Sveika, Justa. Turiu tave nuvilti: nieko stebuklinga tau patarti negaliu. Toks jau tas gyvenimas, kad už viską jame turime mokėti... Už visus savo sprendimus, pasirinkimus tenka prisiimti atsakomybę. Kiekvienas veiksmas turi savo atoveiksmį. Taip nebūna, Justa, kad ir medų palaižei, ir ūsų nesusitepliojai. Norėtųsi lengvai išsisukti, tarsi tų metų nebūtų buvę, tiesiog perjungti kanalą, bet juk tai ne filmas, o tavo gyvenimas. Atsibodo ramybė, saugumas, užsimanei kažko pikantiška ir gavai: susidūrei su žmogumi, kuris moka manipuliuoti kitų žmonių jausmais ir įvaryti kitam baimę.
Atrodo jam puikiai sekasi kontroliuoti tave. Bet jei tu jį valdytum, tau būtų neįdomu, ar ne? Skaitydama tavo laišką, kažkodėl suabejojau, ar tu tikrai nori nutraukti šiuos santykius. Ar nėra taip, kad kažkokia tavo dalis nesipriešina tam ir nori, kad visa tai tęstųsi? Ar pati nesąmoningai nepalaikai viso to žaidimo ir nesiunti savo meilužiui prieštaringų signalų, kad jis ir toliau nepaliktų tavęs ramybėje? Juk dabar yra tai, ko norėjai – kasdien adrenalinas ir jokios rutinos: tau baisu, reikia saugotis, nerimauti, slėptis, sugalvoti išeitis, apsimetinėti.
Dvigubo gyvenimo našta
Leisk užduoti tau dar vieną paprastą klausimą, kuris galbūt paskatins tave pažvelgti į savo gyvenimą ir savo santykius kitu kampu. Tarkim, kad rytoj tu staiga visiškai išsivaduoji iš ano įkyriojo meilužio teroristo gniaužtų. Palengvėjimas, pakylėjimas, tu visa siela ir kūnu namuose, atsiduodi šeimai, vaikams, kaip niekada švelniai elgiesi su savo vyru. Tiesiog rojus. Bet praeina mėnuo, kitas, pusmetis. Ar nebus taip, kad nepastebimai įsismelkusi ir viską tarsi smėliu užnešusi rutina vėl privers tave ieškoti nuotykių, naujų įspūdžių, jaudulio, rizikos?
Gyvendama dvigubą gyvenimą vargu ar išvengsi „dvigubos“ savijautos – vidinių konfliktų, nepasitenkinimo, kaltės, sąžinės graužaties. Apie tai savo laiške nieko nerašai, bet taip ir knieti atkreipti tavo pačios dėmesį į vieną aplinkybę: „blogietis“ visoje istorijoje yra tas baisuoklis meilužis, o tu vargšė nuskriaustoji. O gal vis dėl to yra kitaip? Kita vertus, jei jau ryžaisi užmegzti santykį šalia šeimos, veikiausiai jautei, kad trūksta viso to, ko ieškojai ir tikėjaisi patirti su kitu žmogumi. Jei taip, tuomet gal „paleidusi“ meilužį, gali bandyti tai, ko trūksta, atgaivinti ar sukurti šeimoje?
P.S. O pokalbiai su meilužiu tikrai neveiksmingi. Nebesileisk manipuliuojama, nukirsk bet kokį bendravimą, neatsiliepk į skambučius, nepasiduok baimei. Jis turėtų liautis, kai pajus, kad tu nebesi jo įtakos zonoje.
