Stiklinis „Bitinukas“, berods, ketvirtasis jūsų apdovanojimas...
Šis įvertinimas ir įteiktas antrasis stiklinis „Bitinukas“, kaip ir prieš keletą metų pelnytos dvi piramidės formos stiklinės skulptūrėlės, man labai svarbūs. Juolab kad šįkart vertino ne tik komisija, bet ir televizijos žiūrovai. Taigi šis apdovanojimas – ne tik didžiulis paskatinimas, bet ir savotiškas pasitikrinimas, ar tai, ką darau, įdomu ir reikalinga. Jei niekas nepastebėtų ir būtų visiška tyla, reikėtų suklusti, ar tik nenuvažiavome į lankas. O per dešimt laidos gyvavimo metų tai visai įmanoma (šypsosi). Beje, jau eina vienuolikti metai. Kaip greitai bėga laikas...
Apdovanojimai skatina nenuleisti rankų?..
Be abejo. Žinoma, visiems neįtiksi. Visada atsiranda žmonių, manančių, kad kuriu ir rodau niekus, sapalioju visokias nesąmones. Išgirdęs tokią kritiką, gali patikėti, kad esi vidutiniokas. O kai turi gyvą įrodymą – „Bitinuką“, nusiramini, kad yra nemažai žiūrovų, kuriems patinka mano laida. Ir ne tik vaikams. Mūsų laidos internetiniame forume randu gražių atsiliepimų, jog „Gustavo enciklopedija“ sekmadieniais prie televizoriaus prikausto visą šeimyną. Su pasididžiavimu galiu pasakyti: „Va, esu apdovanotas už geriausią laidą ir t. t.“ Juokaudamas sakau, kad jei kada nors rašysiu memuarus, šie faktai taps smagiu biografijos paįvairinimu.
Kaip per tiek metų nepristingate idėjų? Juk vaikai – vieni reikliausių žiūrovų...
Taip, vaikų neapgausi ir pigiais triukais nepapirksi. Jie reiklesni nei suaugusieji. Kad suprastum, kas vaikams įdomu, privalai pasijusti jų kailyje, į viską pažiūrėti mažųjų akimis. Turi pasitelkti visą savo fantaziją, gerąja prasme tapti suvaikėjusiu (juokiasi). O kai tau keturiasdešimt ketveri, lyg ir nebe vaikas, bet dar ir nenukvakęs senis, ne taip ir paprasta. Su metais ir energija ne ta, ir fantaziją kartais per buities rūpesčius kažkur pameti. Dėl to su režisieriumi visą mielą savaitėlę išsijuosę ir plušame. Ieškome idėjų.
Gal per tiek metų radote „receptą“?
Recepto nėra. Idėjų arba ateina į galvą, arba neateina. Nes jei kaskart lengvai viską sugalvotum, būtum tobulas, bet tobulų, deja, nebūna. Kad tobulėtum, reikia stengtis. Sustosi vietoje, užaksi kaip pelkė. Nenoriu būti kaip ta citrina, kuri išspausta iki paskutinio lašo išmetama į šiukšlių kibirą. Taigi ir mūsų darbe įtampos nestinga, nes ieškant naujovių kiekvienąkart tenka pasukti galvą. Bet tas adrenalinas naudingas – neleidžia apkerpėti. Nors kartais pagalvoju, jog per tiek metų pernelyg išlepinau mažuosius žiūrovus. Jie nori vis naujų ir naujų personažų...
„Gustavo enciklopedija“ jau tapo vėliava, prekės ženklu. Kas iš to, kad pakeisi pavadinimą, dėl to laida neatsinaujins.
Ar tiesa, kad dviese su režisieriumi Vaidu Lekavičiumi kuriate visą laidą?
Praktiškai taip. Todėl ir išsilaikome tiek daug metų, net sunkmečiu. O jei reikėtų samdyti animatorių, aktorių, vedėją – laidos biudžetas išaugtų dešimteriopai.
O man smagu tapti ir Gustavu, ir profesoriumi Kalėdausku – kaskart įsikūnyti į kitą personažą. Kartais savo herojams net pavydžiu, nes turi tokių gerų savybių, kokių gyvenime man kartais rūksta (šypsosi).
Jus vadina žmogumi orkestru. Iš kur tiek talentų?
Vaikystėje šešerius metus muzikos mokykloje mokiausi groti pianinu, lankiau „Ąžuoliuko“ chorą. Dar labai mėgau piešti, bet tėvai neleido į dailės mokyklą, nes nebūčiau visur spėjęs. Kaip sakoma, mokėjau daug ką, bet po truputį, todėl ypač buvo sunku apsispręsti, kur studijuoti baigus mokyklą. Dabar nė kiek nesigailiu pasirinkęs žurnalistiką. Žinojau, kad iš manęs nebus geras muzikantas ar menininkas, nes tai – ne mano kelias.
Džiaugiuosi turėdamas puikų darbą, kuris man yra savotiškas hobis. Kurdamas laidą tampu ir dailininku, ir aktoriumi, ir dainininku. Praverčia viskas, ko mokiausi vaikystėje.
Plačiau skaitykite žurnale “Ji”
