34-erių sopranas dainuoja pagrindinius vaidmenis Vokietijos, Portugalijos ir kitų Europos šalių teatruose, o gimtinėje sau nerado vietos... A.Stundytė „15min“ skaitytojams iš pirmų lūpų papasakojo, kodėl sėkminga jos karjera susiklostė toli nuo tėvynės ir kaip gimė bendradarbiavimas su „bohemiečiais“.
– Lietuvos scenoje niekada tavęs nematėme, kodėl?
– Aš išvažiavau iš Lietuvos kol dar mokiausi, studijavau Muzikos ir teatro akademijoje, 2000-aisiais, prieš 11 metų. Įstojau į muzikos akademiją Leipcige, Vokietijoje, taip ten ir likau.
– Kodėl kilo mintis išvažiuoti?
– Tais laikais tokia mada buvo, net nesvarsčiau kitaip. Jei norėjai daryti dainininkės karjerą, net jeigu norėjai dainuoti apskritai, turėjai išvažiuoti. Iš kitos pusės, maniau, gal mano balsas „per mažas“ mūsų Nacionalinio operos ir baleto teatro scenai, itališkoms operoms neužteks, o va kokį „Mocartuką“ Vokietijoje atlikti tiks ir bus gerai... Tam, kad Lietuvoje padaryčiau karjerą, mano „per skystos kelnės“, nesu tokia kieta, kad tai atlaikyčiau.
– Kodėl Vokietija, o ne, pavyzdžui, Anglija. Londono karališkojo operos teatro „Covent Garden“ scenoje operoje dabar daug lietuvių...
– Paprasčiausiai mokykloje mokiausi vokiečių kalbą. Angliškai aš nė mur mur, o vokiškai kalbėjau. Ir šiaip Vokietija – šalis, turinti daugiausia operos teatrų, ten jų apie šimtą, nėra kitos tokios šalies. Dabar aš gyvenu Kiolne.
– O kaip dėl dainavimo apskritai – visada žinojai, kad nori dainuoti?
– Visada žinojau, kad to noriu, bet mąstydama logiškai supratau, kad tai labai nepraktiška specialybė. Tad pradžioje aš, kad mamą nuraminčiau, dirbau manikiūrininke. Dirbdama tą darbą buvau labai nelaiminga, vis pagalvodavau, kad Muzikos ir teatro akademijoje man bus geriau... Ten įstojusi lygiagrečiai mokiausi socialinį darbą Vilniaus universitete, kad gaučiau „normalią“ profesiją. Bet ir socialinis darbas man „nelipo“. Patiko studijos, bet kai reikėjo praktiką daryt, nueidavau, pažiūrėdavau į tuos vargšus žmones ir pačiai širdį skaudėjo, norėjosi visiems padėt, ateidavau namo depresinės nuotaikos, supratau, kad taip negaliu.
– Gyveni Kiolne, bet daug keliauji, dainuoji ne tik Vokietijoje. Kokia tavo muzikinė geografija?
– Esu daug dainavusi Portugalijoje, artimiausiu metu dainuosiu Italijoje, kitąmet Amerikoje, Belgijoje. Pamažu mano pasirodymų vietų ratas plečiasi.
– Kaip taip išėjo – Lietuvai balsas „per mažas“, o pasauliui – pats tas?
– Man reikėjo daug laiko. Yra laimingieji, kurie atidaro gerklę ir tiek užtenka. O man reikėjo ieškoti technikos, labai daug mokytis.
– Kiek laiko nebuvai Lietuvoje?
– Vis atvažiuoju kartą per pusę metų aplankyti mamą.
– Kaip atrodo Lietuva žmogui, kuris jau 11 metų čia negyvena?
– Gerai, man čia atostogos. Atvažiuoju, mama cepelinų priverda, aplankau draugus. Aišku, metams bėgant ryšys su jais silpnėja, bet mano geriausi draugai yra čia, o ne Vokietijoje. Mano kirpėja, dantistė čia. Niekada nesakau niekada, nežinau, kaip bus, gal sugrįšiu. Bet šiuo metu man čia nėra vietos, todėl apie tai net negalvoju.
– Vokietijoje turi šeimą?
– Turių vyrą, vaikų ne. Mano vyras graikas, taip pat dainininkas, tad Vokietija mums ne privaloma šalis, galime gyventi bet kur. Mes susitikome vienintelį kartą kai dainavome kartu Vienoje, Austrijoje tarptautiniame Hans Gabor Belvedere dainavimo konkurse. Susitikome ir iš pirmo žvilgsnio suveikė chemija... Praleidome puikią savaitę, o po to jis išvažiavo į Graikiją, aš į Vokietiją. Buvo aišku, kad dėl atstumo nieko nebus. Praėjus dviem metams jis atvažiavo į Vokietiją ieškoti darbo, mėginti užsikabinti... Susitikome Kiolne išgerti kavos, o po trijų savaičių jau gyvenome kartu (šypsosi). Visa tai vyko prieš trejus metus... Taip ir geriame kavą (juokiasi).
– Kaip išėjo taip, kad ėmeisi spektaklio „Katia Kabanova“, kurį stato Dalia Ibelhauptaitė, jūs seniai pažįstamos?
– Įvyko didžiulis sutapimas. Aš Dalios nepažįstu, kaip ir ji manęs nepažinojo. Manęs Lietuvoje praktiškai niekas juk nepažįsta (juokiasi). Portugalijoje dainavau Katios Kabanovos vaidmenį šią žiemą ir visai netyčia ten dviem dienoms užsuko Edgaras Montvidas. Jis mane išgirdo, pamatė ir tuomet paklausė, ar turiu laiko Katią padainuoti, nes Lietuvoje ją statyti planuoja „bohemiečiai“... Tai taip ir išėjo – aplinkybės mus suvedė. Nors su E.Montvidu nesame gerai pažįstami, kai mokiausi akademijoje, mokėsi ir jis, bet buvo vyresnis, jau žvaigždė, o aš mokinukas-pabirukas (juokiasi).
– Ir kaip tau sekasi įsilieti į visiškai naują, nepažįstamą kolektyvą?
– Na, jau susipažinome. Seniau pažinojau Liora Griodnikaitę, Jurgitą Adamonytę... Lietuvoje dirbti po tiek laiko labai gera. Manau, kad tai D.Ibelhauptaitės nuopelnas – repeticijose vyrauja labai laisva ir kūrybinga atmosfera, daug juoko, jokių ambicijų, tiesiog geras, produktyvus darbas.
Taip, kiekvienas savyje nešiojasi skausmą, tai paverkime kartu ir jį išliekime. Tai puiki proga. Muzika labai graži, ji palies sielą, niekas atėjęs nė minutei neužmigs ir nežiovaus, esu tuo tikra.– Jau atlikai Katios Kabanovos vaidmenį Portugalijoje, papasakok, kokia tai istorija?
– Ši opera pastatyta pagal Aleksandro Ostrovkio pjesę „Audra“. Istorija tokia, kad Rusijos kaime, gilioje provincijoje vyksta panaši drama, kaip aprašoma Antano Vienuolio apsakyme „Paskenduolė“... Gyveno jautrios sielos, visuomenėje nepritampanti mergina, bet kaime „nepasišakosi“, reikia gyventi taip, kaip visi. Ji susituokė su vyru, kuris pats buvo labai silpnas, o jo motina – tikra tironė. Taip Katia kankinasi ir netyčia įsimyli atvykėlį. Vyras išvyksta ir mergina išgyvena savąsias svajones su atvykėliu. Vėliau neišlaikiusi spaudimo ji prisipažįsta apie neištikimybę anytai ir neberanda po tokios gėdos jokios kitos išeities, kaip tik pasiskandinti..
– Istorija atrodo ne tik labai lietuviška, bet ir labai skaudi. Juk mums to negatyvo netrūksta, kodėl manai, kad žmonės turėtų pamatyti šią operą?
– Negiamų emocijų Lietuvoje gal ir daug. Taip, kiekvienas savyje nešiojasi skausmą, tai paverkime kartu ir jį išliekime. Tai puiki proga. Muzika labai graži, ji palies sielą, niekas atėjęs nė minutei neužmigs ir nežiovaus, esu tuo tikra. Atėjęs į operą gali pamiršti savo gyvenimą, paverkti ar pasijuokti, likti sujaudintas, čia to netrūks.
– Tai kokia ta Katia Kabanova, kurią drasko prieštaringi jausmai. Ji stipri ar silpna?
– Ji nėra stipri dėl to, kad nedaro nieko, kad palengvintų savo gyvenimą. Išskyrus tai, kad galų gale šoka į upę. Tai lietuviškas, jautrus tipas, kuris gyvena svajonėse, dūsauja, verkia, toliau dūsauja, tačiau nieko nedaro.
– Sakei, kad Lietuvai nesijauti pakankamai stipri, ar esi pasiruošusi sulaukti kritikos – juk čia žmonės mėgsta aptarti kiekvieną smulkmeną...
– Lietuvoje nedainavau, tai iki šiol manęs niekas nenarstė, gal dabar pirmąsyk taip bus. Pavyzdžiui, Vokietijoje žmonės yra labai geranoriški, svarbiausia juos paliesti. Jei publiką palietei, jie tau atleis ne tą toną ar tai, kad esi storas, žvairas. Jie tau viską atleis.
– D.Ibelhauptaitė mėgsta pasikviesti išskirtinius atlikėjus, turinčius šį tą savito. Kokia tavoji stiprioji pusė?
– Nežinau, kodėl Dalia mane pasikvietė, juk manęs čia niekas nežino (juokiasi). Galbūt E.Montvidui labai patikau, nežinau. Mano stiprioji pusė, kaip pati esu šventai įsitikinusi, – energiija. Kai esu ant scenos, atiduodu viską. Kartais nepažiūriu, ar graži nata, man svarbiausia, kad publika nenuobodžiautų, patirtų emocijų, o gal net ir apsiverktų.
– Kaip gyvenime semiesi optimizmo, kokie dalykai priverčia šypsotis ir gerai jaustis?
– Muzika labai padeda. Esu laiminga, nes dainuoju tas partijas, kurios man patinka, su puikiais dainininkais, puikiais režisieriais, kolegomis. Nueini į darbą ir džiaugiesi kiekviena darbo diena, juk tai nėra labai normalu (juokiasi). Ir, žinoma, džiaugsmo suteikia mano vyras. Meilė. Daugiau niekam laiko nelieka.
Opera „Katia Kabanova“ bus rodoma Vilniaus kongresų rūmuose gegužės 20 – 21 dienomis, penktadienį ir šeštadienį, renginio pradžia 19 val. Bilietų kaina 52 – 152 Lt.
