 |
| Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Inga Budrienė |
Inga Budrienė: „Mano margučiai labiau skirti stalui papuošti“
Verslininkė Inga Budrienė labai laukia šv. Velykų ir joms atėjus prie šventinio stalo sėda su visa šeimyna. „Kasmet vykstame į Molėtus pas mano mamą ir dar iš vakaro marginame kiaušinius, – pasakoja ponia Inga. – Pernai įgudau margučius dekoruoti dekupažu. Susižavėję artimieji negailėjo komplimentų, o mama net paprašė, kad pamokyčiau jos bibliotekoje besirenkančių moterų klubo nares.“
I. Budrienė turi savitą technologiją. „Paprastai kiaušinius nudažau viena spalva, o tada dekoruoju kristalais, plunksnelėmis ir įvairiomis detalėmis, kurias naudoju papuošalams gaminti. Stengiuosi kiekvienam artimam šeimos nariui ar draugui numarginti tik jam skirtą margutį: vienam su gėlyte, kitam su širdele, trečiam dar kitokį, – pasakoja ponia Inga. – Šiemet margučius žadu puošti šilko ar aksomo juostelėmis, dekoruoti dekupažo technika, o vaikai tradiciškai apklijuos savuosius margais lipdukais ir varžysis, kurio gražesnis, kurio stipresnis.“
Šventinį rytą artimieji sulaukia Ingos Budrienės mamos, grįžtančios iš bažnyčios, ir sėdasi prie velykinio stalo, kurį būna paruošusi ponia Inga. „Velykų rytą susirenkame visa šeima prie gražiai padengto stalo ir daužome margučius, valgome tradicinius patiekalus, – pasakoja verslininkė. – Be abejo, vaikai surengia kiaušinių ridenimo varžybas... Šiais metais Velykų stalas bus gausesnis, nes turime naują narį Mantuką, kuris pirmą kartą švęs Velykas. Taip pat labai laukiame Velykų atostogoms iš Londono sugrįžtančio vyresniojo sūnaus Nojaus. Tikiu, kad ir šiemet tradiciškai gausiame šeimos rate šią šventę sutiksime linksmai.“
 |
| Ingrida Martinkėnaitė su dukra |
Ingrida Martinkėnaitė: „Velykos – tai gražūs margučiai dailioje pintinėje“
Grupės „69 danguje“ narė Ingrida Martinkėnaitė mėgsta margučius gražinti svogūnų lukštais. „Iš pradžių kiaušinius nudažau ryškiomis spalvomis. Labiausiai patinka žali, raudoni ir mėlyni atspalviai, – pasakoja atlikėja. – Tada aprišu juos įvairiausiomis gėlytėmis, lapeliais, šakelėmis, viskuo, ką galima rasti nutirpus pusnims, ir pamerkiu į svogūnų lukštų nuovirą. Jau gražius margučius, kurių šonuose įsispaudę pirmieji pavasario augalėliai, patepu aliejumi, kad dailiai blizgėtų. Galiausiai sudedu juos į samanomis puoštą pintinėlę ir nešu ant Velykų stalo.“
Dukrytei Marijai dainininkė parengia mažučių staigmenų. „Visuose namų kampeliuose prislapstau šokoladinių kiaušinių, kad mažoji jų ieškotų ir džiaugtųsi pavasario švente, – šypsosi. – Pamenu, man augant, tokių dalykų nebūdavo, bet labai smagiai leisdavome laiką su pusbroliais ir pusseserėmis. Suvažiuodavome visi į vienus namus ir ridendavome margučius, bandydavome jų stiprumą daužydami „nosiukais“ ir „užpakaliukais“.
Veronika Povilionienė: „Kiaušinius dažau tradiciškai“
Lietuvių folkloro dainininkė Veronika Povilionienė laikosi senų tradicijų ir margučiams dailinti nesirenka jokių sintetinių priemonių. „Mano vaikystėje kiaušinius margindavo tėvelis: senoviniu skutimosi peiliuku ant kiekvieno margučio išskutinėdavo gražiausius ornamentus. Nors tebesaugau tėvelio skutimosi peiliuką, nė karto juo nebandžiau skutinėti, nes sudėtinga peiliuką pagaląsti, – pasakoja. – Todėl aš dažau kiaušinius svogūnų lukštais, tradiciškai. Tiesa, kai vaikai buvo mažesni, kartu su jais buvome pradėję kiaušinius lakuoti, bet šis dažymo būdas mūsų namuose taip ir neprigijo.“
Velykos V. Povilionienei nuo vaikystės – didelės švaros laikas. „Susitvarkydavome namus, išsiplaudavome grindis, švariai apsirengdavome, susišukuodavome ir pradėdavome laukti Velykų, – prisimena. – Tradicija idealiai susitvarkyti namus prieš Velykas išliko ir dabar. Kruopščiai išvalau kiekvieną namų kampelį ir galiu ramiai laukti šventės.“
Prie dainingosios V. Povilionienės Velykų stalo nedainuojama, tik vaišinamasi tradiciniais šios šventės patiekalais. „Artimuosius, kaimynus, draugus lankome antrą Velykų dieną. Dabar turbūt mažai kas taip švenčia, nes visi skuba, vis to laiko mažai... Švenčių stalui jau daug metų kepu „sausą mazūrą“. Kodėl pyragas taip vadinamas, nežinau, nes šio saldumyno receptui gal jau koks šimtas metų. Man jį perdavė mano pamotėlė. Tai gnaibytos tešlos kepinys su vyšnių uogiene. Be jo savo Velykų neįsivaizduoju“, – šypsosi V. Povilionienė.
 |
| Aivaras Stumbrys ir Inga Stumbrienė su dukra |
Inga Stumbrienė: „Marginame ne tik vištų kiaušinius“
Verslininkės Ingos Stumbrienės namuose marginami ne tik vištų kiaušiniai. „Ruošdamiesi Velykoms, perkame ne tik baltus ir rudus vištų kiaušinius, bet kartais ir mažyčius putpelių kiaušinukus. Pamenu, sykį net stručio kiaušinį marginome, – šypsosi. – Susirenkame Velykų išvakarėse ir griebiamės darbo. Kiekvienas margina jam patogiu, labiausiai mėgstamu būdu.“
Ant šventinio I. Stumbrienės ir jos šeimos stalo galima išvysti svogūnų lukštais, dažais ir net nagų lakais margintų kiaušinių. „Esu baigusi nagų dailės kursus. Tas žinias panaudoju ir margindama kiaušinius, – šypsosi moteris. – Įvairiomis nagų dailės priemonėmis išpiešiu margučius, priklijuoju karpytų blizgučių, mažučių Swarovski kristalų ir kitų gražių dalykėlių – šventinis stalas atrodo išties įspūdingai.“
Velykų rytą Stumbrų šeima sėdasi prie tėvų ar senelių stalo. „Beveik kasmet drauge vykstame į bažnyčią, o grįžę daužome margučius, skanaujame tradicinių patiekalų ir džiaugiamės švente“, – pasakoja I. Stumbrienė.
 |
| Gražina Kadžytė |
Etnologės požiūris
Etnologė Gražina Kadžytė: „Velykos – svarbiausia pavasario šventė“
„Velykos mūsų krašto žmonėms nuo neatmenamų laikų yra svarbiausia pavasario šventė, susijusi su prisikėlimu, – pasakoja moteris. – Viskas aplink liudija gamtos prisikėlimą: besikalanti žolė, sprogstantys medžiai, pirmieji žiedai... Dar iki krikščionybės mūsų protėviai švęsdavo Velykas – naujo gyvenimo pradžią. Būdavo net posakis: „Sulauk šviežios žolės, gyvensi“. Mat žiemą daug žmonių mirdavo iš bado, nuo šalčio, todėl bundanti gamta reikšdavo viena – tu išgyvenai ir pradedi naują etapą.“
Pasak etnologės, kiaušinis Velykų atributu pasirinktas neatsitiktinai. „Dar vyraujant matriarchatui indoeuropiečių gentyse sugrįžę ir į lizdus kiaušinius dedantys paukščiai reiškė gyvybę, jos pratęsimą. Moteriai iš paukščių lizdų paėmus vieną, kitą kiaušinį tapdavo įmanoma išmaitinti savo vaikus, – pasakoja etnologė. – Taip iš kartos į kartą persidavė žinojimas, kad kiaušinyje slypi gyvybės paslaptis. O gyvybę, jos pradžią ir prisikėlimą reikia švęsti. Todėl ir turime gražiausią pavasario šventę – Velykas,“ – teigia etnologė G. Kadžytė.
Dvasininko požiūris
Kunigas Ričardas Doveika: „Šv. Velykos – didelė krikščionių šventė“
„Per Šv. Velykas kiekvienas švenčiame savo asmeninį atpirkimą, nes Kristus paaukojo gyvybę už žmones ir prisikėlė iš mirusiųjų atpirkdamas mūsų nuodėmes, –pasakoja kunigas R. Doveika. – Katalikų Bažnyčioje Velykų šventimas prasideda Didįjį ketvirtadienį ir tęsiasi iki Kristaus Žengimo į dangų šventės. Didįjį ketvirtadienį ir penktadienį einami kryžiaus keliai, minimas Viešpaties nukryžiavimas bei mirtis. Didįjį penktadienį Bažnyčia yra paskelbusi griežto pasninko dieną. Šeštadienį, kuris ne visur vadinamas Didžiuoju, nusileidus saulei, pradedamas švęsti Velyknaktis. Nakties tamsoje švenčiama iškilminga „nakties, šviesesnės už dieną“ liturgija, bažnyčiose susirinkę tikintieji apšviečia aplinką atsineštomis uždegtomis žvakėmis. Šios nakties apeigų prasmė – prisipažinti esant kaltiems ir savo kaltėje, tamsybėje pamatyti tikrąją šviesą, kuri nepastebima būnant dienoje, manant, kad nesame nusidėję.“
Pasak kunigo, iki šv. Velykų turime net keliasdešimt dienų apmąstyti savo gyvenimą, sudėlioti mintis, nuraminti vidinius išgyvenimus, kad didžiąją pavasario šventę ne tik suvoktume mintimis, bet ir pajustume širdimi. „Gavėnia – tai egzistencinių apmąstymų laikotarpis, žmogiškosios vertės, gyvybės kainos ir artimųjų svarbos suvokimas, – aiškina kun. R. Doveika. – Apmąstę ir įsisąmoninę šiuos dalykus, nuoširdžiai švenčiame šv. Velykas žinodami, kad mūsų gyvybė nelaikina, nes gyvensime ir po mirties.“
• Velykos, arba šv. Velykos, – krikščionių šventė, simbolizuojanti Kristaus prisikėlimą iš mirusiųjų po nukryžiavimo.
• Velykos švenčiamos pirmąjį sekmadienį po pirmos pilnaties, jau praėjus pavasario lygiadieniui. Velykų data kiekvienais metais gali kisti nuo kovo 22 iki balandžio 25 dienos.
• Kaip ir į kitas krikščioniškąsias šventes į Velykas yra įsiterpę ir pagoniškų elementų, pavyzdžiui, Velykų kiaušiniai. Jų marginimas skirtingomis spalvomis turi tam tikras reikšmes. Raudoni kiaušiniai – gyvybė, juodi – žemė, mėlyni – dangus, žali – bundanti augmenija, geltoni – prinokę javai. Lietuviai kiaušinius dažniausiai margindavo Velykų šeštadienį. Buvo skutinėjamos saulutės – tai viltis, kad metai bus saulėti, žvaigždutės – kad šviesos netrūktų nei dieną, nei naktį, žalčiukai – pavasario gyvybės budimo simbolis.
• Nuo pagonybės laikų kiaušinis simbolizuoja gyvybės atsiradimą, vaisingumą, kosmosą. Žmonės tikėdavo, kad pradaužus kiaušinį iš jo išlenda gemalu pasivertusios gyvatės gyvybė. Kiaušiniams mūsų protėviai skirdavo nemažai gydomųjų galių. Tikėta, kad jie gydo žaizdas, o žaliais kiaušiniais gydytas moterų nevaisingumas. Velykų kiaušiniams būdavo priskiriamos ypatingos galios. Tikėta, kad Velykų kiaušinius užkasus laukuose pastarieji tais metais duos gerą derlių.
• Tradiciškai Velykų rytą seniausia namų moteris parneša iš bažnyčios pašventintą margutį ir padalija jį šeimos nariams. Taip artimieji palaiminami ir sveikai gyvens dar metus.
• Ant tradicinio Velykinio stalo turi būti margučių, krienų, mėsos (tik ne paukštienos), baltas pyragas ir Velykų boba.
