Anot „Vaisingumo klinikos“ akušerės-ginekologės Audronės Usonienės, labai svarbu, kad valstybė priimtų nevaisingoms šeimoms palankesnį Pagalbinio apvaisinimo įstatymo projektą. „Dabar svarstomi keli variantai. Aš pritarčiau antrajam, liberalesniam, kuris neribotų embrionų skaičiaus, – sako gydytoja. – Jeigu būtų leista apvaisinti visas dešimt ar penkiolika kiaušialąsčių, gautume kelis ar net keliolika embrionų. O geriausius būtų galima patalpinti į moters gimdą. Tai palengvintų dirbtinio apvaisinimo procedūrą, nes embrionus galima užšaldyti ir laikyti ilgai. Jeigu šeima norėtų susilaukti antrojo vaikelio, moteriai nereikėtų iš naujo pereiti ilgo gydymo etapo. Juk dirbtinis apvaisinimas – ilgai trunkantis procesas. Be abejo, vienoms moterims užtenka tik vienos gydymo procedūros, kitoms prireikia septynių, dešimt ar dar daugiau.“
Specialistų teigimu, natūraliai moters organizmas pagamina vieną arba du folikulus (trys būna labai retai). Dirbtinai hormonais skatinant ovuliaciją, pasigamina daugiau folikulų, kuriuose subręsta moteriškosios lytinės ląstelės kiaušialąstės. Kad būtų galima daryti dirbtinio apvaisinimo procedūrą, jų turi būti ne mažiau nei 8–10, nes dauguma jų gali būti tušti ir neįvykti apvaisinimas. Būna, kad apvaisinami visi aštuoni, bet aštuonių embrionų į gimdą įsodinti negalima – leidžiama ne daugiau nei trys.
Reikėtų kreiptis į vaisingumo klinikas
A. Usonienė sako, kad dažnai spekuliuojama pateikiama statistika. „Teigiama, kad Lietuvoje 10–15 proc. porų yra nevaisingos. Iš tikrųjų tikslaus skaičiaus niekas nežino, nes neatlikta išsamių tyrimų. Tačiau nevaisingumas išties darosi vis didesnė problema, nes maždaug kas šešta pora be medikų pagalbos neturi jokių galimybių susilaukti palikuonių. Tai jau tampa XXI amžiaus rykšte. Kasmet mūsų „Vaisingumo klinikoje“ dirbtinio apvaisinimo procedūra atliekama 300 moterų.
Kada reikėtų sunerimti? Jeigu pora metus gyvena aktyvų lytinį gyvenimą, nenaudoja jokių kontracepcijos priemonių ir moteris nepastoja, – aiškina A. Usonienė. – Dėl nevaisingumo visais atvejais patarčiau kreiptis į vaisingumo klinikas. Ypač rajonuose, mažuose miesteliuose gyvenantys žmonės nežino, kur ieškoti pagalbos. Neretai sugaišta daug brangaus laiko vaikščiodami pas ginekologą, o šis neranda priežasties. Valstybinėse gydymo įstaigose, deja, kol kas nevaisingumas negydomas ir dirbtinis apvaisinimas neatliekamas. Tai – specifinė sritis.
Iš darbo praktikos galiu pasakyti, kad neretai moterys bergždžiai ne vienus metus vartoja įvairius hormoninius preparatus, bet rezultato nepasiekia. Būna, kad į vaisingumo klinikas kreipiasi pavėluotai, nes nuo 35–erių metų vaisingumas mažėja. Gydymas tampa sudėtingesnis ir ilgesnis.“
Statistikos departamento duomenimis, mūsų šalyje yra daugiau nei 55 tūkstančiai vaisingo amžiaus (18-49 m.) šeimų, kurios neturi palikuonių. Tik mažiau nei pusė jų tiriasi, ketvirtadalis ieško specializuotos pagalbos ir vos apie 2 proc. ryžtasi pagalbiniam apvaisinimui.
Valstybinėse gydymo įstaigose, deja, kol kas nevaisingumas negydomas ir dirbtinis apvaisinimas neatliekamas.
Svarbu ilgai nedelsti
Anot gydytojos A. Usonienės, nevaisingumo priežastys būna labai įvairios. 40 proc. lemia moterų, 40 proc. – vyrų ir 20 proc. – abiejų partnerių sveikatos sutrikimas.
„Dažniausios nevaisingumo priežastys – ovuliacijos sutrikimas, kiaušintakių arba gimdos patologija, endometriozė, dažni persileidimai, sutrikusi endokrininė sistema, nekokybiška sperma ir kt. Pasitaiko ir genetinių, autoimuninės bei hormonų sistemos sutrikimų. Taip pat viena iš nevaisingumo priežasčių – nėštumo nutraukimas. Po šios procedūros infekcija gali patekti į kiaušintakius ir sukelti pažeidimų, kurie vėliau sutrikdo hormonų veiklą ir pan.
Pagrindinė priežastis, manyčiau, yra ta, kad poros atidėlioja tėvystę, vėlokai pradeda planuoti šeimos pagausėjimą. Amžius vaisingumui turi didelės įtakos. Nereikėtų laukti iki keturiasdešimties. Daug lengviau galime padėti toms moterims, kurios kreipiasi iki 35–erių metų amžiaus. Vėliau ir natūraliai pastoti darosi vis sunkiau. Su metais prastėja ir vyrų spermos kokybė, tam įtakos turi žalingi įpročiai, įvairios ligos, stresas ir pan. Beje, moterims rūkymas taip pat turi įtakos kiaušialąsčių kokybei“, – priežastis vardija A. Usonienė.
Nepagrįstai kaltina gydytojus
„Mane kaip gydytoją labai trikdo ir skaudina neteisingas žmonių požiūris. Dažnai gali išgirsti ar pasiskaityti internete nepagrįstų kalbų, kad vaisingumo klinikose medikai specialiai kažką daro ne taip, kad moteris nepastotų iš pirmo karto. Neva siekiama tokiu būdu pasipelnyti. Tai – absurdiška! Dešimt metų dirbu „Vaisingumo klinikoje“, todėl galiu pasakyti, jog kovojame už kiekvieną atvejį, darome viską, ką galime, kad moteris kuo greičiau pastotų ir šeima galėtų džiaugtis tėvyste. Kaip galima žaisti žmonių likimais?! Juolab kad tai būtų tikrų tikriausias žmonių apiplėšimas. Vienas gydymo ciklas kainuoja nuo 7 iki 12 tūkstančių litų, o tų ciklų gali prireikti ne vieno: trijų, septynių, netgi dešimties. Neretai pirmasis dirbtinio apvaisinimo bandymas būna nesėkmingas. Kol kas dirbtinio apvaisinimo procedūros nekompensuojamos, tai prieinama tik dešimtadaliui visų nevaisingų porų, norinčių susilaukti vaikelio.“
Nevaisingumo problemų turinčius žmones gydytoja ragina nedelsti ir kreiptis į specialistus. „Svarbu, kad žmonės išsirinktų tuos gydytojus, kuriais pasitiki. Pasitaiko, kad poros pradeda gydymą vienoje klinikoje, o paskui pereina į kitą ar net ieško pagalbos užsienyje. Labai svarbu abipusis pasitikėjimas, nes gydytojas per tam tikrą laiką geriau pažįsta pacientą, geriau įsigilina į jo problemas, o tai palengvina gydymą. Blaškymasis nuo vieno specialisto prie kito, be abejo, sunkina rezultatus“, – pabrėžia gydytoja.
Natūraliau reaguojama į dirbtinį apvaisinimą
Pasak akušerės-ginekologės Audronės Usonienės, prieš dešimt metų daugelis nevaisingų porų labai slėpdavo savo problemas, bijodavo kreiptis į vaisingumo klinikas. „Džiaugiuosi, kad dabar tiek daug apie tai rašoma ir kalbama. Todėl žmonėms mažiau kyla psichologinių problemų, jie drąsiau kreipiasi į specialistus. Seniau baimindavosi dėl etinių dalykų, nes visuomenėje nebūdavo taip plačiai diskutuojama, o dabar mažėja psichologinis barjeras, trukdantis poroms peržengti šį slenkstį. Į mus kreipiasi kaip į paprastus specialistus. Juk iš tiesų čia toks pat natūralus dalykas, kurio nereikia nei gėdytis, nei bijoti. Anksčiau žmonėms atrodydavo, kad dirbtinis apvaisinimas pažeidžia kažkokias etines normas. Iš tiesų medicina sparčiai žengia į priekį, ir vis daugiau nevaisingų porų galime padėti susilaukti palikuonių. Tai džiugina.“
A. Usonienė nori nuraminti tuos, kurie mano, kad dirbtinis apvaisinimas didina kūdikių apsigimimo riziką. „Nieko panašaus. Statistiškai vystymosi sutrikimų turinčių kūdikių tiek pat gimsta ir natūraliai, ir dirbtinai apvaisintoms moterims. Mes tik padedame moterims pastoti, o visa kita Dievo valioje, – sako ilgametę darbo patirtį turinti „ Vaisingumo klinikos“ gydytoja A. Usonienė. – Svarbiausia yra tikėjimas. Ir dar labai svarbu nesureikšminti vaikelio laukimo. Pastebėjau, kad kai tik poros atsipalaiduoja, pradeda gyventi visavertį gyvenimą, tada į jų gyvenimą ateina nauja gyvybė. Patarčiau visoms nevaisingoms šeimoms tikėti tuo stebuklu, nenuleisti rankų, turėti sveiko užsispyrimo ir pasikliauti tobulėjančia medicina. Visada yra vilties.
Mano darbo praktikoje buvo ne vienas atvejis, kai moterys, po dirbtinio apvaisinimo susilaukusios vaikelio, paskui pastodavo natūraliai. Arba įsivaikinusios poros vėliau susilaukdavo palikuonių. Ir ne vieną, o net tris ir keturis. Niekada nereikia nuleisti rankų, nes likimo vingiai nenuspėjami kaip ir pati žmogaus esybės paslaptis...“
