Nei ji, nei A. Voronova nesitikėjo, kad rankinėms teks pasivaikščioti tilto atbrailomis, užmigti vidury arimų, pakilti į orą ar išsimaudyti krioklyje.
Sutarusi fotosesijos dieną trijulė patraukė link Alytaus.
„Kelionės tikslą žinojo tik Eglė, o kur dar pakeliui sustosime – nenumanė net ir ji pati”, – su šypsena pasakojo R. Rožinskienė.
Stabdyti automobilį pakelėje jai teko daugybę kartų. E.Ščerbinskaitei įspūdį padarydavo tai laukas, tai kelio ruožas, kur vyko statybos darbai, tai medžių paunksmė. Vienetinių, rankų darbo rankinių kūrėja sakė išvykos metu dar sykį įsitikinusi – tik meniškas žmogus gali matyti gerą kadrą ten, kur iš pirmo žvilgsnio apie jo egzistavimą net neįmanoma nutuokti.
Vienas iš įspūdingiausių momentų – A.Voronovos pasivaikščiojimas remontuojamo tilto atbraila. Jį taisę darbininkai nuo išvysto vaizdo ilgai negalėjo atsitokėti.
Ne mažiau įspūdingai iš šono atrodė ir trijulės darbas vandenyje. Norinčios netradiciškai įamžinti rankines damos atsivežė kėdę, kuri turėjo būti įtvirtinta krioklio viduryje, gana sraunioje vietoje.
„Man teko kėdę laikyti. To nuotraukoje, žinoma, nesimato, bet sušlapau iki paskutinio siūlelio“, – prisiminė R.Rožinskienė.
Daugiau nei prieš metus pirmąją savo kolekciją pristačiusi autorė sakė, kad naujausiuose savo darbuose vėl grįžo prie tuomet paliestos temos – keturių stichijų.
„Oras, žemė, vanduo... O ugnis esu aš“, – yra sakiusi unikalių rankinių kūrėja.
Šįsyk, anot R.Rožinskienės, ši jai artima tema šįsyk vėl nagrinėta, tačiau pasitelkus kitas priemones – kelios dešimtys rankinių, laikomų A. Voronovos, pabūvojo ir ore, ir ant žemės, ir vandenyje.
„Ugnį šįsyk atstojome trise, nes buvome užsidegusios netradicinės fotosesijos idėja ir leidomės į kūrybinę avantiūrą“, – pasakojo autorė.
