar nusivylimo nejaučiau. Maniau, kad mano scenos laikas baigėsi ir prie muzikos daugiau negrįšiu. Tik po daugelio metų vėl pajutau, jog noriu ir galiu kurti, turiu ką pasakyti. Sūnus Liudvikas socialiniame interneto tinklalapyje „Frype“ sukūrė mano muzikinį puslapį, į jį sudėjau senas ir naujas dainas. Klausytojai, jų atsiliepimai, klausimai apie grįžimą į Lietuvą paskatino kurti toliau – pamačiau, kad mano muzika ir aš esame dar nepamiršti.
Skaitydamas žinias apie tai, kokį laikotarpį išgyvena Lietuva, giliai širdyje pasidžiaugiate, kad jūsų dienos bėga toli už Atlanto?
Džiaugtis, kad kam nors kitam sunku, – ne mano būdui. Amerika – puiki šalis ir joje gyventi gera, antraip į ją neemigruotų tiek daug žmonių iš įvairių šalių. Ten nepriekaištinga daug kas – nuo mokesčių sistemos iki pigaus benzino. Jei būčiau sunkvežimio vairuotojas, į Lietuvą turbūt negrįžčiau, bet aš noriu groti. Nors, jei atvirai, Lietuvos mokesčių politikos „užkulisiai“ mane baugina.
Bet juk ne dėl jų per penkiolika metų taip nė karto ir neatvažiavote į Lietuvą?
Iš pradžių nebuvo už ką, o vėliau nebuvo laiko. Taigi, kai grįšiu – grįšiu visam laikui.
Ką šiuo metu vadinate savo namais?
Butą, kuriame gyvenu. Tai vieta, į kurią sugrįžtu po darbo. Manau, maždaug po metų mano namai bus Lietuvoje – bandysiu juos sukurti iš naujo. Tikiuosi, Lietuvoje nėra taip blogai ir visų uždirbtų honorarų neteks atiduoti valdžiai – antraip tektų ir vėl emigruoti (juokiasi).
Gyvendamas JAV sukūriau apie dvidešimt dainų, trylika iš jų bus naujajame albume. Man pačiam atrodo, kad daugelio dabartinių mano dainų tekstai yra prasmingesni, galbūt – labiau išgyventi.
Atsidūręs Amerikoje gitarą dažnai pabrązgindavote?
Vienu metu muzika man buvo tik prisiminimas, o vėliau ėmiau kurti. Daug metų beveik negrojau, dabar gitarą į rankas paimu kasdien – po truputį ruošiuosi koncertams.
Jau daugelį metų nekoncertuoju. Kaip Arvydas Vilčinskas paskutinį kartą pasirodžiau Niujorke, sutinkant 1996 metus. Vėliau su šeima koncertuodavome Floridoje, amerikiečių vaikų gimtadieniuose, kuriuose persirengdavome dinozaurais.
Žinau, grįžti į sceną nebus lengva – juk daugelį metų nebuvau ant jos užlipęs. O gal kaip tik bus paprasta? Manau, viskas priklausys, kaip mano naująjį albumą priims klausytojai. Aš į jį sudėjau visą savo širdį, ten tikrai daug jausmų ir minčių. Kartais – ir paišdykavimų. Klausytojų verdiktas man bus labai svarbus.
Gyvendamas JAV sukūriau apie dvidešimt dainų, trylika iš jų bus naujajame albume. Man pačiam atrodo, kad daugelio dabartinių mano dainų tekstai yra prasmingesni, galbūt – labiau išgyventi. O ir dainų įrašai kokybiškesni.
Dabar esate laimingas?
Manau, esu pakankamai laimingas. Kai kas mano esą nelaimingi, nes nėra susidūrę su išties nelaimingais žmonėmis. Visada galima galvoti, kad gyvenimas galėjo būti sėkmingesnis, bet juk jis galėjo susidėlioti ir daug blogiau!
Likote optimistas, nors visai neseniai iširo ir antroji jūsų santuoka, o neaprėpiamose Amerikos platybėse, rodos, likote lyg vienišas vilkas?
Nesijaučiu taip blogai. Dabar tikrai esu daug laimingesnis galėdamas pats planuoti ir kurti tolesnį savo gyvenimą. Internetu bendrauju su daug mielų žmonių, ir tam vos užtenka laisvalaikio. Įdomiausia, kad jie visi pritaria šiam mano žingsniui!
Skyrybos įvyko tada, kai pagaliau supratau, kad gyvenu ne savo, o žmonos gyvenimą. Galbūt todėl ir skyrybos nebuvo labai skausmingos. Jūratės nepasigendu, ji manęs, manau, – taip pat, nors kartu išgyvenome devyniolika metų. Mūsų supratimas apie gyvenimą tikrai skiriasi, jis net – priešingas. Man jos gyvenimo būdas svetimas, ir nebenoriu su tuo turėti nieko bendro.
Naujoji Meksika buvo jau ketvirta valstija, į kurią persikėlėme. Dešimtmetį gyvenome Floridoje, trejus metus – Kalifornijoje, metus – Mičigane ir dabar jau metus – Naujojoje Meksikoje. Persikėlimai iš vienos valstijos į kitą buvo ne mano, o žmonos iniciatyva, nors man tie kraustymaisi nebuvo prie širdies. Kodėl taip dažnai kraustėmės? Teisybės sakyti negaliu, o meluoti – nenoriu. Visada elgiausi taip, kaip Jūratė norėjo, o dabar aš jai tik galiu palinkėti sėkmės.
Savo gerovę tebekuriu iki šiol. Ir gyvenimas į vėžes galbūt atsistos tik Lietuvoje. Viskas, ką uždirbdavau, atsidurdavo žmonos rankose. Tie, kurie mus abu pažįsta, supras, ką noriu pasakyti. Su šeima gyvenome dideliuose namuose Floridoje ir Mičigane, Naujojoje Meksikoje apsistojome name su baseinu, Kalifornijoje – nemažame bute. O šiuo metu gyvenu mažame vienišiaus bute – taupau pinigus koncertinei aparatūrai įsigyti. Nenoriu Jūratės teisti ar juodinti, todėl nusprendžiau tiesiog viską pradėti nuo pradžių.
Bet ryšius su Jūrate ir Andriumi palaikote?
Mano buvusi žmona ir sūnus gyvena kažkur Naujojoje Meksikoje, bet kur – nežinau. Kai reikia, susisiekiame elektroniniu paštu ar telefonu.
Kokius kelius pasirinko jūsų sūnūs – ne tik Amerikoje gyvenantis jaunėlis Andrius, bet ir vaikai iš pirmosios santuokos – kartu su jumis į Ameriką išvažiavęs, tačiau į Lietuvą grįžęs Liudvikas ir niekada iš gimtinės neišvykęs Tadas?
Andrius, kuriam neseniai sukako devyniolika, groja smuiku, mokosi Rytų kovos meno ir verslo paslapčių. Vyriausiasis Tadas, kuriam trisdešimt vieni, – kontrabosininkas, groja Kauno simfoniniame orkestre ir Kauno muzikiniame teatre. Dvejais metais jaunesnis Liudvikas – keramikas, gamina gražius porcelianinius papuošalus. Abu yra sukūrę muzikos grupę „Fate“, o Liudvikas dar ir kuria solinius projektus. Liudvikas ir Tadas man padėjo kurti naująjį albumą: Tadas prodiusavo kelias dainas, taip pat kartu su Liudviku įdainavo pritariamuosius balsus.
Manau, mano santykiai su sūnumis gana šilti. Žinoma, man jie visuomet išliks vaikai, nors jie taip jau seniai nemano. Padėjau jiems, kuo galėjau, visus tuos metus, jie man – taip pat. Bet muzikiniai mūsų skoniai labai skiriasi, todėl kartu muzikuoti kažin ar būtų lengva.
Tikite, kad jūsų gyvenime dar atsiras žmogus, su kuriuo nugyvensite nepaprastai laimingą gyvenimą?
Tikiu, ir meilė išties yra vienas pagrindinių gyvenimo variklių. Be jos gyvenimas išsibalansuoja.
Norėčiau sutikti moterį, kuria galėčiau pasitikėti, kad išgirdęs iš jos sakinį nepradėčiau galvoti, teisybė tai ar – melas. Šiuo metu man tai labai svarbu. Būtų gera šalia turėti moterį, kurį galvotų ne tik apie save, bet kartais ir apie mane. Ir kuriai pinigai būtų ne gyvenimo tikslas, o priemonė ką nors pasiekti.