Nuvažiavę 1576 kilometrus kertame Dunojų ir ... Miunchenas pasirodė kaip Miunchenas. Triukšmingas senamiestis, Bavarijos valdovų rūmai ir vietinė publika besirenkanti į išskirtinį koncertą operoje. Bilietų negavome. Kita vertus turėjome laiko apžiūrėti visas Bavarijos sostinės grožybes, pakeliui į viešbutį. Netikėtas 36 laipsnių karštis pasitiko pasirinktą viešbutį nepasiruošusį – kondicionieriai nebuvo numatyti. Teko atvėsti grožintis tolumoje esančių Alpių vaizdais. Juk laukė Šveicarija.
Kuklusis Lichtenšteinas
Kaip važiuojant į Šveicariją neužkabinti Lichtenšteino? Įmanoma, tačiau nepatartina. Reikia užkabinti šią mažą valstybę, kurios sostinėje Vaduce puikuojasi (ant kalno) kunigaikščių rūmai, o pagrindinė gatvelė vos poros šimtų metrų ilgio. Joje ir parlamento mikro-rūmai, kurių prieigos išpuoštos skulptūromis – akmeninio šuns, metalinio drugelio ir medinių žmogeliukų, kurių vienas sėdi kitam ant sprando. Lichtenšteino krašto muziejus lankytojus vietoje etnografiškai istorinės parodos džiugino aktorei Marilyn Monroe skirta ekspozicija.
Susidūrėme ir su mažos valstybės kuklumo simboliu – šalia bažnyčios skverelyje pastatyti sutuoktinių FranzJosef II ir jo sutuoktinės Georginos (su kukliu užrašu Gina) nedideli biustai. Taip pažymėta pusę amžiaus Lichtenšteiną valdžiusi pora. Tik suvenyrų parduotuvėlės tiesiog alsavo Šveicarija – o gal geriau pasakyti kukavo“ laikrodžiais su gegutėmis ir jau iškukavo, jog nuvažiuota 1800 km.
Šveicariški malonumai ir kalnai – neišvengiami
Šveicarija prasidėjo Šagalo vitražais Ciuricho bažnyčioje, Liucernos istoriniais tiltais ir Saleve kalnu (1097 m) prie Ženevos. Šveicarijos draugai pasirodė lietuviškai svetingi, tad turėjome progą įvertinti šveicariškus kepsnius ir šveicarišką desertą. Kas sakė, kad nėra šveicariškų patiekalų?
Ženevos ežero fontanas buvo paliktas kitai dienai, tačiau pasirodė ne mažiau įspūdingas ir gaivus, ypač jei stovi pavėjui nuo į 140 metrų aukštį šaunančios srovės. Kažkodėl prisiminėme politinius emigrantus, kurie XX amžiuje buvo pamėgę Ženevą ir matyt vaikščiojo šio ežero pakrantėmis. Matyt karštis ir nuvažiuoti 2600 km darė savo.
Pasukę link Chamonix Mont Blanc, supratome kodėl čia verta važiuoti ir žiemą su slidėmis. Kadangi slidžių neturėjome, surengę aklimatizavimo žygį iki 2380 metrų aukštyje esančiose alpių pievose, pasirinkome daugiau kaip 3800 metrų aukščio kalną ir pasimėgavome aukščiausio Europoje kalno vaizdais. Penkių laipsnių šiluma buvo maloni ledynų pašonėje. Viena po kitos kilo kalnų turistų grupės – žinoma tarp jų sutikome ir lietuvių jaunuolių grupę. Kalnai kalnais, o laukė Avinjono festivalis.
Avinjono aktoriai ir Nimes dainininkai
Popiežių miestas Avinjonas pasitiko teatro festivalio paskutine savaite. apie tai bylojo kiekvienas stulpas, kiekviena siena ir net kiekviena šiukšliadėžė, kurios buvo gausiai apklijuotos spektaklių afišomis. Aikštėse ir gatvėse vykstantys mini spektakliai suteikė karštai pietų Prancūzijos teatro sostinei nepakartojamo žavesio.
Po kažkada rodyto tarptautiniame Avinjono teatrų festivalyje Koršunovo „Meistro ir Margaritos“, 69-ame festivalyje lietuviškų pavardžių neaptikome. Tačiau popiežių rūmuose įsikūrusi pagrindinė scena atrodė jau suaugusi su pačiais rūmais, kaip neatskiriama jų dalis. „Blusų“ turgus, klaidžiojimai senamiesčio gatvelėmis link garsių romėniškų tilto griuvėsių ir laukė kita pietinės Prancūzijos įžymybė – Nimes miestas su savo garsiąja arena.
