Pats senamiestis ruošėsi savaitgalio šventei. Užkandžiaudami stebėjome lėlių teatro palapinės statymą. Beje, vietoje restoranų senamiestyje ženkliai padaugėjo užkandinių, kas tokiems keliautojams kaip mes ir nepratusiems prie tokio karščio leido ne kartą atsikvėpti.
Monte Carlo buvo ko gero geriausias pliažas, kuriame nepaisant akmenuoto Viduržemio jūros peizažo buvo atvežta smėlio, o vandens tyrumą išdavė stambių žuvų tuntai plaukiojantys visai greta beturškiančių poilsiautojų. Gražu, tačiau grįžome į Nicą, į savo malonų akmeninį pliažiuką.
Tuo metu Tour de France vyko vos už šimto kilometrų, tačiau populiarių dviračių lenktynių neteko pamatyti. Na mes labiau mėgstame patys pedalus minti, negu į juos žiūrėti. Tačiau pataikėme į kita „turą“. Į plaukimo aplink Prancūziją finalą – dešimtys mažų burlaivių, kuriuos valdė ir žurnalistų komandos (na kiekviena šalis turi savo specifiką – Lietuvoje žurnalistai daugiau mėgsta lenktyniautiautomobiliais) Nicoje baigėsi koncertu, loterijomis ir dar kažkuo, ką stebėtojui iš šalies sunku suprasti.
Policininko ledai ir prirakintas televizorius
Italija savo karščiu užklupo netikėtai. Žinoma juokauju – kelionei karštyjejau buvome pasiruošę. Taikinys – Piza ir jos svyrantis bokštas. Nors iš dabartinių aprašymų nesupratome – svyra bokštas ar vis tik tiesinasi? Daug turistų taip ramstė pozuodami fotografijoms šį bokštą, kad jis panašu pradėjo tiesintis. O besivėsinant šaltais ledų kokteiliais teko stebėti įdomų vaizdelį – policininkas priėjęs prie gatvės prekeivio išsitraukė iš šaldytuvo ledų ir nesumokėjo.
Jo plyšaujantis radijas kažkur itališkai kvietė,tačiau jis ramiai.besišnekučiuodamas laižė savo nemokamus ledus.
Tačiau linksmoji dalis laukė viešbutyje. Būtų visai jaukus šeimyninis senukų valdomas viešbutukas, tačiau jų reklamą toli gražu pranoko tikrovė. Pamėginusi senučiu kopijavimo aparatu nesėkmingai nukopijuoti pasus, šeimininkė pasakė „rytoj“ (išvertus iš italų kalbos, tai reiškė „nebereikia“).
Kambaryje nustebino televizorius, kuris buvo užkeltas ant spintos. Žiūrėti jį galima tik atsistojus ant kėdės. Abejoju, kad viešbutėlio aštuntą dešimtmetį pasiekusi šeimininkė išdarinėjo tokius akrobatinius triukus žiūrėdama televizorių. Tačiau mėginimas nukelti televizorių buvo nesėkmingas – jis buvo stora grandine prirakintas prie spintos viršaus.
