Daugiau nei 20 metų baletą šokanti Kristina teigia, kad ateinančiai pensijai morališkai yra pasiruošusi, tačiau ji baiminasi ne dėl to. Balerina ne vieną kartą pastebėjo, kaip sunku artistams būna susitaikyti su jaunesnės kartos atsiradimu. Priimti faktą, jog jau dėl fizinės išvaizdos turi pereiti į kitą lygį, pradėti mėgautis savo pasiekimais (kad ir kokie jie buvo) ir neengti jaunimo vien dėl jų jaunystės.
„Tau reikia šokti, bet nesijauti gerai šalia stovinčių 19-mečių merginų. Tu puikiai matai, kaip jos atrodo, ką jos gali. Šis verslas šiuo atveju yra žiaurus, nes jis visiškai yra tik apie išvaizdą (tiek veidą, tiek kūną)“, – apie baleto realybę prakalbo Kristina.
Tad Kristina įsitikinusi, kad kalbėti apie tokias problemas svarbu, nes neretai vyresnės ir jaunesnės moterys viena iš kitos sulaukia neapykantos.
„Aš pati iki 25 metų patyriau vyresnių moterų pyktį. Tiesiog jauti, kai atsiranda komentarai, bandymas nusodinti, pažeminti. Atrodytų, kad tai yra kaip ir natūralus dalykas, juk ji vyresnė, daugiau žino, tačiau tuo pat ir nenormalus, kaip sau taip leidžiama kalbėti? Manau, jog vis tiek turėtume būti lygesnės, gerbti viena kitą, nepaisant amžiaus skirtumo, nes kartais ir jaunas žmogus būna labai protingas, išmintingas. Mes visiškai nežinome, per kokį gyvenimą jis perėjo“, – pabrėžia Kristina.
Jos manymu, nė vienas žmogus, nesvarbu jaunas ar ne, neturi teisės komentuoti ir žeminti dėl amžiaus: „Kai atėjau į trupę, labai jautėsi, kad, ai, čia veteranas, jam nieko neliko, iš jo nereikia nieko tikėtis. Tokiam požiūriui į žmogų nepritariu. Visi turi teisę į šokį, nebent jau nebegali jo nei techniškai, nei emociškai išpildyti. Bet ir tokiu atveju įžeidžiantys komentarai turi liautis.“
15min pasiteiravus, kada pati pajuto artisto amžiaus lūžį, Kristina prisimena, jog tai pamatė per vaidmenis: „Iš pradžių tu šoki kaip jaunystę atspindinčios merginos, princesės, tada pereini prie vyresnio amžiaus moterų vaidmenų, tai daugiau draminiai vaidmenys, ir galiausiai išeini mamos, karalienės vaidmeniu. Aišku, įvairios karjeros, įvairūs scenarijai, tačiau principas yra toks pats. Todėl gavusi pirmąjį pagrindinį dramatišką vyresnio amžiaus moters vaidmenį balete „Geiša“ supratau, kad reikia jau po truputį psichologiškai ruoštis, jog ir kiti vaidmenys gali būti nebe jaunos mergaitės. Taip ir buvo. Jei ne praeitais metais sušokta Severija (šokio spektaklis „Dėdės ir dėdienės“) nuo 24 metų mane lydėjo tik vyresnio amžiaus vaidmenys.“
Tačiau dėl vaidmenų Kristina tikina nepergyvenanti, nes jos gyvenimas, kaip pati sako, visada buvo labai nenuspėjamas. Ją visada buvo galima rasti ne vienoje pramogų sferoje, o nutolti nuo fizinės veiklos ji taip pat neketina.
„Jau treti metai vedu savo sukurtą kūno lavinimo sistemą „Ballet Body“, baletą suaugusiems, konsultuoju kūno stiprinimo, tempimo klausimais, tad tikrai nėra labai baisu šiemet dėl susiklosčiusios situacijos pasaulyje neišeiti į sceną. Po tokios karjeros dar norėčiau pasimokyti verslo paslapčių. Dabar viskas yra verslas, o tai nėra mano stiprioji pusė, aš juk meno žmogus. Asmeniškai man norisi surasti tokią darbo vietą, į kurią galėčiau įdėti sukauptas žinias ir iš jų užsidirbti. Kur nereikėtų vaikytis fizinės formos, išvaizdos ir grožio. Neturiu aiškaus plano, bet tikrai tame nematau tragedijos, aš ir lygioje vietoje susigalvoju veiklų“, – šypsosi Kristina.
Šokėja stebisi, kaip puikiai su artistais susitvarkė Olandija. Ji pasakoja, kad artistams baigiant karjerą valstybė metus juos išlaiko, kol jie randa naują veiklą. Tačiau su karjeros baigtimi, anot Kristinos, susitvarko ne visi, o kartais tai baigiasi net tragedija.
„Realiai tai yra naujo gyvenimo pradžia. Šitas menas yra absoliučiai fanatikams, jis yra visiškai sukoncentruotas į tai, ką darai, poilsiui jame nėra vietos. Anksčiau virsmas buvo labai žiaurus – buvo ir savižudybių. Žmonės nesugebėdavo tiesiog psichologiškai pereiti, juk tai yra didelė trauma.
Realiai 18 ar 20 metų gyveni su savo kolegomis kaip su šeima, jūs einate kartu į darbą, keliaujate kartu, šokate, keikiatės, mylite, nekenčiate, darote intrigas. Na, visada viską darote kartu, tačiau staiga ateina viena diena, kai tavo pavardė nebeatsiranda spektaklių sudėtyje, esi paprašomas palikti savo persirengimo kambarėlį. Nesu patyrusi to jausmo, jis man prieš akis, bet įtariu, kad tai jausmas, kai subyra tavo šeima, netenki savo vietos, ir lieka tik klausimas, kaip tu tai priimsi psichologiškai, ar kaip tragediją, ar kaip naują gyvenimo etapą“, – su liūdesiu kalbėjo Kristina.
Šokėja įsitikinusi, kad tokį psichologinį smūgį ypač patirdavo senosios kartos atstovai: „Anksčiau žmonės visą save atiduodavo tik teatrui, jie neturėjo jokių papildomų veiklų, tad tas kirtis būdavo labai stiprus. Dabar visi vyresni baleto artistai turi aukštuosius išsilavinimus, kuria papildomas veiklas jau šiandien, yra kas puoselėja ir savo verslus. Šie laikai neleidžia snausti, bet ir stipriai vargina, nes užsiimant begale darbų vis tiek kas nors nukenčia.“
