Atsiradus televizijos projektui, kurį padėjo kurti Alanijos savivaldybė, Asta kalendoriuje peržvelgė pastaruosius trejus metus ir pamatė, kad bent du ar tris mėnesius praleidžia ten, kur šilta. Tada susimąstė.
„Skambės galbūt pižoniškai, bet ateina laikas, kai kambarinė, besibeldžianti į duris, pradeda įgristi. Netgi nusibosta maistas restorane ir užsimanai savo sultinio, savų kotletų. Kokybės samprata laikui bėgant pasikeičia.... Savaitei važiuočiau tik į viešbutį, bet mėnesiui – tikrai ne. Norisi turėti nuosavą virtuvę, knygų lentyną, atsiranda noras kaskart atskridus nebekraustyti lagaminų“, – buto atsiradimo priežastis vardija Asta.
Žvalgytuvės užsitęsė apie pusmetį, tiksliau – prireikė trijų ar keturių kelionių. Nugalėjo erdvus butas senamiestyje vietos turkų name su citrusinių vaisių sodu ir rožynais.
Pasmalsavus, kiekgi kainuoja tas rojaus kampelis, Asta neslėpė, kad suremontuotą dviejų kambarių butuką prie jūros su baseinu kieme užsieniečių apgyvendintame komplekse galima nusipirkti už 40 tūkstančių eurų.
Kadangi butą išsirinko panašioje vietoje kaip Vokiečių gatvė Vilniuje, jis atsiėjo brangiau. „Už vietą visada reikia mokėti.“
Daugiau – žurnale „Žmonės“