Nime jau temo, o šimtai žmonių rinkosi į buvusį romėnų amfiteatrą, kuriame vyko garsių prancūzų dainininkų Christine, Etienne Daho ir Benjamino koncertas. Ka atlikėjai tikrai garsūs supratome iš google ir tuščių bilietų kasų, tačiau puiki arenos akustika ir nuvažiavusiems 3000 km leido klausytis gretimose senamiesčio kavinėse. Šiaip Nimes naktį pasirodo gražus savo tuščiomis senamiesčio gatvelėmis, šviesomis išryškintu romėnišku paveldu. Ant to paveldo šen bei ten gulinėjo „pavargę“ vietos gyventojai.
Marselis ir Saint Tropezo žandaras
Iš Nimes link Marselio pasukome vaizdingais Provanso kaimo keliais, pro vynuogynus ir seniai lietaus nemačiusius laukus. Ir pagaliau Marselis. Senasis uostas visada garsėjo ką tik sužvejotų jūros gėrybių turgumi.
Nors besigrožėdami prancūziškais kaimeliais į žuvies turgų pavėlavome, tačiau keletas pavargusių prekeivių baigė išparduoti paskutines žuvis ir pjaustyti vienintelio likusio tuno gabalus. Nuo kaitros besislėpdami arkiniuose uosto namų praėjimuose, patraukėme link ant kalno stūgstančios Notre Damedela Garde (Dievo Motinos Saugotojos) katedros. Nuo katedros atsiverianti Marselio apžvalga leido pamatyti ir Ifo salą, kurioje pasak A.Diuma buvo kalinamas grafas Montekristas. Sala pasirodė esanti žymiai arčiau Marselio uosto, negu kūrė vaizduotė skaitant romaną.
Kita vieta buvo susijusi su kino personažu. Saint Tropezas – nedidelis miestelis prancūziškoje CoteD'Azur pakrantėje buvo išgarsintas ne tik pinigingų poilsiautojų, tačiau ir Louisde Funeso personažo iš „žandarų“ serijos.
Chaosą savo veiksmais sukeliantys žandarai buvo populiarių 7-ojo dešimtmečio Jeano Girault komedijų personažai. Miesto centre, kur buvo kuriamas filmas, dabar steigiamas muziejus skirtas būtent šiems personažams. Tad nenuostabu, kad tik šiame mieste galima pamatyti ne persirengusius romėnų gladiatoriais, tačiau pozuojančius su kelių dešimtmečių senumo žandaro uniforma.
Pamirkę kojas SaintTropezo pakrantėje ir pasigrožėję miesto erdves okupavusiomis įspūdingomis, lenkų-pancūzų menininko IgorMitoraj (1944–2014) kurtomis šiuolaikinėmisbronzinėmis skulptūromis (ir kas galėtų jas pamatęs grožėtis Žaliojo tilto balvonais?), patraukėme toliau – į Nicą.
Nicos dailininkai ir jūra už lango
Nicoje mūsų laukė Marko Šagalo ir Henri Matisse muziejai. Kaip žinia būtent šio miesto galerijos sukaupusios kūrybą tų menininkų, kurie buvo susiję su Nicos miestu. Pasimėgavę jūros vaizdu iš viešbučio lango, patraukėme į ilgą pėsčiųjų žygį link muziejų.
Pakeliui sau padarėme atradimą – užsukę į Nicos modernaus meno muziejų radome nepakartojamas kolekcijas. Yves Klein (1928-1962) rinkinį su „Venusblue“ (1962). Mėlynoji Venera atspindėjo pagrindinę Klein kūrinių spalvą. Nustebino niekur kitur nematytos buvusio 5-ojo dešimtmečio „Vogue“ modelio, galiausiai tapusios menininke Niki de Saint Phalle (1930-2002) polyesterinės skulptūros ir žinoma 1964 m. kurta „Venera“. Sudomino jos kelis dešimtmečius kurtas bronzinis altorius „O.A.S.“ Su revolveriais ir automatais.
Dabar tik istorikai žino, kad OAS buvo radikali prancūzų organizacija (Organisationdel’ArméeSecrète – Slaptoji karinė organizacija) kovojusi prieš Alžyro praradimą ir vykdžiusi teroro aktus prieš prancūzų politikus 7-ame dešimtmetyje.
Antrą kartą kelionės metu susidūrėme su Marilyn – pamatėme Mimmo Rotella (1918-2006) darbą „Marilynin mito di una epoca“ (Marilyn – epochos mitas), kuris buvo sukurtas 1963 metais iš karto po jos mirties. Greta Cesaro suploto „Dauphine“ automobilio puikavosi AndyWarholo (1928-1987) „Diamont Dust Shoes“ (Bateliai su deimantinėmis dulkėmis) (1980) ir Tom Wesselmann (1931-2004) „Still Life # 56“ (1969). Pastarasis simbolizavo to meto gyvenimo stilių su cigarete, telefonu ir moderniu elektros junginkliu. Matyt dabar reikėtų pavaizduoti mobilų telefoną, planšetinį kompiuterį (vietoje cigaretės) ir tą patį elektros jungiklį.
Neilgai ieškotas M.Šagalo muziejus nustebino sukauptu jo kūrybos fragmentu „Biblijos žinios“ ciklu ir muziejaus butike rasta Šagalo piešiniais iliustruota Biblija. Netoliese esantis Henri Matisse muziejus savo turiniu dar labiau pabrėžė – Nicoje kūrę ar ten gimę menininkai galiausiai savo kūrinius palieka miesto muziejams. Matisse tapė savo kambario interjerą ir pro viešbučio langą matomą jūrą ar pajūrio bulvarą. Tai įkvėpė grįžus iškarto pasidaryti nuotrauką su viešbučio langu – už jo matėsi tik jūra.
Monako – be kazino
Po matyto Armando Fernandezo darbo „Rien ne va plus“ („Niekada daugiau!“), kuris buvo sukurtas iš tūkstančių kazino žetonų, kilo natūrali mintis aplankyti Monako ir Monte Carlo. Žinoma kazino aplankyti neteko. Įsiamžinę šalia nuobodžiaujančio kunigaikščio rümų sargybinio, iš viršaus apžiūrėję jachtų uostus, patraukėme link įspūdingos Monako Š.Mykolo katedros. Gal joje ir nieko tokio nebūtų, bet tuo metu arba kažkas visu garsu derino vargonus arba grojo džiazuojantis vargonininkas.