Su Asmik susitinkame operos „Oneginas“ užkulisiuose. Tarp stiklainių su marinuotais pomidorais, tarp senų geležinių lovų, tarp ant žemės besimėtančių pageltusių laikraščių ir ant pakabų tvarkingai sukabintų aštuntojo dešimtmečio drabužių. Kažkieno kažkada dėvėti, jie lyg ir išsaugoję anų dienų kvapą. Dar – komunalinio buto bruzdesį ir sovietinių švenčių skambesį. Toks keistas tas „Oneginas“, sovietinis...
Asmik viso to neprisimena. Ji tik buvo gimusi, o jos tėvai – garsūs ano meto dainininkai Irena Milkevičiūtė ir Gehamas Grigorianas – niekada negyveno „komunalkėje“.
Jei kas Asmik prieš metus būtų pasakęs, kad operoje „Oneginas“ teks įkūnyti romantiškąją įsimylėjėlę Tatjaną, ji tikriausiai būtų tik prunkštelėjusi. „Aš ir pradėjusi dainuoti sunkiai įsivaizdavau save Tatjana“, – prisipažįsta, kai mudvi susitinkame dar ir kitą dieną. Ir vėl prieš spektaklį, tik šįkart – Operos ir baleto teatro kavinėje. Nemandagu dėbsoti, kas gi raudonu automobiliu atveža į mūsų susitikimą Asmik, tačiau žinau: nenorės kalbėti – nė žodelio neišpeši...
Viduje ji bučiuojasi su visais, einančiais pro šalį, o atsisėdusi prie stalo pareiškia: „Turime nedaug laiko. Visai nedaug. Aš dar noriu prasidainuoti...“ Su siaubu suvokiu, kad iki spektaklio pradžios liko ne visa valanda. „Normalūs žmonės tokiu laiku jau seniai būna grimo kambaryje“, – dar tarsteli, lyg pateisindama taisyklių laužytojos etiketę.
Na, papasakok, kaip tu gyveni?
Kaip visada – greitai, skubėdama, įvykių sūkuryje.
Tavo darbo dienos grafiką sunku įsivaizduoti: Berlynas, Ryga, Vilnius... Skirtingi miestai, skirtingos salės, skirtingi vaidmenys. Esi paskendusi darbuose!
Darbo visada turėjau. Tik dabar atsirado daugiau tarptautinių projektų. Matyt, viskam – savas laikas. Man jis – dabar.
Žmonės paprastai nori viską sudėlioti į lentynėles. Į kurią iš jų padėtum savo karjeros pradžią?
Agentas. Taip, agentas yra labai svarbu. Jei jis protingas, visada supras, kada atėjo tavasis laikas. Pastarieji metai mums sėkmingi, pasiūlymų buvo kaip niekada daug.
Na taip, turi pagrindinius vaidmenis Latvijos nacionalinėje operoje, Varšuvos didžiajame operos teatre, Batumio operoje, Jerevano operos ir baleto teatre, Mančesterio operoje, Berlyno „Komische Oper“. Koks jausmas, kai grįžti dainuoti į Vilnių?
Aš labai norėčiau pasakyti, kad čia – smagiau, bet... Lietuva – maža šalis, objektyvaus vertinimo sunku tikėtis. Gyvename lyg didelė šeima, kurioje vienus labiau myli, kitus – mažiau.
Taisyklė galioja: savame krašte pranašu nebūsi. Juk negaliu skųstis, esama žmonių, kurie mane myli, kurie ateina manęs pasiklausyti, bet viena tikrai žinau: užsienyje dainuoti paprasčiau.
Aš esu visiška valkata. Net nelabai suvokiu, kas yra tie namai... Niekada nebuvau namų žmogus, užtat nėra sunku ar sudėtinga prisitaikyti. Ilgiuosi žmonių, o ne erdvės.
Gal kad čia į tave visada buvo atsargiai žiūrima: dviejų operos garsenybių dukra...
Bet juk ne tėvai darė man karjerą?! Vakaruose mano tėvo pavardę žino gal dar geriau nei Lietuvoje. Užsienyje manęs irgi dažnai klausia, ar neturiu nieko bendra su Gehamu Grigorianu? Bet juk Grigorianų pasaulyje – daugybė.
Tikriausiai dažnai tenka atsakyti ir į klausimą apie savo tautybę?
Gerokai dažniau klausia, iš kur esu. Sakau, kad iš Lietuvos, ir labai labai džiaugiuosi, jog man nebereikia aiškinti, kur toji Lietuva yra.
Ar vakariečiai žino ką nors apie Lietuvos operą?
Nemanau. Bet tikrai žino Lietuvos operos solistus, todėl ir dirbu, kad apie mus sužinotų.
Kiek dienų šį mėnesį praleidai Lietuvoje?
Buvau grįžusi į keletą „Onegino“ repeticijų, dabar – į spektaklius.
Tavosios kelionės nelengvos. Girdėjau, iš Berlyno į Vilnių teko keliauti vienuolika valandų. Atskridai iki Rygos, paskui – autobusu iki Vilniaus ir beveik tiesiai – į sceną. Visa tai sekina...
Užtat ir neturėjau jėgų vakar prieš spektaklį su jumis kalbėtis...
Įdomu, per kiek laiko kelionei susikrauni lagaminą?
Paprastai tam pasilieku kuo mažiau laiko. Jei jo būtų daugiau, matyt, ilgai krapštyčiausi.
Koks daiktų niekuomet nepamiršti?
Man brangūs daiktai visada ant manęs... O lagamine? Na, kosmetikos ten yra.
Kai daug laiko praleidi svetimame mieste, nori nenori jame tenka kurti savą gyvenimą, prisijaukinti aplinką, žmones...
Aš esu visiška valkata. Net nelabai suvokiu, kas yra tie namai... Niekada nebuvau namų žmogus, užtat nėra sunku ar sudėtinga prisitaikyti. Ilgiuosi žmonių, o ne erdvės. Man visai nesvarbu, galiu būti bet kuriame pasaulio taške. Tik tegu žmonės, kuriuos myliu, būna šalia!
Berlyne nuomojuosi butą, tačiau šio miesto dar neprisijaukinau. Jame gyvena daugybė menininkų iš viso pasaulio, bet gal man buvo per maža laiko?
Žinoma, kai išvažiuoju iš Vilniaus, pasiilgstu jo. Tik nėra liguistas tas ilgesys, nekankina jis manęs.
Tikriausiai kankina kas kita – kad sūnaus Nojaus nėra šalia?
Sunku apie tai kalbėti... Nojus Vilniuje lanko mokyklą, visai nenoriu išplėšti jo iš įprastos aplinkos. Būdama toli nuo namų, įpranti gyventi sau. O juk būti mama – reiškia gyventi dėl vaikų. Visa tai – sudėtinga, nėra paprasta kiekvieną kartą sugrįžti namo...
Bet juk išlipusi iš lėktuvo netampi kitokia?.. Labiau mama, pavyzdžiui?
Be abejo, šeima visada yra su tavimi, nors ir kur būtum. Tačiau kalbu ne apie tai, kalbu apie buitį, kad svetimoje šalyje būdama viena įpranti rūpintis tik savimi, priklausyti tik sau, kad gali planuoti laiką, kaip nori, kad turi galimybę neskaičiuoti valandų.
Žmonėms reikia dramų. Jiems būtina žinoti, kad esama blogesnių už juos. Užuot darę gerus darbus, jie susiranda, ką galėtų menkinti, kad, nieko nenuveikę šiame gyvenime, paskui patys nesijaustų tokie menki.
Svetimoje šalyje, svetimoje scenoje reikia įprasti ne tik prie pasikeitusios aplinkos, bet ir prie naujų, kartais visai nepažįstamų scenos partnerių, kitos kalbos...
Berlyne dainuoju vokiškai, nors šios kalbos nemoku. Šiaip jau repeticijose dažniausiai vartojama anglų kalba.
Nesunku suprasti, kad užsienio atlikėjų darbas kitaip vertinamas. Honorarai čia gerokai didesni. Ar tai patenkina ambicijas: na, štai, pagaliau gaunu tiek, kiek esu verta?
Aišku, labai gaila, kad menininkai Lietuvoje vargsta, bet vis dėlto vertinti kūrybą pinigais... Ne, tikrai ne!
O kuo? Auksiniu scenos kryžiumi?
Gauti jį, žinoma, malonu, tačiau didžiausias įvertinimas – kai patinku pati sau. Kai esu patenkinta darbu, kurį atlikau, kai mano artimieji vertina, ką darau. Labai svarbu turėti patikimų žmonių šalia, kurie visada kalbėtų tiesą. Svetimi juk kartais komplimentus sako tik dėl to, kad sakytų. Arba išvis meluoja...
Čio Čio San, Violeta, Dezdemona, Euridikė, Miuzetė ir Mimi, Ponia Lovet, dabar Tatjana... Visi vaidmenys, atrodo, tokie skirtingi...
Kai pradėjome repetuoti „Oneginą“, man atrodė, jog Tatjana – visiškai svetimas personažas. Ji buvo taip toli nuo manęs. Pasirodė, ne taip jau ir toli... Aš gal niekada nesigilinau į jos mintis, atrodė, graži, lyriška mergaitė. Dabar taip nebemanau. Tatjanoje – begalinė stiprybė ir išdidumas, susimaišęs su impulsyvumu.
Ir tikrai – kažkas girdėta... Argi pati nesi tokia?
Kad ir koks geras aktorius būtum, juk negali išeiti iš savo fizikos. Prisitrauki artyn personažą, apgyvendini savo viduje. Aš tikrai nesėdžiu ir negalvoju, kaip man čia susigyventi su juo. Suvokimas, koks turi būti vaidmuo, ateina, kai repeticijose supranti prasmę ir tai, ką juo norima pasakyti žiūrovui. Be jokios abejonės, dvidešimtas spektaklis bus tikrai kitoks nei pirmasis.
Tavoji Tatjana širdyje puoselėja didžiulę meilę. Ar apie ją dainuodama žinai, ką tai reiškia? Šiuo metu?
(Asmik pradeda niūniuoti.)
Lietuvos žiniasklaida mėgsta piešti Asmik – blogos mergaitės – paveikslą. Tai vis istorijos apie tai, kad pavėluoji į premjerą, prastai dainuoji Naujųjų metų išvakarėse arba susiplieki su latvių policininkais po premjeros Rygos gatvėje...
Baisu taip sakyti, bet tai tampa tautiniu bruožu: žmonėms reikia dramų. Jiems būtina žinoti, kad esama blogesnių už juos. Užuot darę gerus darbus, jie susiranda, ką galėtų menkinti, kad, nieko nenuveikę šiame gyvenime, paskui patys nesijaustų tokie menki.
Ar tave erzino, kaip toji Rygos istorija buvo aprašyta Lietuvos žiniasklaidoje?
Nė vieno žodžio apie tai, kaip praėjo premjera! Nė žodžio apie spektaklį! Na, gerai, rašykit jūs, ką norit, bet juk turėtų būti išlaikytas balansas. Negalima vien š... drabstytis. Drabstykit, bet, prašom, ir kitą pusę parodykit.
Man visada kyla klausimas, ar menininkai turėtų susilaukti palikuonių?! Genai, žinoma, perduoda daugybę nuostabių dalykų, tačiau menininkų gyvenimai yra sudėtingi. Juose – daugybė skausmo, kurį patiria ir tėvai, ir vaikai.
Na, operos solistai, matyt, neturi teisės švęsti po premjeros?
Žmonės, matyt, įsivaizduoja, kad aš valgau, miegu ir į tualetą einu su scenos sukniomis ir priklijuotomis blakstienomis. Kad aš nepykstu, nesikeikiu. Bet juk visi esame žmonės...
Jei Rygoje naktį išgėręs blaškytųsi ir su policininkais stumdytųsi koks popscenos atlikėjas, jam būtų lengviau atleista?
Nebenoriu daugiau tų įvykių prisiminti.
„Onegine“ dainuoji kartu su savo mama – Irena Milkevičiūte, kai kuriose scenose pasirodo ir tavo sūnus Nojus. Nedraudei jam įsitraukti į šitą žaidimą?
Tai – tikrai ne mano sprendimas. Nojui – jau aštuoneri ir jis pats juos priima.
Tau smagu būti scenoje kartu su sūnumi?
Na, man smagu, gal labiau – ramu. Jei jam kas gyvenime nepasiseks, žinau, kad šitą erdvę jis jau turi ir joje sudalyvaus visu šimtu procentų.
Kam patiki sūnų, kai išvyksti iš namų?
Dieve, na, kodėl visiems taip rūpi? Yra kas juo labai gerai pasirūpina, tie žmonės – mano šeima. Tik, kad ir kaip ten būtų, mes labai ilgimės vienas kito.
Na, bet juk šiais laikais egzistuoja modernios technologijos, panorėjus galima lengvai susisiekti, pasikalbėti, kompiuterio ekrane pamatyti vienam kitą...
Nieko ne paprasčiau! Man visada kyla klausimas, ar menininkai turėtų susilaukti palikuonių?! Genai, žinoma, perduoda daugybę nuostabių dalykų, tačiau menininkų gyvenimai yra sudėtingi. Juose – daugybė skausmo, kurį patiria ir tėvai, ir vaikai. Meno žmonės – atskira rūšis, neįmanoma jiems taikyti normalių žmonių gyvenimo standartų. Matyt, reikia susitaikyti: normaliai nebuvo, nėra ir nebus.
Jei žmonės vadovautųsi protu, gali būti, daugybė vaikų išvis negimtų. Žmoguje gražiausia ir yra tai, kad elgiamės taip, kaip liepia širdis arba instinktai.
Na, sunku įsivaizduoti menininką, kurio kūryba – šaltai apskaičiuota...
Neįmanoma! Gali sugalvoti vaidmenį, sudėlioti jį scenoje, išskaičiuoti protingai, bet tikrą energiją skleidžia tik gyvuliškas instinktas. Be jo neįmanoma vaidmens sukurti.
Sudainavai daugybę pagrindinių vaidmenų didžiosiose scenose, o prieš kiekvieną spektaklį, girdėjau, tave vis dar kausto scenos baimė?
Ji visada yra. Ir kuo toliau, tuo didesnė. Ne tokia jau įprasta būsena – vaipytis prieš tūkstančius žmonių.
Prieš kiekvieną spektaklį prisipumpuoji nekasdienės energijos. Kiekvieną kartą tai – didžiulė emocija, kurioje susilieja ir baimė, ir meilė, ir neapykanta.
Ar tie jausmai pradeda sroventi gyslomis, kai užsivelki scenos suknelę?
Visaip būna. Kartais susierzinimas trunka keletą dienų.
O kada tu jautiesi laisva?
Kai pareinu į namus. Stengiuosi čia neparsinešti savo nuotaikų, tik ne visada pavyksta...
Kokia gi yra laisva Asmik?
Nežinau. Impulsyvi, emocinga, liūdna, linksma, kartais – vaikiška...
