Ji lyg psichologė perprato šių įgeidžius, žino, su kuo būna mažiausiai rūpesčių, kuriai herojei gali čiulbėti „bučkis, bučkis“, o kuriai – parinkti kitą kalbą. Užtat kaip tikra profesionalė gali tvirtai pasakyti: „Nėra žmogaus, kurio negalėtum gražiai nufotografuoti.“
Austėja ir pati atrodo kaip nulipusi nuo žurnalo viršelio, o apie jos stilių būtų galima parašyti knygą. Buvęs modelis, kuriam puikiai sekėsi užsienyje, ji tapo stiliste tais laikais, kai ši profesija dar nebuvo velniškai madinga, o ją rinkosi tik tie, kuriuos vedė tikras širdies šauksmas.
Tačiau pradžia, prisimena Austėja, buvo sunki, ypač pirmieji metai – nebuvo parduotuvių, o ir žvaigždės visai nenorėjo jos klausyti.
„Pamenu, ateinu į fotosesiją su šimtu maišelių, sakau jaunutei dainininkei: „Apsivilkite šią suknelę, jums labai tiks.“ O ji pučia lūpas: „Na jau ne, su ja atrodysiu stora ir negraži, geriau vilkėsiu savo.“