Koks apėmė jausmas, kai tave paskelbė geriausia metų aktore?
Jausmas buvo keistas – rankos, kojos nutirpo. Jaudulys man ne naujiena, tačiau tokio, kad nutirptų rankos, – dar nebuvau patyrusi. Iš tikrųjų buvo labai taip... Cho cho... Kai kurių detalių net neprisimenu. Užtat labai aiškiai pamenu, kad diplomą man įteikė bendrakursė Miglė Polikevičiūtė, kuri ir vedė renginį. Tebematau kaip ryškų kadrą – ji žiūri ir šypsosi... Gauti diplomą iš Miglės rankų buvo dvigubai malonu, nes ji – viena geriausių mano draugių. Beje, prieš dvejus metus ji taip pat yra apdovanota „kryžiumi“ – už geriausią metų debiutą.
Kaip atšventei pačios pelnytą apdovanojimą?
Su bendrakursiais rengėme koncertą Teatro dienai, vakare dar suvaidinome spektaklį, vėliau šiek tiek pasilikome pasėdėti, bet labai ramiai, nes kitą dieną dar reikėjo vaidinti tą spektaklį Kaune.
O kolegos iš serialo „Svetimi“ – pasveikino, apibėrė bučiniais?
Kai atnešiu butelį, tai taip ir bus. (Juokiasi.) Žinoma, pasveikino, visi labai džiaugėsi. Serialo dailininkė Karolina Kasperavičiūtė štai ką pasakė: „Taip ir turėjo būti.“
Tau – tik 23-eji, o jau pelnei „Auksinį scenos kryžių“. Kas toliau? „Oskarai“?
Iš tikrųjų visai nebūtini tie apdovanojimai. Žinoma, gražu ir gerai, bet nebūtina.
Tave apdovanotą tėtis pamokė, kad nesustotum pusiaukelėje...
Vėliau iš jo gavau žinutę – labai jau gražią. Aišku, jis džiaugėsi.
O tėvai pačiai yra sakę: kokia čia profesija – aktorystė?
Taip. Tėvas ypač. Sakė, gali būti kas tik nori, bet tik ne tai. Juolab, kad mokykloje gerai mokiausi.
Bet dabar jau šis kelias tikrai yra tavo? Pelnytas „kryžius“ buvo neginčijamas patvirtinimas.
Na, taip.
Su kuriuo režisieriumi svajoji padirbėti?
Nežinau. Tas etapas praėjo, – pavardės jau nebesvarbu. Svarbu kas kita – su kokiu dirbi žmogumi. Ar tave supranta ir ar tu supranti tą žmogų. O ar jis jau genijus, ar dar ne, – iš esmės nesvarbu.
Tavo vaidmuo „Svetimuose“ – nelengvas. Herojė Asta nuolat paplūdusi ašaromis. Trauma po traumos, emocijos, drama, minorinės natos.
Na, šis vaidmuo ne iš lengvesnių. Sudėtingas. Ypač dar kai žanras – serialas. Kažkur jau minėjau, kad iš tos Astos galima būtų sukurti dešimt filmų – įvairiomis temomis. Vieną filmą – vien apie meilę, kitą – apie kalėjimą, kai moteris lieka laukti namie. Tai būtų pusantros valandos filmas, pilno metro, visavertis. O čia – kas antrą seriją vis kas nors kitaip. Gal ir dėl to yra sunkiau kurti vaidmenį seriale, nes niekada nežinai, kas bus toliau. Nors aš iš Astos jau galiu tikėtis bet ko. Ji gali bet ką padaryti. Dabar ji jau visiška psichė. (Juokiasi.)
Galbūt gatvėje praeiviai sustabdo, paprotina: „Asta, na, atsipeikėk, ką darai?“
Piktuoju – ne. Bet internete tokių komentarų pilna. Ten – „šakės“. (Juokiasi.) Po pirmojo sezono pasižiūrėjau komentarus viename portale, tai kokių tik ten nebuvo. Net ir su šautuvais – pridėti tokie „šaudantys“ paveiksliukai ir prirašyti žodžiai: „Aš ją užmuščiau.“
Žmonės vaidybą priima už tikrą pinigą...
Man tai buvo labai nemalonu.
Bet gal tavoji Asta dar pasikeis – vieną gražią dieną taps gailestingąja samariete, išeis į vienuoles?
Irgi būtų nieko. (Juokiasi.)
TV3 serialas „Svetimi“ su Toma Vaškevičiūte – pirmadieniais–ketvirtadieniais 21.10 val. per TV3.
