Tik matytas svyrančio Pizos bokšto vaizdas viską paaiškino – čia viskas svyra, griūna, dingsta... jei laiku neprirakini. Toliau jau niekas nestebino, nes viešbutėlis visiems svečiams buvo paruošęs tik vieną dušą ir tualetą. Stovint eilėje buvo laiko pamastyti apie amžinąsias vertybes ir 4000 nuvažiuotų kilometrų.
Toskanos kaimai ir miestai
Ryte išskubėjome į Toskanos kaimą. Pakeliui vis prasilenkdami su besitreniruojančiais dviratininkais vis pajuokaudavome apie pasiklydusius nuo Tourde France. Tačiau važiuojant Toskanos keliais jų ne mažėjo, o daugėjo. Vėliau ir televizijos programos patvirtino – kas Italijoje nežaidžia futbolo, tas važiuoja dviračiu.
Taip belenktyniaudami su dviratininkais pasiekėme San Gimignano miestelį. Viduramžių dangoraižiais garsėjantis miestelis tikrai atrodė įspūdingai. Turistų kiekiu (net jei įskaičiuoti japonų grupes) neprilygo kitiems turistiniams centrams, tačiau ši sąlyginė kaimo ramybė leido ramiai pasimėgauti vaizdais, nelaukiant savo eilės padaryti nuotraukai.
Iš San Gimignano kelias nuvedė į Florenciją, vietiniams labiau žinomą Firenzės vardu. Prie įvažiavimo pasitikęs Mikelanželo Dovydas (arba tiksliau tikrojo Dovydo kopija) žvelgė į Florenciją iš aukšto. Pasižiūrėjome ir mes. Iš matytų fotografijų identifikavę Santa Maria kupolą, patraukėme ieškoti Ufizi galerijos. Deja, lenktynės su dviratininkais Toskanos kaimų keliuose mus paliko be laiko – į galeriją nepatekome. Nors pažvelgus į didžiausios eilės galą abu tyliai apsidžiaugėme ir nuėjome ieškoti ledų, kurie atgaivintų 38 laipsnių karštyje.
Ties garsiuoju Florencijos PontėVekijo (PonteVecchio – „senasis tiltas“) akmeniniu arkiniu tiltumaloni ledų pardavėja mums niekaip nenorėjo pasakyti itališkų naminių ledų kainos. Pirmiau paimkite – paskui prieikite prie kasos.
Pasirinkome kuklią porciją. Įbrukusi ledus ir žengusi žingsnį prie kasos maloni ledų pardavėja virto nepalaužiama prekybininke. 10 eurų. Už mažą porciją. Bet ledai iš tiesų buvo skanūs. Kitame kvartale jau prekiavo biznio subtilybių neįvaldę jaunuoliai, kurie tuos pačius ledus pardavinėjo penkis kartus pigiau.
Santa Maria del Fiore katedra buvo apsupta glaudžiu lankytojų žiedu, kuriuos linksmino gatvės muzikantai. Paskutinį kartą tokią lankytojų minią ne pamaldų metu teko matyti Barselonoje, ties garsiąja Gaudi kurta SagradaFamilia (Šv. Šeimynos) katedra.
Pro turistų žiedą nesiveržėme, nes Michelangelo Dovydas jau buvo pamatytas (ko daugiau ir benorėti, nes renesansui reikia skirti visą kelionę) ir dar laukė Padujos (Padua) miestas. Jame apsistoję, buvome numatę žygius į Veneciją ir kitas apylinkes. Padujos miestelis, vos už pusšimčio kilometrų nuo turistų ir gondolų mėgėjų mekos, buvo ramus. Ramiai savo gyvenimą gyvenantis miesto centras vakare buvo pilnas kavinėse pramogaujančių padujiečių.
Aplankę jau kelintą katedrą pataikėme į itališkas pamaldas. Bažnyčia buvo pustuštė. Matyt vakarinis karštis ir čia visus veikė ir neleido pabusti iš siestos miego.
Venecijos bienalė – tarp Markso ir Kraujelio
Venecija. Čia turėjome savo tikslą – Venecijos bienalę. Joje kiekviena valstybė turėjo galimybes surengti savo ekspoziciją. Susiradę Zenovijaus rūmus sutarėme į lietuvišką ekspoziciją įeiti kalbėdami gryna italų kalba, kad niekas mūsų neatžintų. „Labas, aš buvau Jūsų studentė“, – pasisveikino parodos kuratorė Ieva ir sužlugdė mūsų incognito.
Bet už tai labai detaliai išaiškino visas Dainiaus Liškevičiaus ekspozicijos subtilybes. Ko tikrai nesitikėjau, tai pamatyti paskutinio Lietuvos partizano Kraujelio įvaizdį susietą su 1965 metais. Ir tiek sužinoti apie Bronių Maigį, kuris 1985 m. birželio 15 d.
Ermitaže stipriai sugadino Rubenso paveikslą. Pati Venecijos bienalė galėjo nustebinti dar kitkuo – italai rengė performansą, kurio metu buvo skaitomos Karlo Markso „Kapitalo“ ištraukos. Taigi, buvo galima pamatyti viską – nuo Markso iki Kraujelio.
Kitur Venecija kaip Venecija – didžiuliais būriais iš laivų išlipantys japonų ir kinų turistais atrodė savo skėčiais gali visur sukurti pavėsį. Vokiečių, britų ir amerikiečių turistai saugiai slėpėsi gondolose, kurios dar nebuvo visos išnuomotos.
Bet mums pasisekė labiau – užtikome ko gero patį blogiausią itališką restoranėlį. Kukliai besišypsantis savininkas gražiai kvietė į vidų, bet mūsų veiduose šypsenos greit dingo. Po valandos laukimo ir barbenimo į laikrodį gerasis šeimininkas vis ištardavo frazę – maistą juk reikia paruošti.
Ir tikrai – spagečiai ir ryžiai juk negali per valandą išvirti. Nežinią ką jis laikė virtuvėje prirakinęs prie puodų, tačiau po valandos atnešė. Su šypsena ir savalaikiu „prego“ („prašau“). Neaprašinėsiu patiekalų, nes jie nebuvo į save panašūs. Tik išduosiu paslaptį, kad jūrų gėrybes čia drąsiai atstovavo Viči „krabų lazdelės“. Padėkoję ir nufotografavę atminčiai sąmoningai pasiklydome Venecijos gatvelėse, kol galiausiai karštis ir vėl privertė atsiversti žemėlapius. Vis tik nuvažiuoti 4325 km.
Dalmatijos pakrantė
Pervažiuoti Kroatiją į pietus dabar nesudėtinga – šalį kerta šiuolaikinė mokama autostrada. Bet pasukus nuo autostrados atsiveria pajūrio kraštovaizdis – gali iš aukšto suskaičiuoti išsimėčiusias salas ir pasirinkti labiau įspūdingą pakrantę. Pasirinkome Trogirą, kurio dviejų tūkstančių metų senamiestis vis lyginamas su Venecija.
Gal tų sąsajų yra tik tiek, kad kaip ir visą pakratę prieš pusę tūkstantmečio valdė Venecijos dodžai, o Kamerlengo pilyjegyveno Venecijos gubernatorius. Tačiau miestelis su savo kompaktišku senamiesčiu ir tvirtovės Šv. Morkaus bokštu iš tiesų labai jaukus. Pasirinkę apartamentus (nesuklysiu pasakęs, kad apartamentais čia vadinami visi poilsiautojams nuomuojami butai) Trogiro dalyje, kuri išsidėsčiusi saloje, galėjome nesunkiai pasiekti uostą.
Iš ten keliauti laivais pro salas, link Splito. Kaip ir visi čia besilankantys negalėjome praleisti Romos imperatoriaus Diolektiano rūmų, kurių prieigose patriotines Dalmatijos regiono dainas traukė vyrų kvintetas. Vis tik pačiuose rūmuose (tiksliau labiausiai išsilaikiusiose požeminėse salėse) turistus vietos gidai informavo ne tik apie grožybes, tačiau ir apie prieš 2000 metų veikusią kanalizaciją ir kaip rūmų valdytojai vaikščiojo pėsčiomis „kur karaliai vaikšto“.
Po to pasakojimo visuose požemiuose vyravęs drėgmės kvapas pasirodė ne toks istorinis ir atsiduodantis tik pelėsiais. Poilsis su vaizdu į Jupiterio šventyklą ir dvi valandos jūroje laivu, laviruojančiu tarp į Bračo ir Hvaro salas zujančių keltų, prabėgo labai greitai. Vieno kapitono vadovaujama vietos jaunuolių komanda, švartavo laivą vaikydama nuo molų į vandenį benardančius vietos vaikus, mikliai rišdama jūrų mazgus.
Maži nesklandumai su praskelta galva (kas žinojo, kad oro kondicionieriai gali kabėti ir taip žemai) ir vaistinės paieškomis nė kiek nesumažino poreikio pasimėgauti Adrijos jūra. Paplūdimio gultų ir skėčių nuomotojas niūriai perliedavęs žvilgsniu mūsų turimą „įrangą“ gulėjimui akmenuotame paplūdimyje, ramiai atokaitoje laukdavo kitų klientų.
Pakako tik kelių dienų, kadsurastumėme mažą kepyklėlę prekiavusią bandelėmis po pusę euro ir artimiausią mažą parduotuvėlę bei kaip ir visi eitume apsipirkti. Tiesa, vyraujanti kalba vokiečių šiek tiek sunkino susišnekėjimą, bet ilgametė patirtis žiūrint vokiškus kriminalinius serialus leido surasti bendrą kalbą. Eins,zwei,drei... ir 5000 km nuo Vilniaus.
Vengriškas parlamentinis guliašas
Pirma mintis atvykus į Vengrijos sostinę – pamatyti vienus didžiausių parlamento rūmų, antra – kur rasti gero vengriško guliašo?. Pamatėme ir paragavome. Žodžiu, tikras kelioninis parlamentinis guliašas. Prieš daugiau kaip 110 metų statyti rūmai apsupti XVII-XIX a. vengrų išsivadavimo judėjimo vadovų skulptūrinėmis kompozicijomis (skirtomis Rakoczi, Košutui ir co), kas valandą besikeičiančia garbės sargyba daugiau traukia kaip turistinis objektas. Kaip bylojo užrašas parlamento turistiniame ofise, palikus peilius ir pistoletus buvo galima juose apsilankyti.
„Budapest“ augalinėmis raidėmis pasipuošusioje kavinėje gavome visko, kas vengriška. Prieš du dešimtmečius matytas Budapešto centras buvo labiau pritaikytas pėstiesiems, įgavęs daugiau multinacionalinio miesto bruožų. Aplankę tradicines vietas –budos pilį, Žvejų bastioną ir ties funikulieriumi (visai kaip Kauno) Klarko Adamo aikštėje užtikome eilinį „vyno festivalį“. Operėję „grandinių tiltu“ Pešto pusėje pamatėme šiuolaikinę skulptūrą (matyt padarytą iš „papje mašė“), kuri rodydama pergalės ženklą lyg dygo iš po žemių. Yra dėl ko susimastyti kultūros vertybių saugotojams – gal ir pas mus kas nors gali „išdygti“ per naktį?
Teroro muziejus buvo nenumatytas programoje, bet nenuvylė. Gal kai kas pasakytų, kad jo pateiktas teroro laikotarpis ne toks baisus kaip parodytas Vilniuje, tačiau jis turi baisius kalinimo rūsius, į ekspoziciją įkeltą 1956 metų vengrų revoliucijos slopinime pasižymėjusį visą rusišką tanką, vengriško stalinizmo laikus menančias istorines-menines instaliacijas iš „balsavimo“ kabinų arpolitinių kalinių bylomisišklijuotų „teismų“ suolų.
Arba menas arba Vienos šnicelis
Arba ir menas, ir šnicelis. Gurmaniška kelionė po galerijas baigėsi Albertinos muziejuje-galerijoje. Nors reklaminiai skydai viliojo į Picaso ir Monet parodą, tačiau atėjus į Hofburgų rūmus pamatėme Batlinerio kolekcijos sukauptus turtus nuo impresionizmo iki ekspresionizmo ar avangardizmo. Šį kartą nebuvo AndyWarholo sukurto spalvingo MarilynMonroe pop art stiliaus portreto, tačiau buvo jo kurtas Mao portretas (vertinamas milijonais eurų).
TAIP PAT SKAITYKITE: Seimo narys Arvydas Anušauskas Rotušėje susituokė su studente Lina Bulanovaite
Su „auksinio“ septintojo dešimtmečio kūrėjais kelionės po penkias Europos galerijas metu susidūrėme trečią kartą. Ir Albertinos galerija labiausiai pasistengė pritrenkti „gyvai“ nematytais A. Warholo, A. Katzo, Malevičiaus, P. Pikaso, M. Šagalo ir kitų menininkų darbais. Išėję iš galerijos įkvėpti karšto oro, vis dar tebebūdami menininkų laisvos kūrybos įtakoje, paaukojome sirų pabėgėliams, kurie mus pavaišinosirietiškais pyragaičiais. Geopolitinis klausimas per atostogas – ar sirų revoliucija sustabdys Islamo valstybę Irake ir Levante (ISIS) liko kabėti ore. Reikia grįžti namo. Vienos šnicelis, Bratislava, Krokuva, Vilnius. Toks tolimesnis maršrutas mus tenkino. Nuo Vilniaus iki Vilniaus 7350 km.
P.S. Na o pasigedusiems šiame pasakojime daugiau romantikos, pasakysime, kad buvo ir romantiški vakarai, ir vakarienės, ir pasivaikščiojimai paplūdimiais bei senamiesčiais, ir saulėtekiai, ir saulėlydžiai.
