Metinė prenumerata tik 6,99 Eur. Juodai geras pasiūlymas
Išbandyti

Auksu tviskantys metai

Ne veltui sakoma, kad ruduo – derliaus metas. Vos jam įpusėjus, skaičiuojame, kiek daug aukso medalių šiemet „užderėjo“ Lietuvoje.
Živilė Balčiūnaitė
Živilė Balčiūnaitė / Redakcijos archyvo nuotr.

Živilė Balčiūnaitė: „Savo medalį skiriu treneriui“

Europos lengvosios atletikos čempionate Barselonoje aukso medalį iškovojusi 31-erių maratonininkė ant apdovanojimo pakylos lipo apimta tokios euforijos, kad negalėjo suvokti pergalės svarbos tiek savo karjerai, tiek visai lengvaatlečių komandai, kuri, jei ne Živilė, būtų grįžusi į tėvynę tuščiomis.

„Pirmąsias minutes po pergalės nesupratau, kas vyksta – visi mane čiupinėjo, sveikino... Tik po kelių dienų suvokiau, kad pavyko pasiekti puikių rezultatų, – šypsosi Živilė. – Bet nuopelnų negalima priskirti tik man. Apskritai šį medalį dovanoju savo treneriui 55–ojo jubiliejaus proga. Drauge nuėjome labai ilgą kelią. Man šis maratonas buvo 27–asis. Vienas sportininkas nieko negali pasiekti, turi dirbti visa komanda. Visi manimi labai rūpinosi ir be galo lepino, o man tereikėjo bėgti. Aš ir bėgau... – juokiasi. – Dar padėjo ir sporto žinovų bei apskritai Lietuvos pozicija. Niekas nedėjo į mane vilčių ir visiškai nesitikėjo, kad man pavyks užkopti ant nugalėtojų pakylos... Kai niekas nežiūri ir nevertina, man daug parankiau. Lengva bėgti, kai nėra jokios atsakomybės naštos pateisinti kažkieno dideles viltis. Buvau atsakinga tik pati už save. O gal ir iš sveiko įniršio norėjosi įrodyti, kad esu šio to verta? Kad ir kaip būtų – rezultatais esame patenkinti visi.“

Birutė Užkuraitytė-Statkevičienė
Birutė Užkuraitytė-Statkevičienė

Birutė Užkuraitytė-Statkevičienė: „Medaliai – tik maža dalis sportininko gyvenimo“

Birutės Užkuraitytės–Statkevičienės pavardė girdėta kiekvienam, kuris nors kiek domisi plaukimu. Sportininkės biografijoje tokie įrašai kaip „pirmoji Lietuvo olimpietė“, „daugkartinė Europos ir pasaulio čempionė“. Visą gyvenimą paskyrusi plaukimui ir jo propagavimui tarp jaunimo bei neįgaliųjų, sulaukusi garbaus amžiaus plaukimo veteranė drąsiai ir aukštai iškėlusi galvą galėjo pasitraukti iš aktyvaus sporto ir ramiai eiti  LKKA Vandens sporto šakų katedros docentės pareigas, tačiau ji ir toliau Lietuvai pelno medalius.

„Taip, rugpjūčio mėnesį Švedijoje vykusiame aštuntajame Veteranų plaukimo čempionate iškovojau aukso ir sidabro medalius. Šie apdovanojimai kaip ir kiti, surinkti per ilgą plaukikės karjerą, man yra labai prasmingi. Visgi iš aktyvaus sporto nesitraukiu ne dėl šlovės ar prizų, – tvirtina sportininkė. – Turiu savo pavyzdžiu įkvėpti jaunus žmones, ypač vaikus, turinčius negalią, kad viskas gyvenime yra įmanoma, pasiekti galima net tai, kas atrodė nerealu. Šio tikslo genama, esu surištomis rankomis ir kojomis perplaukusi Lampėdžių karjerą…“

Paklausta, ką jai reiškia šiemet iškovoti aukso ir sidabro medaliai, Birutė Užkuraitytė–Statkevičienė akimirką susimąsto. „Žinote, kur kas svarbiau mano auklėtinių pasiektos pergalės. Kęstutis Skučas tapo pasaulio neįgaliųjų plaukimo čempionu, o Sigita Gylytė yra Lietuvos neįgaliųjų plaukimo rekordininkė. Be galo jais didžiuojuosi ir džiaugiuosi jų pasiekimais. Man smagu žmonėms daryti gera, o medaliai – tik maža dalis viso sportininko gyvenimo“, – teigia B. Užkuraitytė–Statkevičienė.

Rolandas Maščinskas
Rolandas Maščinskas

Rolandas Maščinskas: „Pergalės nelaikau atsitiktiniu stebuklu“

Ne visada reikia praktikuoti sporto šaką dešimtmečius, kad pasiektum įspūdingų laimėjimų. Kartais pakanka jaunatviško entuziazmo, fizinės jėgos ir ištvermės. Tai puikiai įrodo aštuoniolikmečio prieniškio Rolando, tapusio pirmųjų Jaunimo vasaros olimpinių žaidynių čempionu, triumfas Singapūre.

„Šauniausia tai, kad mano aukso medalis, iškovotas vienviečių valčių irklavimo varžybose, tapo istorinis. Tai pirmasis Lietuvos rinktinės medalis šiose varžybose, – šypsosi sportininkas. – Finale teko susikauti su pajėgiausiais Kinijos, Brazilijos, Vokietijos, Rumunijos ir Ukrainos irkluotojais. Pergalė buvo nelengva, bet labai saldi. Šios lemtingos varžybos man tebuvo trečiosios. Prieš tai esu dalyvavęs Europos ir Pasaulio jaunimo irklavimo čempionatuose. Deja pasiekimais juose negaliu pasigirti. Pirmajame buvau aštuntas, antrajame – ketvirtas. Bet, kaip sakoma, svarbu eiti į priekį ir tobulėti. Štai trečiosios rimtos varžybos ir aš nugalėtojas.“

Jaunasis medalininkas pasakoja, kad prie pergalės savotiškai prisidėjo ir oras, mat likus pusvalandžiui iki starto dangus apniuko ir ėmė lyti. „Nežinau, kaip kitiems varžybų dalyviams, bet man tinka visokie orai. Trakuose, kur treniruojuosi trejus metus, būna ir baisiau… – nusišypso. – Mes lietuviai esame užgrūdinti, stiprūs ir pasitikintys savo jėgomis. Niekam ne paslaptis, kad vykdamas vykdamas į varžybas, tikėjausi, kad apsigaubęs trispalve užkopsiu ant nugalėtojų pakylos. Buvau labai gerai pasirengęs, todėl medalio stebuklu nelaikau. Vertinu jį kaip pelnytą atlygį už sunkų darbą. Tikiuosi, ateityje manęs laukia dar ne vienas puikus pasiekimas sporte.“

Rūta Paškauskienė
Rūta Paškauskienė

Rūta Paškauskienė: „Mano kovos dvasią įkvepia mama“

Žinomiausia šalies tenisininkė jau ne kartą stebino Lietuvą laimėjimų gausa. Šie metai – ne išimtis. Europos stalo teniso pirmenybėse R. Paškauskienė iškovojo net du medalius – aukso ir bronzos. Ar vykdama į Čekiją sportininkė drįso pasvajoti apie dvigubą pergalę?

„Visą laiką, kai važiuoji į varžybas, giliai širdyje kažko tikiesi. Šis čempionatas buvo mūsų svarbiausias metų startas, todėl troškau pasirodyti kiek galima geriau. Tačiau iškovotais dviem medaliais patikėti buvo sunku, – šypsosi tenisininkė. – Nors pernai taip pat buvau laimėjusi bronzą, pakartoti tai antrus metus nelengva. Net nežinau, ar giliai širdyje pati tuo tikėjau. Šie metai apskritai nuostabūs: iškovotas auksas moterų dvejetų rungtyje man yra pirmasis.“

Gal panaši sėkmė lydės Rūtą ir kitąmet vyksiančiame Pasaulio stalo teniso čempionate? „Oi, mums, europietėms, ten bus labai sunku, nes iš dvylikos geriausių pasaulio tenisininkių – septynios azijietės... Tačiau vilties prarasti ir iš anksto neigiamai nusiteikti neverta. Mano kovos dvasią kaip visada įkvepia mama, kuriai ir skiriu visas savo pergales“, – šypsosi sportininkė.

Žydrūnas Savickas
Žydrūnas Savickas

Žydrūnas Savickas: „Trauma nesukliudė nugalėti“

Neseniai vestuves atšokęs galiūnas iš Pietų Afrikos Respublikos grįžo jau šeštąjį kartą apgynęs Stipriausio pasaulio žmogaus titulą. Pergalę sportininkas iškovojo kamuojamas patirtos traumos padarinių.

„Šis pasaulio čempionatas buvo sunkus, – prisipažino Ž. Savickas. – Labai ilgai jam ruošiausi, daug treniravausi ir troškau pelnyti titulą. Buvau pasirengęs maksimaliai gerai, bet antrojoje kvalifikacijos rungtyje gavau kairės šlaunies raumens traumą, ir ta svajonė, deja, nuplaukė... Tačiau tęsiantis varžyboms suvokiau, kad sėkmė nuo manęs vis dėlto nenusigręžė. Sukaupęs visas jėgas ir ryžtą, apgyniau stipriausiojo titulą. Tai savotiška sensacija, nes traumuotam laimėti pasaulio čempionato dar niekam nepavyko.“

Ž. Savickas neketina stačia galva pulti dalyvauti kitose varžybose, bet lengva ranka perleisti titulą kitam galiūnui taip pat nežada. „Dabar pailsėsiu, išsimiegosiu, išsigydysiu koją, o tada ir nuspręsiu galutinai, – kuo ramiausiai kalba sportininkas. – Iš tikrųjų esu tos nuomonės, kad kol galima ką nors laimėti, reikia visur dalyvauti, juk man jau 35–eri, nežinia, kiek dar varžybų laukia. Kol kas žiūrėsiu, kaip seksis treniruotis. Nieko pažadėti negaliu, bet minčių ginti titulą turiu...“

Specialisto komentaras
Būrėja Vaiva Budraitytė

Pasak V. Budraitytės, 2010-ieji labai palankūs aktyviai veiklai. „Metų pradžioje minėjau, kad laimės visi, kurie staiga pradės aktyviai gyventi, sportuoti. Šie žodžiai su kaupu išsipildė ne tik pradedantiesiems pamažu įsileisti sportą į savo aptingusius gyvenimus, bet ir sportininkams profesionalams, – sako būrėja. – Ne veltui šie metai yra Tigro – nepaprastai stipraus, veržlaus ir galingo gyvūno. Todėl ir sekasi ne tiems, kurie dirba galva ar dvasia, bet fizinėmis jėgomis, kūno ištverme.“

Būrėja teigia, kad pergalėmis sporte nužymėti bus ir likusieji 2010–ųjų mėnesiai. „Fortūna retai taip dosniai šypsosi vienos kurios srities atstovams. Tokia palankia padėtimi būtų kvaila nepasinaudoti. Nors metai jau netrukus baigsis, sportininkams linkiu suspėti dar įšokti į jau nuvažiuojantį traukinį“, – šypsosi V. Budraitytė.

Kiti vertingi šių metų laimėjimai

• Lietuvos robotų inžinieriai laimėjo pirmąjį aukso medalį Pasaulio robotų čempionate JAV, San Franciske.
• Europos jaunių (iki 18 metų) vaikinų krepšinio čempionato finale Lietuvos rinktinė iškovojo aukso medalius.
• Singapūre vykusių pirmųjų Jaunimo (14–18 metų) vasaros olimpinių žaidynių bokso varžybose Evaldas Petrauskas ir Ričardas Kuncaitis laimėjo aukso medalius.
• Pasaulio krepšinio čempionate Lietuvos vyrų rinktinė iškovojo istorinę bronzą.
• Europos kiokušin karatė čempionate Rita Pivoriūnaitė kata rungtyje laimėjo auksą.
• Pirmą kartą istorijoje Lietuvos sunkiosios atletikos komanda tapo Baltijos šalių čempione.
• Olandijoje vykusiame Europos neįgaliųjų čempionate Tomas Kairys iškovojo bronzos medalį šuolio į tolį rungtyje.
 

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Tyrimas: lietuviams planuojant kalėdinio stalo meniu svarbiausia kokybė bei šviežumas
Reklama
Jasonas Stathamas perima „World of Tanks“ tankų vado vaidmenį „Holiday Ops 2025“ renginyje
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos