„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Austra Skujytė: meilė užaugina sparnus

Jau netrukus prasidėsianti Londono olimpiada daugiakovininkei Austrai Skujytei (33) greičiausiai bus paskutinė – viena daugiausia vilčių olimpinėse žaidynėse teikianti sportininkė vis dažniau pagalvoja apie karjeros pabaigą ir trenerės darbą. Tačiau kol kas Austra gerbėjus džiugina puikiais rezultatais, kurie dažnai priklauso ne tik nuo pasirengimo, bet ir nuo viduje kunkuliuojančių jausmų...
Austra Skujytė su draugu Valdu ir Gintarė Grikštaitė (kairėje)
Austra Skujytė su draugu Valdu ir Gintarė Grikštaitė (kairėje) / Mariaus Žičiaus nuotr.
Temos: 1 Austra Skujytė

Prieš keletą savaičių į Didžiosios Britanijos ambasadoje surengtą priėmimą tave atlydėjo draugas. Gera, kai šalia yra žmogus, kuriam į tvirtą ranką gali įsikibti ne tik per priėmimus?

Valdas mane labai palaiko. Nors ir nėra profesionalus sportininkas, nemažai sportavo, todėl puikiai žino ir supranta mano kasdienybę, gyvenimo ritmą ir, kai išvažiuoju į treniruočių stovyklą ar varžybas, nepriekaištauja: „Ir vėl tavęs nebus namuose!“

Tavo profesijos žmonės antrąsias puses paprastai sutinka sporto salėje ar stadione. Jums su Valdu taip pat nutiko?

Jei visas gyvenimas verda sporto salėje ar stadione, sunku susipažinti kur nors kitur (juokiasi). Su Valdu esame pažįstami labai seniai: abu esame iš Biržų, galima sakyti, viename kieme bėgiojome, tačiau vėliau labai ilgai nesimatėme. Valdas kažkada žaidė krepšinį, tačiau vietoj sporto pasirinko mokslus, o vieną dieną su draugais sumanė užsukti į maniežą, pamėtyti ietį. Ten ir susipažinome.  Vienai eiti į priėmimą buvo nesmagu, o išmesti kvietimo nenorėjau, – ne taip ir dažnai mane kur nors kviečia (šypsosi). Džiaugiuosi, kad Valdas sutiko palaikyti man draugiją. 

Progų išsipustyti ir įšokti į aukštakulnius pasitaiko ne taip dažnai?

Nelabai, bet – nieko tokio. Juolab kad su aukštakulniais man sunkoka – turėdamas tokio dydžio pėdą kaip mano, lengvai jų nenusipirksi. Girdėjau, kad kartais galima įsigyti patogių (!) aukštakulnių, bet man dar nėra pasisekę. O kad galėčiau į priėmimą lengvaatlečių startukus apsiavusi nueiti – jie juk irgi kaukši (juokiasi)! 

Pernai – Europos uždarųjų patalpų čempionato sidabras, šiemet – bronza. Esi viena iš daugiausia vilčių šių metų olimpiadoje teikianti sportininkė. Meilė išties užaugina sparnus?

Kai viskas sekasi, sportuoji būdamas visiškai kitokios – kur kas darbingesnės – nuotaikos, turėdamas įkvepiančių emocijų ir jausmų: meilė tikrai užaugina sparnus. Bet tai nereiškia, jog jei neturi antrosios pusės, esi pasmerktas nesėkmėms. Užtat sportuoti sužeista širdimi išties nelengva – sunku susikaupti, kai, rodos, viskas aplinkui griūva. 

Vadinasi, rengtis Londono olimpinėms žaidynėms tau visiškai nesunku?

Londono olimpiada man bus jau trečioji, todėl jaučiuosi kur kas ramiau: nesijaudinu, nestresuoju ir per daug apie ją negalvoju. Visai kitaip buvo Atėnuose... Tai buvo pirmas mano rimtas startas su suaugusiaisiais, susitvarkyti su jauduliu nebuvo lengva: stadione žmonių daug, atsistoju prie starto linijos ir jaučiu, kaip kojos, rankos dreba. 
Po Stambule iškovoto bronzos medalio jaučiu šiokį tokį aplinkinių spaudimą, vis išgirstu, kad žmonės iš manęs nemažai tikisi, drąsesnis net paklausia, ar bus medalis. Žmonėms turbūt norėtųsi išgirsti, kad bus, bet aš to pažadėti negaliu: juk važiuoju ne pasiimti medalio, o dalyvauti ir kovoti dėl jo. Sportas yra sportas, be to, žinau, kad teks susikauti su tikrai stipriomis varžovėmis. 

Jautiesi pasiruošusi kovai?

Manau, esu neblogai pasirengusi. Neseniai dalyvavau komercinėse varžybose ir supratau, kaip smagu dalyvauti rungtynėse, kai nieko neskauda. Pat maloniausias jausmas, kai gali mėgautis startu ir negalvoti, kad tau ką nors skauda.

Bet juk žiūrint į jus, sportininkus, atrodo, kad prie skausmo priprantama!

Priklauso nuo to, koks skausmas. Nutrintas kulnas – tik smulkmena, vienas iš nepatogumų. Visai kas kita – patempta sausgyslė ir supratimas, kad per varžybas situacija gali dar pablogėti: tave kamuoja ne tik skausmas, bet ir baimė, nerimas.

Reuters/Scanpix nuotr./Austra Skujytė
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Austra Skujytė

Nebaisu, kad vieną dieną sportas, laimėjimai baigsis, o skausmas liks visam gyvenimui? 

Žinau, kad baigusi sportininkės karjerą sportuoti nenustosiu: reikės palaikyti fizinę formą, paauginti raumenukus, kurie stuburą bent šiek tiek prilaikytų (šypsosi). Jei visiškai mesčiau sportą, manau, turėčiau nemažų bėdų. Kineziterapijos studijos padėjo suprasti, kad sporte, judesyje įstrigau visam gyvenimui – dabar jau niekur nedingsiu. 

Esi užsiminusi, jog po Londono olimpiados teks rimčiau pagalvoti, ką veikti toliau. Ateina svarbių sprendimų metas?

Šiek tiek kamuoja nežinomybė – juk teks žengti į kitą, dar mažai pažįstamą, teritoriją. Iki šiol mano gyvenimas bėgo pagal vieną ir tą patį scenarijų: startuoji, finišuoji, šiek tiek pailsi ir vėl – startuoji. Po olimpiados ketinu baigti profesionalios sportininkės karjerą, nebedalyvausiu rimtose varžybose, atsidėsiu trenerės darbui. Kas bus, jei laimėsiu medalį? Nemanau, kad jis ką nors pakeis. Čia kaip ir gyvenime: nesvarbu, kaip žiūrėdamas į veidrodį sau atrodai, – ateina laikas, kai reikia ir į pasą, ir į gimimo metus žvilgtelėti. Anksčiau ar vėliau ateina pabaiga... Kita olimpiada – tik po ketverių metų, ar užteks jai jėgų, ryžto, noro? Galbūt kokiose nelabai svarbiose varžybose ir dalyvausiu, bet rimtai dirbti, stengtis atiduodant visas jėgas nebenoriu. Pagaliau galėsiu sau leisti futbolą pažaisti ar riedučiais pasivažinėti!

Esi aistringa futbolo gerbėja?!

Žaisti labiau patinka, nei žiūrėti (juokiasi). Žinoma, stebiu Europos čempionatą, nors ryškių favoritų neturiu. Patinka stebėti, kas patenka į kitą etapą, o kas – ne, kam sekasi, o kam – nelabai, kas stiprūs, o kas – ne. Mano pasirodymuose per varžybas žmonės turbūt taip pat ieško dramų: kaip ir visose sporto šakose, favoritės čia nuolat keičiasi, o visada būti stipriam – užduotis ne iš lengvųjų. 

Baigusi profesionalios sportininkės karjerą mokysi kitus, kaip jos siekti?

Kai dar buvau paauglė, visi aplinkui kartojo, kad tikrai stosiu į „k-k-yną“ – liaudies vadintą Kūno kultūros institutą, dabar – akademiją. Sakiau, tikrai – ne, bet ratas apsisuko ir aš atsidūriau Kaune, akademijoje. Minčiai kada nors treniruoti vaikus subrendau po truputį: žingsnis po žingsnio supratau, kad galėčiau ir net norėčiau tai daryti. Nesu užsiplieskiančio charakterio ir žinau, kad su sportininkais per visą stadioną tikrai nesibarsiu. Gyvenime turėjau daug ir įvairių trenerių, išėjau ne vieną mokyklą, mačiau daug pavyzdžių ir susikroviau įvairiausios patirties. Manau, sugebėsiu atsirinkti, kas gerai ir kas – ne. 

Bet juk trenerės darbas – visai nepelningas!

Svarbu turėti norą, su juo – neprapulsi. Aišku, daug kas priklausys, kaip seksis parengti vaikus, kokių rezultatų jie pasieks. Laukia nauji iššūkiai, su kuriais, manau, susitvarkysiu. 

Niekada gyvenime neįsivaizdavai, kad galėtum užsiimti kuo nors kitu nei sportu?

Kažkada piešiau, kurį laiką netgi maniau, kad baigusi mokyklą galbūt galėčiau stoti į Dailės akademiją, bet keliai vis tiek pasisuko sporto link. Tiesa, pirmus metus po mokyklos baigimo studijavau Kauno technologijos universitete dizainą, man netgi patiko, bet supratau, kad profesionaliojo sporto suderinti su studijomis, visiškai nesusijusiomis su sportu, man nepavyks. Kartais pagalvoju, kad būtų įdomu sužinoti, kas būtų, jei būčiau nemetusi studijų, tačiau ir dabar atrodo, kad man trūksta fantazijos, kažin ar iš manęs būtų gera dizainerė. Bet iki šiol paimu į rankas spalvotus pieštukus, ką nors paišau, kartais savo darbų padovanoju. Parduoti? Oi, ne, taip gerai aš nepiešiu, kad galėčiau savo darbus parduoti, o ir verslininkė iš manęs – prasta (juokiasi). 

Kartais atrodo, kad sportininko gyvenimas – ne toks ir žavus: vien juodas darbas, griežta drausmė ir jokios improvizacijos. 

Bet laikui bėgant tai tampa gyvenimo dalimi, kurios negali atsisakyti. Be to, tai nėra gyvenimas pagal griežtas taisykles: žinau, kad gerai kasdien valgyti tuo pačiu metu, bet dažniausiai tai pavyksta tik stovyklose. Labai gerai atsigulti dešimtą vakaro, kai tik organizmas pradeda atsigauti, bet realiame gyvenime argi tai įmanoma?! Ypač kai vyksta futbolo čempionatas ir rungtynės baigiasi vidurnaktį (juokiasi)?! 

Na, bet paskutinės minutės bilieto nenusipirksi ar į naktinį klubą, vos panorėjusi, nenubėgsi!

Pamenu, 2006 metais dėl traumų mane atleido nuo vasaros sezono treniruočių, ir turėjau visą vasarą laisvą. Buvo neįtikėtina: kur tik kviečia – visur galiu eiti. Nereikia nei planuoti, nei derinti. Buvo neapsakomai smagu.

Grįžusi iš Londono ramia sąžine jau galėsi pagalvoti apie šeimą, vaikus – įsivaizduoju, kad iki šiol tam nebuvo nei progų, nei aplinkybių?

Nemanau, kad sportas tam labai trukdo. Pažįstu sportininkių, kurios padarė pertrauką, susilaukė vaikučių ir po kurio laiko sėkmingai grįžo į didįjį sportą. Vienas iš ankstesnių mano trenerių taip pat buvo suplanavęs, kada galėsiu pasigimdyti vaikutį. „Dabar – viena olimpiada, paskui – kita, o štai tada ir galėsi gimdyti.“ Buvau pakraupusi: juk kalbama apie mano gyvenimą! Niekas, netgi treneris, negali už mane jo suplanuoti! Buvau pikta, pati sau svarsčiau: „Gal dar pasakysi, su kuo to vaikučio susilaukti?!“

Savo auklėtinei taip nepasakytum?

Galėčiau tik patarti – ne daugiau. Kiekvieno gyvenimas yra kitoks ir būtina atsižvelgti į situaciją, aplinkybes. Šeimos, vaikų taip lengvai nesuplanuosi – gali norėti, bet ne kurti planus. Mano draugės, buvusios klasiokės augina jau ne po vieną, kai kurios – ir ne po du vaikus, bet aš dėl to nesijaudinu: kiekvienai moteriai – savas laikas...

Alfredo Pliadžio nuotr./Austra Skujytė
Alfredo Pliadžio nuotr./Austra Skujytė

 

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Influencerė Paula Budrikaitė priėmė iššūkį „Atrakinome influencerio telefoną“ – ką pamatė gerbėjai?
Reklama
Antrasis kompiuterių gyvenimas: nebenaudojamą kompiuterį paverskite gera investicija naujam „MacBook“
Reklama
„Energus“ dviratininkų komandos įkūrėjas P.Šidlauskas: kiekvienas žmogus tiek sporte, tiek versle gali daugiau
Reklama
Visuomenės sveikatos krizė dėl vitamino D trūkumo: didėjanti problema tarp vaikų, suaugusiųjų ir senjorų