Šiemet tarptautinė teatro diena Birutei Kapustinskaitei buvo ypatinga. Kauno dramos teatro scenoje už dramą „Terapijos“ ji atsiėmė aukščiausią Lietuvos teatro apdovanojimą.
„Labiausiai noriu padėkoti žmogui, kurio tarp mūsų jau nebėra – savo mamai. Nes be jos patirčių ši pjesė nebūtų atsiradusi“, – atsiimdama Auksinį kryžių kalbėjo B.Kapustinskaitė.
„Terapijos“ – debiutinė 28-erių Birutės Kapustinskaitės pjesė. Pirmoji, ir iškart pavergusi kiekvieno atėjusio pasižiūrėti širdį, palietusi giliai besislepiančius jausmus, klausimus ar net baimes, priverčianti vieną akimirką saldžiai juoktis, o kitą – nejučia pravirkti.
Ji – apie tikrus žmonių išgyvenimus susidūrus su diagnoze „vėžys“, ryžtą kabintis į gyvenimą, o kartais – prarastą tikėjimą ir nuleistas rankas. Viskas čia taip tikra, taip nuoširdu – taip, kaip Birutė jautėsi būdama šalia mamos gydymo metu.
„Nuo senelių laikų yra įdiegta – nenešk savo problemų kitiems, pasilik sau, kam čia užkrauti, tegul niekas nesužino. Vėžio tema yra viena iš tų – ji labai gąsdina, kadangi gąsdina – niekas nenori net klausytis apie ją. Bet su ja susiduria beveik kiekvienas – arba turi artimąjį, arba pats suserga. Todėl kada nors reikia pradėti apie tai kalbėti. Man atrodo, kad šie skauduliai turi būti judinami. Kai jie bus išjudinti, bus lengviau priimami, nebebus tokie nepakeliami“, – apie pjesės mintį 15min kalbėjo Birutė Kapustinskaitė.
– Birute, nuo ko viskas prasidėjo? Kaip gimė mintis rašyti pjesę „Terapijos“?
– „Terapijas“ pradėjau rašyti būdama trečiame kurse, kai Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje studijavau kino dramaturgiją. Pas mus buvo atvažiavusi dėstytoja Anna Lengyel iš Vengrijos. Ji davė užduotį – parašyti 15 puslapių pjesės, kurią norėtume vystyti. Tuo metu mano galvoje jau sukosi ši tema, todėl pabandžiau. Pabandžiusi supratau, kad privalau parašyti visą darbą. Bet tai užtruko, tekstą rašiau trejus metus.
– Kodėl užtrukote? Turbūt tokia asmeniška tema rašyti buvo nelengva.
– Apie pjesę galvojau dar tuo metu, kai slaugiau mamą. Jau tada sakiau, kad reikia rašyti. Bet kadangi tai nėra labai lengva tema, daug asmeniškumų, nėra taip paprasta prisėsti ir tiesiog užrašyti. Ne veltui pavadinimas yra „Terapijos“ – man pačiai rašymas buvo terapija susitaikant su šia tema, su mamos netektimi.
Ne veltui pavadinimas yra „Terapijos“ – man pačiai rašymas buvo terapija susitaikant su šia tema, su mamos netektimi
Kai gauni užsakomąjį projektą – būna labai aiškios datos, kada turi pabaigti, todėl sau susidėlioji tvarkaraštį. Tačiau kai žinai, kad niekam neskaudės, jei parašysi metais vėliau ar anksčiau, imi vis nukelti terminą. Bet su tam tikra tema juk gali išbūti tik kurį laiką, po to ji gali tau tapti nebeaktuali. Todėl ir aš sau susigalvojau terminus. Iš pradžių parašiau paraišką Kultūros tarybai stipendijai gauti. Gavusi ją, privalėjau per pusmetį parašyti pirmąjį variantą. Aišku, tempiau iki pat paskutinės minutės – parašiau per keturias likusias dienas. Ne dėl to, kad būčiau tingėjusi, o dėl to, kad man buvo sunku grįžti į tą temą, nežinojau, kaip grįžti be sentimentų.
Pirmasis variantas buvo labai liūdnas, išrašiau viską, kad tik atsiskaityčiau. Bet aš norėjau, kad šiame tekste būtų daug humoro, norėjau gilinti temą. Tad pasidarydavau kelių mėnesių pertraukas, sugrįždavau perrašyti ir vėl atsitraukdavau.
Kai jau turėjau trečią ar ketvirtą teksto variantą, man reikėjo išgirsti, kaip jis skamba. Iš pradžių daviau savo kursiokėms ir kolegėms – susitikusios susėdome ratu, suskirsčiau vaidmenimis ir garsiais perskaitėme. Supratau, kad labai daug priklauso nuo to, ar gerai tam tikram personažui parenki žmogų. Jeigu jis skaito ne taip, kaip įsivaizduoji, būna labai sunku priimti.
– Bet jums pasisekė prisikviesti vienas geriausių aktorių Lietuvoje...
– Jas įsivaizdavau jau rašydama paskutinį variantą. Labai bijojau, bet parašiau ir paklausiau, ar sutiktų surengti viešą skaitymą. Likau nustebinta – visos sutiko. Aš taip džiaugiuosi, kad jos priėmė pasiūlymą apskritai susipažinti su tekstu, nenumojo ranka, kad rašo kažkoks žmogus, apie kurį jos nieko nėra girdėjusios, dar studentas.
Kai susitikome ir visos perskaitė pjesę, buvo labai gera atmosfera, žiūrovai atvirai reagavo, net ne visi susidomėjusieji tilpo į skaitymą – poreikis šiai temai, o gal naujai dramaturgijai, tikrai jautėsi. Iškart po to nuvilnijo komentarų banga, kad reikia iš to ką nors daryti. Tas pastūmėjo pastatyti spektaklį.
(Spektaklyje vaidina Nelė Savičenko, Rasa Samuolytė, Viktorija Kuodytė, Aldona Vilutytė, Oneida Kunsunga, Severina Špakovska, Vilma Raubaitė, Gintarė Latvėnaitė, – red. past.)
– Pjesės režisierius – Kirilas Glušajevas. Kaip jis atsidūrė jūsų kelyje?
– Aš jį pakviečiau į skaitymus, po kurių visi ėjome pasisėdėti į kavinę. Bekalbant, kai jis komentavo tekstą, pajutau, kad jis pagavo pačią esmę. Kirilas pats pasakė, kad jei man būtų įdomu, jis mielai dirbtų kartu. Man buvo labai svarbu, kad mes susikalbame, suprantame vienas kitą. Tad po dienos jam paskambinau ir pasiūliau pabandyti. Kai susitikome dar pasikalbėti, jis buvo viską išsianalizavęs. Mane nustebino, kad net ir po dviejų savaičių pasimačius, jis mintinai žinojo frazes, atsiminė veikėjų vardus.
Tad tas procesas natūraliai išsitęsė per trejus metus. Bet aš nemanau, kad jis būtų galėjęs greičiau įvykti. Viskas savu laiku.
Spektaklio „Terapijos“ akimirkos – fotogalerijoje:
– Kai tekdavo vėl ir vėl grįžti prie šios temos, prie mamos prisiminimo, nebuvo minčių kažkuriuo metu sustoti ir neberašyti?
– Ne. Man nuo pat pradžių buvo aišku, kad ši pjesė turi atsirasti. Jeigu nebūčiau turėjusi tokios motyvacijos, galbūt nebūčiau nuėjusi iki pat pabaigos, būčiau atsitraukus, patingėjus. Bet turėjau labai stiprų vidinį žinojimą. Aš maniau, kad labai svarbu kalbėti šia tema.
Man kalbėjimas apskritai yra labai svarbus dalykas. Esu organizavusi projektą „Kalbėk“, kuriame kiekvieną mėnesį aktoriai žiūrovui skaitydavo pjesę, po kurios vykdavo diskusija pjesėje paliesta tema. Parinkdavome tokias temas kaip savižudybė, depresija, priklausomybės. Tada pasijuto, kad ir žiūrovams reikia terpės, kur būtų galima atvirai apie tai šnekėti.
O kadangi šiuo atveju aš turėjau patirtį per mamos ligą, visus reikiamus įrankius ta tema kalbėti viešai, teatro erdvėje, jaučiau savotišką atsakomybę ir apie tai parašyti.
– Ši pjesė – kartu ir labai gražus jūsų mamos pagerbimas, tiesa?
– Tam tikra prasme tai yra dedikacija mamai. Toks nematerialus jos atminimo įprasminimas. Po vieno iš spektaklių su visa komanda likome pabūti kartu – visi sėdėjo ratu, pasakojo istorijas iš gastrolių, gyvenimo, visi juokėsi, buvo jauki atmosfera.
Tada mano vidų užpildė toks geras jausmas – mano mama irgi aplink save visada burdavo žmones kaip keliautoja, kaip turistų klubo vadovė, niekas niekada nenorėdavo skirstytis. Todėl tą vakarą pagalvojau – tam tikra prasme ji ir vėl visus subūrė, ne pati fiziškai būdama šalia, bet per šį tekstą. Man tai buvo labai gražus įprasminimas. Tačiau tai mano asmeninis įprasminimas, kiekvienas komandos narys, tikiu, savo vaidmeniu įprasmina sau svarbius dalykus.
– Ar pamenate akimirką, kai sužinojote apie mamos ligą?
– Man buvo 22-eji. Aš pirmą kartą gyvenime pajutau, ką reiškia, kai sako „slysta žemė iš po kojų“. Atrodo, fiziškai pamačiau, kaip ji slysta... Tuo metu buvau akademijoje, buvo vaidybos paskaita, ją vedė Viktorija Kuodytė, kuri prisijungė vaidinti ir prie spektaklio.
Žinojau, kad mama tuo metu eina pas gydytojus dėl kažkokių nusiskundimų, bet net minties neturėjau, kad ji praneš, jog kas nors yra labai negerai. Ji paskambino man ir pasakė – ketvirtos stadijos žarnyno vėžys, pasak gydytojų, liko gyventi dveji metai. Aš negalėjau patikėti, galvojau, kad taip negali būti. Todėl pasakiau, kad nusiramintų ir palauktų, kol grįšiu namo.
Tuo metu buvau šoko būsenos. Bijojau likti viena su savo mintimis. Grįžau į paskaitą ir nusprendžiau likti iki pabaigos. Gavome užduotį kažkokiu judesiu siųsti spalvą, o kursas turi atspėti. Aš atsistojau, pamačiau rozetę, kuri buvo neaiškios spalvos – susiliejusios rausva, balta ir oranžinė. Ėmiau ją siųsti bandydama nusiraminti. Ir dėstytoja atspėjo, sakė: „Matau tokią nei rausvą, nei baltą, nei oranžinę... Kažkokia pereinanti spalva.“
Grįžus namo, pirmas dalykas, ką mama padarė – mane pasisodino ir sako: „Dabar aš tave išmokysiu, kaip reikia susimokėti už butą. Tiesiog atlikime šį buitinį dalyką ir po to gyvensime kaip gyvenusios, man bus ramiau.“ Iki šios dienos, mokėjimas už butą, skaitliukų nurašymas yra pats nemėgstamiausias mano dalykas. Nekenčiu to daryti.
– Kokie buvo jūsų su mama santykiai?
– Mano ryšys su mama visada buvo labai artimas ir stiprus, mes gyvenome dviese, nes tėčio netekau, kai man buvo 7-eri. O tas laikas, kurį leidome kartu, sužinojusios apie ligą, tik dar pagilino ir sustiprino mūsų santykius. Aš per tą laiką suaugau, subrendau, labai greitai suvokiau, kas yra atsakomybės, kas aš esu. Išsigrynino vertybės, susidūrus akistaton su žmogaus liga, mirtimi, susidūrus su kitų palatoje esančių žmonių istorijomis, kaip jie kovojo su baime mirti. Iš to laiko aš atsimenu tokį gryną jausmą, žinojimą, kas yra svarbu.
Daug su mama kalbėdavome, kad šis etapas – ir savotiška dovana – pagreitintas atsistojimas ant kojų. Man mama visada sakė: „Žinau, kad yra sunku, bet kita vertus – gamta tokia jau yra. Vaikai laidoja savo tėvus anksčiau ar vėliau. Tu laidoji anksčiau. Bet tai yra visiškai natūralus procesas“.
Kai supranti, kad toks yra gyvenimo ciklas, galų gale tai priimi. Ji tiek daug man davė, visada žinau, ką ji pasakytų, kur palaikytų, o kur stabdytų. Aš nesijaučiu praradusi ryšio su ja.
– Mamą lydėjote kiekviename žingsnyje? Kaip atrodė tolimesnis jūsų gyvenimas, bandymas susitaikyti su liga, kovoti su ja?
– Iš pradžių jai padarė operaciją, po kurios važiavome į Druskininkus, į reabilitaciją. Tai buvo labai gražus ir svarbus laikas kartu. Taip, žinojom, kad faktas, kuris mus čia atvedė, yra labai nemalonus, bet nepaisant to, labai branginau tą laiką.
Po to važiavau su ja į kiekvieną chemoterapiją. Tuo metu gyvenau ir savo gyvenimą, ėjau į paskaitas, bet atvažiuodavau, kai tik galėdavau. Atsisėsdavau ant jos lovos ir dirbdavau savo darbus, leisdavau laiką su ja.
Kai mama chemoterapijų jau nebepakėlė, atsigulė į slaugos ligoninę. Tai jau buvo fantasmagoriškas etapas.
Ji mokėjo viską gana ramiai priimti. Aišku, buvo baimės, bet kam jos nebūtų, atsidūrus tokioje situacijoje. Ji buvo labai tvirta, stipri, įkvepianti moteris, geras žmogus. Ji turėjo labai daug vidinės jėgos, bet tuo pačiu buvo labai šilta, priimanti kitus žmones. Mama labai mylėjo gyvenimą. Jai visada atrodė, kad reikia gyventi čia ir dabar, o ne galvoti, kas bus po metų, tą man ji visada ir diegė.
– Tuomet ir pradėjote rašyti pjesę?
– Slaugos namuose pradėjau rašyti dienoraštį, nes nebetilpo į galvą tai, kas ten vyko. Nuo vaiko, kuris rėkdavo iš skausmo kiekvieną naktį, bet kai skausmas dingdavo, jis grieždavo palatoje smuiku...
Slaugos namuose pradėjau rašyti dienoraštį, nes nebetilpo į galvą tai, kas ten vyko
Iki besipykstančių dviejų moterų, kurių vyras guli komos būsenos. Viena – žmona, su kuria jis išsiskyrė prieš pusę metų, kita – dabartinė draugė. Jos ginčijasi, kuriai gydytojas turi pateikti informaciją... Tokios tirštos emocijos! Matai, kaip žmogus verkia ką tik netekęs artimo, kitas sėdi prie senos močiutės ir valgo mėlynes su ja… Buvo labai ryškūs veikėjai.
Čia aš jau buvau beveik apsigyvenusi, likdavau nakvoti, pasiėmusi turistinį kilimėlį. Tada jau būdavau visą laiką, dirbdavau iš ligoninės. Ten buvo labai intensyvu ir sunku. Būdavo sunku suvaldyti emocijas. Bet tiek jos, tiek mano draugai ateidavo kiekvieną dieną, suteikdavo be galo daug palaikymo, kurio tuo metu mums ypač reikėjo.
– Jūsų pjesė taip pat nukelia į ligoninės koridorius, supažindina su šešių skirtingų moterų išgyvenimais kovojant su vėžiu. Šios istorijos tikros?
– Ir taip, ir ne. Prototipai, nuo kurių atsispyriau kurdama personažus, buvo realūs. Bet kai kurie yra iš kelių sulipinti į vieną, paimta tik savybė, gyvenimo faktas. Manau, kad jei tie žmonės, gulėję palatoje su mano mama, ateitų ir pasižiūrėtų šį spektaklį, nemanau, kad atpažintų save. O ir visos situacijos, kurios vyksta spektaklyje, yra fikcinės.
– O mamai sakėte, kad norite apie tai rašyti pjesę?
– Dar kai atėjau į antrą ar trečią chemoterapiją, pažiūrėjau į ten esančias moteris, ir pasakiau: „Na, žinok, mama, panašu, kad reikės apie tai pjesę parašyti.“ Ji sakė: „Neskubėk, neaiškus finalas.“
Labai ilgai galvojau ar reikia vienam iš veikėjų suteikti mamos vaidmenį. Supratau, kad nereikia daryti vieno tikro veikėjo, todėl jos charakteris atsispindi dviejuose personažuose. Jei būčiau dariusi vieną konkretų, labai norėčiau, kad viskas būtų itin realu, kad tiksliai atitiktų, kaip viskas buvo, užkirsčiau sau kūrybinį kelią. Man atrodo, kad kai rašai ką nors, kas yra paremta realiais įvykiais, reikia tiesiog pasiimti inspiraciją, kažkuriuo metu atsiriboti ir nebandyti visko pasakoti dokumentiškai, nes gali pradėti strigti.
– Minėjote, kad dar rašydama pjesę norėjote, kad čia būtų humoro. Spektaklyje išties gausu situacijų, kuriose vieną akimirką norisi juoktis, o kitą net nepajunti, kaip apsipili ašaromis. Ar tokios situacijos lydėjo jus ir ligoninėje?
– Susidūrus su tokiomis ribinėmis situacijomis, supranti, kad humoras ir skausmas yra šalia vienas kito. Humoras yra vienas iš išgyvenimo mechanizmų, to reikia.
Kai kalbėjausi su onkopsichologėmis apie šią pjesę, jos papasakojo vieną istoriją apie vyrą, kuris gulėjo chemoterapijos palatoje ir nuolat juokaudavo. Vieną vakarą visi palatoje gulintys vyrai tiesiog klykė iki ašarų iš jo juokelių. Bet tada, iš kitame koridoriaus gale esančios moterų palatos, atėjo viena ligonė ir pasakė: „Ar jūs galite nešūkauti taip garsiai, čia žmonės nuo vėžio bando pasveikti.“ Jų diagnozė buvo tokia pati, bet paveikė juos visiškai skirtingai. Vienus juokas gelbėjo, kitus – skaudino.
– 22-ejų likus be artimiausių žmonių, kaip grįžote į gyvenimą?
– Pajutau instinktyvų norą būti laiminga. Tai vedė mane tolyn. Aišku, kad buvo sunku, ilgėjausi, gedėjau, buvo sunkių etapų. Bet tai niekada manęs nesustabdė judėti į priekį.
– Panašu, kad į priekį judate itin sėkmingai – už šią pjesę esate apdovanota Auksiniu kryžiumi. Tikėjotės?
– Aš tikrai norėjau, kad spektaklis būtų pastebėtas bet kurioje nominacijoje. Todėl tikrai labai apsidžiaugiau, kai pamačiau, kad esu nominuota už geriausią dramaturgiją, o Rasa Samuolytė už antraplanį vaidmenį.
Kaip tik prieš apdovanojimus kalbėjomės su kolegomis, kad kartais laureatas ateina atsiimti apdovanojimo ir sako, kad „nesitikėjo, todėl nepasiruošė kalbos“. Bet juk dvi savaites žinome, kas yra nominuoti, o ir tikimybė yra viena iš trijų – gana didelis šansas. Tad negali apsimesti, kad nesitikėjai, nes tikrai tikėjaisi, net jei ir kiti konkurentai yra nepalyginamai stipresni. To nereikia slėpti. Man atrodė svarbu pasiruošti tam momentui, jeigu vis tik pasiseks, ir perduoti žinutę, kurią norėjosi perduoti ir padėkos kalboje.
– Ką jums, kaip kūrėjai, davė šis laimėjimas? Ką jis jums reiškia?
– Man daugiausia laimės suteikė kitų džiaugsmas – visų sveikinimai, netylantis telefonas, gatvėje stabdantys žmonės, su kuriais jau seniai bendravau. Visi nuoširdžiai džiaugėsi. Man tą matyti buvo be galo gera. O ir šiaip, laimėjimą priimu kaip labai svarbų momentą, nes teatro bendruomenė mane įvertino. Man tai atrodo svarbu ir reikalinga. Kita vertus, šis apdovanojimas nieko nekeičia, kaip toliau kūriau, taip ir toliau tą darysiu, bet džiaugsmo tikrai pridėjo.
– Tai ką šiuo metu kuriate? Ką galėsime išvysti?
– Artimiausias pastatymas – su Pauliumi Markevičiumi pagal pjesę „Vietiniai“ Kauno Nacionaliniame dramos teatre. Vasarą pradėsiu dirbti prie kelių naujų projektų: su Kirilu Glušajevu vystysime idėją dokumentine medžiaga paremtam spektakliui, su menininkų kolektyvu kalbėsime tėvo figūros tema, naudodami „devised theatre“ metodą (kuomet skirtingų profesijų atstovai kuria kartu, nesiskirstydami konkrečiais profesiniais vaidmenimis), taip pat planuojame dirbti su režisiere Monika Klimaite, noriu toliau vystyti „Versmės“ dirbtuvių metu pradėtą pjesę apie misiją „Marsas 1“.
Žiūrėkite Birutės Kapustinskaitės fotogaleriją:
