Nuo pat ryto į Nerijaus telefoną plūdo draugų sveikinimo skambučiai. „Cicinas tik ką skambino", – šypsojosi daug žymių bičiulių turintis jubiliatas.
Nerijus rankose laikė iš draugų tik ką gautas dovanas: raudonų rožių puokštę ir pūkinę antklodę. „Gal kam atrodo banalu, bet man raudonos rožės gražios. Jos mano mėgstamiausios“, – prisipažino Nerijus.
Nors baleto artistas išvis neketino švęsti gimtadienio, pasipriešino draugai. „Rytoj turėjo būti spektaklis „Žizel“, bet atsisakiau dėl kojos skausmų. Taigi šįvakar galėsiu sau leisti švęsti“, – šyptelėjo Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistas, ketvirtadienio vakarą praleisiantis su būriu draugų.
– Kaip jaučiatės sulaukęs Kristaus amžiaus?
– Smėlis byra (juokiasi). Nesijaučiu ypatingai. Ir be gimtadienio yra bėdų. Savaitę sergu juoda depresija: kojos tinsta, kelių skausmas didžiulis, o spektaklius reikia šokti. Tad gimtadienis mane mažiausiai jaudina. Gimimo dieną einu į ligoninę, į kelią leis vaistus. Sprendžiu klausimą, kad galbūt vertėtų atsisakyti visų spektaklių iki Naujųjų metų.
– Ar praeinantys metai jums buvo kuo nors ypatingi?
– Man buvo ypatingi tuo, kad gavau apdovanojimą – „Auksinį scenos kryžių“. Tai buvo džiugi naujiena. Baisi, kad birželio mėnesį teko daryti dvi kojos operacijas. Pradėjau dirbti, tačiau pasirodo, kad dėl skausmo negaliu nei pritūpti, nei atsispirti ar ištiesti kelio. Šiandien eidamas salėje net suklupau.
Antradienį šokau spektaklyje „Graikas Zorba“ ir jį stebėdami draugai pamatė, kad man buvo sunku net atsistoti. O šuolius, špagatus ore beveik pravaikščiojau. Po operacijos trijų spektaklių atsisakiau, o trijuose teko šokti. Operaciją dariau, kad nebereikėtų vartoti vaistų, o dabar juos vartoju dvigubomis dozėmis, bet niekas nepadeda. Per spektaklį ir nuskausminamųjų ampulę suleido – niekas nepadėjo.
– Anksčiau planavote surengti 15 metų scenoje jubiliejinį koncertą, turą po Lietuvą. Ar tie planai nors kiek pasistūmėjo?
 |
| Juliaus Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./Lietuvos baleto artistas Nerijus Juška |
– Vasarą ieškojau žmonių, kurie tai padėtų surengti, viskas jau buvo sugalvota, planavome gruodį važiuoti į turą po Lietuvą. Vasarą atlikta operacija viską sužlugdė, dabar viskas sustojo. Prižadu, kai grįš sveikata, iš karto vėl imsiuosi šių planų.
– Viskas priklausys nuo gydytojų prognozių?
– Tos prognozės netikslios. Man sakė, kad po poros mėnesių galėsiu šokti, o dabar praėjo jau beveik penki. Nueinu pas gydytojus, jie liepia ilsėtis, o valdžia prašo dirbti. Jei yra kam mane pakeisti, atsisakau šokti, bet, pavyzdžiui, spektakliuose „Graikas Zorba“ ar „Ana Karenina“ nėra kam manęs pakeisti. Man leidžia spektaklyje apsieiti be didelių šuolių, tačiau publika į spektaklius ateina pamatyti išskirtinių šuolių, špagatų. Man pačiam dėl to gėda prieš publiką.
– Gavote „Auksinį scenos kryžių“, tačiau ankstesniuose interviu minėjote, kad apdovanojimui neteikiate didžiulės reikšmės...
– Aš nežinau, gal tas kryžius buvo skiriamas eilės tvarka?.. Galbūt visi buvo įsitikinę, kad šį apdovanojimą jau buvau gavęs, o tik vėliau susivokę nusprendė man skirti? Juk apdovanojimą gavau už tokį nevykusį spektaklį – prieš tai buvo daug žymiai geresnių. Jei apdovanojimai skiriami ne geriausiems artistams, o tiesiog eilės tvarka, tai kas bus po 10 metų? Tada apdovanojimus pradės gauti kordebaleto solistai? Tas apdovanojimas ima nebetekti savo reikšmės. Geriausias man – publikos apdovanojimas. Jos nepapirksi, publikai arba patinki, arba ne.
– Ar jaučiatės įvertintas Lietuvoje kaip baleto solistas?
– Per daug viešas asmuo pasidariau, per daug kalbu, todėl teatro simpatijų nebeturiu. Gal kam nors nepatinka, kad burbu ir pasakoju viešai apie tai, kas čia dedasi. Pavyzdžiui, teatro medicinos punktui mes turime patys supirkti vaistus. Paprašo šokti – padedu, bet už traumas mokėti tenka patiems.
– Ar vis dar kirba mintis apie emigraciją? Ar daug užsienio teatrų pasiūlymų sulaukiate?
– Lapkričio mėnesį kviečia Sankt Peterburgo Marijos teatras šokti spektaklyje „Gulbių ežeras“, bet bijau, kad dėl traumos nespėsiu pasiruošti. Man būtų labai gaila. Tokio pasiūlymo galima laukti visą karjerą.
– Po penkerių metų turėtumėte oficialiai išeiti į pensiją. Ar turite ateities planų?
– Kol kas neturiu. Vienintelis planas – kuo greičiau atsigauti ir šokti.
– Anksčiau svajojote įkurti baleto mokyklą, o neseniai su bičiuliu Andriumi Kandeliu įkūrėte pramoginių šokių ir baleto studiją. Kaip sekasi ši veikla?
– Dėl laiko stokos truputį šį dalyką apleidau. Ši mokykla – gera praktika ateičiai. Aš vis tiek turėsiu dirbti tokį darbą, tad kuo anksčiau pradėsiu, tuo bus geriau. Kai vėliau nebegalėsiu šokti, gyvenimą norėsiu sieti su baletu – mokysiu kitus. Visą vaikystę ir jaunystę tam atidavus, manau, būtų beprasmiška pradėti mokytis ko nors naujo.
– Anksčiau skundėtės, kad per darbą negalite sau leisti ilgų atostogų, išvykti į užsienį. Netenkina ir baleto artisto atlyginimas, o dar profesiją lydinčios nuolatinės traumos... Ar baleto artisto darbas iš viso turi pliusų?
– Mano atveju yra pliusų, aš esu primarijus, esu žinomas. Iš paprasto artisto pusės – absoliučiai jokių. Kai lankydamasis Maskvoje pasakiau, kad esu baleto artistas, į mane pažiūrėjo su pagarba. Man labiausiai įsiminė tai, kad net Maskvos ligoninėje vieno skyriaus pavadinimas buvo „Sportinės baleto traumos“. Tai jau daug ką sako.
– Ar nesinori intensyvaus baleto šokėjo gyvenimo iškeisti į ramų šeiminį gyvenimą?
– Visiškai nesinori. Kuo man labiau skauda kojas, tuo užsispyrimas ir noras grįžti didėja. Čia mano gyvenimas. Dabar aš gyvenu scena ir esu laimingas, kol šoku. Nenoriu galvoti apie ką nors kita, noriu tik šokti.
 |
| Juliaus Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./Lietuvos baleto artistas Nerijus Juška |
– Tačiau apie vaikus svajojate?
– Apie vaikus visada galvoju, noriu kuo nors rūpintis. Labai daug įvairių minčių turiu (juokiasi).
– Esate dažnas vakarėlių svečias, ar ten dar nesutikote tos vienintelės?
– Jei nepastebėjote, dar nesusiradau (juokiasi). Nors visko apie save skaičiau: ir kad tuoktis ketinu, kad slepiu draugę, kuri pas Statkevičių siuvasi suknelę. Visko prisiskaičiau, bet taip nėra.
– Kaip vertinate kalbas, kad vakarėliuose pasirodydamas vis su kita moterimi slepiate savo netradicinę orientaciją ar kad moteris keičiate kaip kojines?
– Niekaip nevertinu, tokios kalbos manęs nejaudina. Esu laisvas, tad su kuo noriu, su tuo ir einu – neprivalau į vakarėlį eiti su viena dama.
– Minėjote, jog esate išrankus. Koks jūsų moters idealas?
– Kai pamatysiu, susilydysiu, norėsiu jos ir žinosiu, kad ji mano. Kai tai atsitiks, galėsiu pasakyti, kaip atrodo ta moteris. Moterį rinktis pagal kokią nors savybę – bergždžias dalykas. Bet esu labai išrankus, tai tiesa (šypsosi).
– Šiemet suremontavote netoli Vilniaus įsikūrusioje Rokantiškių gyvenvietėje esantį savo namą ir į jį įsikėlėte. Ar dar ko nors trūksta, kad jame būtų jauku?
– Trūksta pinigų (juokiasi). Mums sumažino atlyginimus ir dar žada mažinti. Namuose dar daug kas nebaigta, trūksta spintų, lovų – to sau kol kas negaliu leisti įsigyti. Bet gyvenu ten ir džiaugiuosi.
– Vis dėlto ko sau palinkėtumėte gimtadienio proga?
– Galvojau, kad šiandien sulauksiu tokio klausimo. Man šiuo metu labiausiai reikia sveikatos. Ir guluosi, ir keliuosi su ta mintimi, o visa kita ne taip svarbu.
