Pradėjai kaip visi aktoriai: vaidinai nuo mokyklos suolo, buvai kompanijos siela?
Radviliškio Vaižganto gimnazijoje būdavau tyli ir kukli, bet atsigriebdavau pasibaigus pamokoms: priklausiau moksleivių klubui, kartu linksmindavomės, organizuodavome renginius. Pirmąsyk ant scenos užlipau bendramokslio Liutauro Salasevičiaus dėka: jis buvo pradedantis dizaineris ir jam prireikė manekenių. Įvilko mane į mini sijoną, ko niekada nebuvau dėvėjusi, mat paauglystėje kažkodėl įsivaizdavau, jog mano kojos – baisios. Tvirtai tikėjau, kad mano gyvenimo drabužiai bus džinsai, vyriški marškiniai ir močiučių megztiniai. Klausiausi „Nirvanos“, nešiojau kryželius... O Salasevičius staiga nusprendė, kad mano kojos gražios! Puoliau ginčytis: „Niekada nesivilksiu to tavo aptempto švarkelio!“ Jis atrėžė: „Paminėsi mano žodį – po penkerių metų vaikščiosi apsitempusi nuo galvos iki kojų.“ Tada pažiūrėjau kaip į kvailį, o dabar turiu pripažinti, kad jo žodžiai pasitvirtino kur kas anksčiau (šypsosi).
Kaip sugalvojai studijuoti aktorinį meistriškumą?
Labai netikėtai. Planavau stoti į Policijos akademiją – buvau prisižiūrėjusi filmų apie superagentes. Išlaikiau egzaminus, pasitikrinau sveikatą, kuri kone turėjo prilygti kosmonautės. Beliko nueiti į komisariatą, bet tempiau... Prasitariau draugei: „Norėčiau į aktorinį.“ Ji nustebo: „Betgi tu nieko nelankiusi, o žmonės daug metų lanko dramos studijas!“ Konsultacijos akademijoje jau buvo pasibaigusios, likusi tik viena. Atsargiai prasitariau tėvams. Mano tėtis – suvirintojas, mama – buhalterė, bet pasirinkimu jie apsidžiaugė, mama net susigraudino: „Tai mano neišsipildžiusi svajonė...“ Nuvažiavusi į akademiją įsitikinau, kad esu ten, kur man skirta. Būsimasis kurso vadovas Vladas Bagdonas gražiai šypsojosi, kažkas grojo „Boružėlę septyntaškę“, visi dainavome, ir aš tiesiog apsvaigau: kokie čia visi kūrybingi!
Įstojai be vargo?
Pamenu, dainavau „Atskrend sakalėlis“. Kai padainuoju „tram pam pam“, man visada gražiai išeina pasakyti „uch!“ Visi ėmė juoktis, ir aš pagalvojau: blogai. Prieš paskelbiant rezultatus su drauge nuėjome į „Ponių laimę“ ir išleidome visus pinigus kavai bei eklerams: „Vis tiek neįstosime...“ Bet žiūrėk – įstojau. O paskui buvo ketveri metai sunkaus darbo. Visai „iškritau“ iš gyvenimo, nežinojau, kas vyksta šalyje. Bendrabutyje nebuvo televizoriaus, o ir laiko jį žiūrėti nebuvo. Kursiokai tapo vienintele mano šeima. Be abejo, tarp mūsų buvo pykčių, pavydo, apkalbų, bet buvo ir tokios šilumos, prisirišimo, kad atrodė – niekada nepajėgsime išsiskirti!
O meilių buvo?
Tai aišku! Paeiliui buvau įsimylėjusi visus savo kursiokus. Vieną dieną ypatingom spalvom sublizgėdavo vienas, kitą – kitas, trečią, žiūrėk, jau ir dėstytojas nušvisdavo nežemiška spalva (juokiasi). Bet didelės abipusės meilės studijų metais nepatyriau – ji atėjo vėliau.
Į didžiąją sceną pirmą kartą užlipai ne kokiame nors mažame teatriuke, o Nacionaliniame dramos teatre. Krikštas buvo saldus?
Nelabai... Tai buvo pirmame magistrantūros kurse – šviesaus atminimo Saulius Mykolaitis režisavo Čechovo „Ivanovą“ ir pakvietė mane vaidinti. Atrodė, kad suvaidinau visai neblogai, tačiau kritika buvo žiauri. Įvesk mano pavardę į „Google“ – iškart išmes bjaurią recenziją... Reagavau baisiai, su tuo skausmu gyvenau visus metus. Iki tol maniau, kad tai bus galimybė žengti į priekį – o pasirodė, kad vožiausi atgal. Bet dabar suvokiu, jog tai neišėjo į bloga: teatre susipažinau su daugeliu žmonių, vėliau jie mane prisiminė.
Tvirtai tikėjau, kad mano gyvenimo drabužiai bus džinsai, vyriški marškiniai ir močiučių megztiniai. Klausiausi „Nirvanos“, nešiojau kryželius... O Salasevičius staiga nusprendė, kad mano kojos gražios!
Po studijų lengviau atsipūtei ar – atvirkščiai – suaugusiųjų gyvenimas pasirodė nelengvas?
Studijos buvo kažkas nežemiško, o grįžus į žemę užpuolė pasaulietiškos problemos: kur gauti darbo? Bagdonas savo teatro neturėjo. Keletą žmonių pasiėmė Cezaris Graužinis, o kiti?.. Du vaikinai – beje, aukšti ir gražūs – tapo vadybininkais. Likusieji sukūrėme „Kaukių akademiją“, organizavome renginius, bet visiems prasimaitinti to neužteko. Buvo metas, kai nieko neturėjau – nei darbo, nei pinigų sumokėti už nuomą. Buvo laikas, kai dirbau valytoja...
Koks jausmas po šešerių metų, praleistų Teatro akademijoje, dirbti valytoja?
Žiaurus. „Vegetuodama“ praleisdavau po mėnesį, pusmetį. Tėvai vis užsimindavo: „Pagalvok, ar verta laukti?“ Suprantama – juk jiems teko mane remti. Bet po truputį ėmė sektis: pakvietė į vieną, antrą projektą, atsirado darbelių televizijoje. Iš teatro laikų mane prisiminė Džiugas Siaurusaitis: kai jam prireikė merginos vaidinti epizodams laidoje „Be tabu“, paskambino. O po kelerių metų patekau į laidą „Dzin“ – ir tai buvo mano auksinis laikas! Kai sąskaitoje pamačiau gautą algą, net nepatikėjau: ji buvo keturis kartus didesnė už mano įprastą atlyginimą. Ėmiau švaistytis: anksčiau buvau įpratusi taupyti, rengtis dėvėtų drabužių parduotuvėse, o tada...
...pradėjai pirkti dizainerių drabužius, valgyti restoranuose, važinėti limuzinais?
Panašiai... Grąžinau skolas. Tik gaila, kad neįsigijau nieko svaraus: neišsilaikiau vairavimo egzaminų, nenusipirkau būsto, ką padarė protingesni kolegos aktoriai. Aišku, šiandien jie turi didelių paskolų, o aš neturiu. Bet jie turi ir butus, o man iki šiol tenka nuomotis. „Dzin“ dirbau ketverius metus – iki pat laidos gyvavimo pabaigos. Tuomet jau nebebuvo baisu, nes turėjau daug darbų: filmavausi televizijos seriale „Broliai“, vaidinau miuzikluose „Voro vestuvės“, „Paryžiaus katedra“, taip pat dviejuose spektakliuose Alytuje. Tik komandą buvo gaila palikti...
Aktoriui svarbu išmokti niekada neprarasti vilties? Juk nedaug trūko, kad nevilties minutę būtum spjovusi į viską, grįžusi į Radviliškį ir pradėjusi dirbti, pavyzdžiui, administratore?
Kartais prireikia kruvinos kantrybės, kad išlauktum savo sėkmės... Pavyzdžiui, praeitos vasaros pabaigoje neturėjau nei darbo televizijoje, nei vaidmenų teatre. Ką daryti? Įsidarbinau administratore odontologijos klinikoje. Tačiau antrąją darbo savaitę gavau pasiūlymą filmuotis seriale „Pavogta laimė“, dar po trijų savaičių man pasiūlė pakeisti besilaukiančią Ingą Jankauskaitę spektaklyje „Vilnius – Dakaras“. Tai laimė, kad krizės minutę nespjoviau į viską ir neišvažiavau... Antra vertus, niekada nežinai, kur slypi tavo laimė.
Tu – ne iš tų aktorių, kurie su pašaipėle kalba apie televizijos serialus?
Aš – iš tų aktorių, kurie nori dirbti. „Pavogtos laimės“ režisierius mane pamatė filme „Zero 2“. Labai džiugu dėl šio serialo garso ir vaizdo kokybės: ji prilygsta kino filmui. Palyginti su sąlygomis, kokias turėjau filmuodamasi „Broliuose“, viskas labai „paaugo“. O darbą „Zero 2“ prisimenu su džiaugsmu. Tąkart režisieriui reikėjo merginos, kuriai skaudėtų: dėl mažos krūtinės, dėl konkurencijos, dėl vyro dėmesio...
Studijos buvo kažkas nežemiško, o grįžus į žemę užpuolė pasaulietiškos problemos: kur gauti darbo?
Ne tokia jau maža ta tavo krūtinė...
Normali, bet ne tai esmė (juokiasi). Svarbiausia – įsijausti į iš pažiūros kvailokas herojės problemas, įsisąmoninti, kad dėl karjeros televizijoje jai trūks plyš reikia silikoninių papų. O aš suvokiu, kad dėl noro vaidinti mergina gali padaryti iš tiesų daug...
„Zero 2“ aktoriams honorarų niekas nežadėjo. Gerai jauteisi dirbdama, taip sakant, iš idėjos?
Puikiai! Dirbau su Vytautu Šapranausku, Ramūnu Rudoku ir tuo didžiavausi: jeigu jie, gaunantys didžiulius honorarus, sutiko vaidinti pas Vėlyvį už dyką, tai galiu ir aš! O galiausiai mums vis tiek buvo atsilyginta: filmas finansiškai buvo labai sėkmingas, ir kiekvienas gavome pelno dalį.
Filmuodamasi susibičiuliavai su Šapranausku?
Mes ir iki tol gražiai bendravome. Būna taip: užtenka su žmogumi persimesti vos keliais žodžiais ir abu suprantame, apie ką yra tas gyvenimas... Ir mūsų humoro jausmas niekada nesipjovė, o tai turbūt svarbiausia. Vytautas – tikras žmogus, aš, tikiuosi – taip pat. Tad, kai jam prireikė naujos partnerės spektaklyje „Vilnius – Dakaras“, organizatoriams pareiškė: „Arba Štukytė, arba nieko.“ Humoro jausmas man padėjo ir patekti į projektą „Moterys nieko nežino“, rodomą per ctv.lt. Ten su kolege jaučiamės įsibrovusios į vyrų pasaulį: Algis Greitai turi savo įžūlių žiūrovų, kurie barasi, kas čia per durnės... Bet pats Algis mus labai palaiko.
Tau sekasi gerai sutarti su vyrais, kurių daugelis bijo ir laikosi nuo jų per saugų atstumą?
Tas tiesa (šypsosi). Aš juos suprantu ir man jie patinka.
Kokie dar vyrai tau patinka?
Jei rimtai, tai ne aktoriai (juokiasi). Nežinau, kodėl su jais nesileidžiu į artimus ryšius: gal per daug gerai juos perpratau?.. Sykį „Absento fėjose“ susipažinau su žinomu menininku. Žvilgsniai, ilgi pokalbiai... Palikau jam didelį įspūdį, nusprendėme nueiti į pasimatymą. Besikalbant jis įtariai paklausė: „Ar tu kartais ne aktorė?“ Kai patvirtinau, tik atsiduso: „Taigi tau makaronų ant ausų neužkabinsi!“ Paspaudėme vienas kitam rankas ir išsiskirstėme... O pirmasis vyras, su kuriuo gyvenau, buvo toli nuo meno – dirbo su informacinėmis technologijomis. Kartu praleidome trejus metus, o tada gražiuoju išsiskyrėme. Aš linkusi įsimylėti ilgam: mylėdama atiduodu viską, bet ir reikalauju to paties atgal. Nesuvokiu, kaip poroje galima labiau mylėti save nei kitą asmenį.
Meilėje ieškai tobulybės? Tik ar ji egzistuoja?
Žinau, kad įsimylėjimas greitai praeina, ir dviračio neišradinėju. Žinau, kad dviejų žmonių santykiai yra sunkus darbas. Buityje nesu išpaikinta: mielai verdu valgį, tvarkau namus, manikiūro nesaugau (šypteli). Žinoma, kai užpuola intensyvaus darbo periodai, galiu tris mėnesius nepastebėti dulkių kampe. Bet kai turiu laisvesnių dienų, tampu gera šeimininke, rūpinuosi namų jaukumu, uždegu žvakių ir kviečiuosi svečių.
Ar kada nors norėjai ištekėti?
Ne – dar nesutikau žmogaus, už kurio norėčiau ištekėti. Nors dabar nesu vieniša (jis irgi – ne aktorius), baiminuosi ko nors prisiplanuoti: gal esu prietaringa?.. Ir tekėti dar nenoriu: tiesiog cheminė formulė dar ne ta. Aišku, jei atsirastų vaikų, tai viską pakeistų. Bet dabar tenoriu paleisti santykius pasroviui ir tarsi stebėti juos iš šono: tegul patys dėliojasi, kaip susidėlios, taip ir bus...
