P.Skirmanto sūnums šiandien – 20 ir 22-eji. Iki šiol trys vyrai gyveno kartu. Tačiau architektūrą studijuojantis jaunėlis Kristijonas užvakar pagal „Erasmus“ programą išskrido krimsti mokslų į Ispaniją. O Dominykas ir toliau bus šalia - jis ketvirtame kurse studijuoja bioinžineriją. „Man tai – kažkoks kosmosas“, – apie tokią profesiją juokdamasis sako tėtis.
Buvo ir tėtis, ir mama
P.Skirmantas – legendinis baleto šokėjas, choreografas ir renginių režisierius. Šiandien žiūrovus tik ypatingomis progomis palepinantis pasirodymais. Jis su mumis pasidalijo ne tik savo puikios karjeros receptais, bet ir liūdnesne gyvenimiška patirtimi.
– Vienas sūnus studijuos užsienyje. Kaip dėl to jaučiatės?
– Kai vaikai suauga, tėvams kartais būna sunku duoti jiems laisvę, kad galėtų eiti pasirinktu keliu, o tu jiems nieko nediktuotum. Vienas Rytų išminčius yra pasakęs, kad ne vaikai turi mokytis iš tėvų, o tėvai iš savo atžalų, nes gyvenimas yra ateitis. Žinoma, norisi vaikams perduoti patirtį, kad jiems nereikėtų iš naujo išradinėti dviračio.
– Koks esate tėtis?
– Visoks. Būnu ir labai griežtas. Anksčiau buvau net kategoriškas, ambicingas ne gerąja prasme, kiek pasipūtęs. Paskui pats supratau, kad taip nieko nepasieksiu. Daugiausia laimėti gali mylėdamas. Kai aplinkiniai jaučia tavo meilę, padaro daugiau, nei tikiesi. Žinoma, šis principas ne visada pasitvirtina, bet dabar mano pozicija yra būtent tokia.
– Sūnus auginote vienas, nes žmona netikėtai anksti mirė – nuo gripo...
– Jiems buvo penkeri ir septyneri, kai mirė žmona. Auginau ne vienas, padėjo mano mama. Aišku, teko nemažas krūvis – reikėjo būti ir tėčiu, ir mama. Tačiau, kaip sakoma, tik stipriems žmonėms duodami sunkūs išbandymai, ir jie privalo juos išlaikyti. Paprasčiausiai neturi kito pasirinkimo.
– Kaip susipažinote su žmona Raimonda?
– Susipažinome atsitiktinai. Raimonda buvo vienos kolegės šokėjos draugė. Po spektaklio ir susitikome. Ji buvo meniškos prigimties filologė: labai domėjosi baletu, puikiai grojo fortepijonu, rašė scenarijus.
– Kodėl nevedėte antrą kartą?
– Likimas nieko nepasiūlė.
– Gal reikalavimų sąrašas labai ilgas?
– Ne, tiesiog tai neįvyko. Žinoma, buvo sunku auginti vaikus, norėjosi su jais kuo geresnių santykių. Tačiau taip ir neatsirado moteris, kuri, mano manymu, jiems galėtų atstoti mamą. Be to, baiminausi, kad vaikams gyvenime nereikėtų patirti dar vieno streso.
„Baik direktoriauti“
– Sūnūs eidavo į jūsų spektaklius?
– Kai vaikai ūgtelėjo, nebešokau taip aktyviai, bet jie į spektaklius eidavo. Man labai įsiminė viena istorija, kai sūnūs dar buvo nedideli. Supykęs jiems pasakiau, kad jei ir toliau blogai elgsis, vakare į teatrą nesivesiu, turės sėdėti namie, ir baigta. Šie teatsakė: „Tik pamanyk, o mums tas tavo baletas visiškai nerūpi.“
Baleto spektakliai nėra mėgstamiausias sūnų laisvalaikio leidimo būdas, bet tai juos domina. Atžaloms smalsu pamatyti mano pasirodymus. Kartais, kai peržiūrinėju senus savo šokių įrašus, sūnūs susidomėję prilimpa - bara, kodėl anksčiau tokių įdomių dalykų nerodžiau.
Šiaip jie nebuvo iš tų vaikų, kurie malasi po teatrą ir uosto dulkes. Man labai padėjo mama.
– Tėtį vaikai supranta ar beviltiškai moja ranka ir sako: „Tu – menininkas“?
– Sako ir taip, kaip jūs minėjote. Kai vadovavau Nacionalinės M.K.Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriui, man grįžusiam namo sakydavo: „Baik direktoriauti, tau čia ne mokykla.“ Tai vienas signalų, kad turi keistis. Ne veltui pasitraukiau iš vadovo pareigų. Manau, kaip pedagogas galiu būti ne mažiau naudingas.
– Prasidėjo nauji mokslo metai. Kaip sekasi pedagoginis darbas?
– Nacionalinėje M.K.Čiurlionio menų mokykloje ėmiau dirbti su nauja klase – turiu keturis vaikinus, pernai vienus kaip tik išleidau į gyvenimą. Dabar reikia į kitus įsižiūrėti. Smagu, kad mokiniai nori dirbti, yra užsidegę.
Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje dėstau 9 metus, esu docentas. Šiemet pradėjau dirbti su šiuolaikinio šokio pirmakursiais, dėstau klasikinį šokį, kiekvienas susitikimas su ką tik įstojusiais studentais – naujas patyrimas ir iššūkis dėstytojui. Taip pat vadovausiu kelių studentų magistro darbams.
– Esate griežtas pedagogas?
– Muštru nepasieksi gerų rezultatų. Vaikus reikia skatinti, svarbiausia, kad jie turėtų motyvaciją. Pats žmogus turi norėti ir žinoti, kokių tikslų siekia.
Sužavėtas afišos
– Ar jums teko patirti sovietmečio baleto mokyklos muštrą?
– Nesijaučiau taip, tarsi būčiau kareivinėse. Gal tik vienas kitas dėstytojas epizodiškai buvo nekoks. Net nevadinčiau to muštru, juk būna momentų, kai mokytojas turi būti griežtas ir reiklus, nes baletas – kaip sportas. Kai mokinys labai pavargsta, nebesuvokia, ką daro. Pedagogo užduotis – išmokyti jį įgyti antrą kvėpavimą, kad net labai pavargęs ir išsekęs pajėgtų galvoti, ką daro, judesiai neturi būti mechaniški.
– Nejau nepatyrėte fizinių bausmių?
– Viena kita buvo, bet visa tai jau seniai užmiršau ir atsimenu tik tai, kas buvo gera.
– Kaip atėjote į baletą?
– Būdamas devynerių pamačiau afišą, joje buvo parašyta, kad berniukai ir mergaitės priimami mokytis baleto. Mane sužavėjo nepaprastai graži vyro šokėjo, darančio šuolį, nuotrauka. Ji tiesiog užbūrė, todėl pasakiau tėvams, kad noriu važiuoti mokytis. Tiesa, prieš tai baleto niekada nebuvau matęs ir nežinojau, kas tai yra. Tėtis pasakė mamai: „Na, nuvežk vaiką. Niekas ten jo nepriims, bet bent jau sostinę pamatys.“ Vis dėlto mane priėmė. Tėvai reagavo teigiamai - leido pačiam pasirinkti kelią. Tėvas muzikavo, grojo akordeonu, mama visada labai mėgo teatrą, šokį.
Savęs kaip mokinio nepamenu. Buvau geras vaikas, bet buvo sunku ar lengva, neužsifiksavo atmintyje. Kai dabar pasižiūriu į pradedančiuosius, matau, kaip vaikai sunkiai dirba, kaip nuobodu, kaip viskas lėta. Visada stebiuosi, kaip man pavyko tai ištverti.
Tikriausiai tai – likima.
Geriau anksčiau nei vėliau
– Kodėl jūsų sūnūs nepasirinko baleto?
– Pirmiausia jie neturėjo pakankamai gabumų. Jaunėlis sūnus lyg ir norėjo šokti. Pamenu, buvome baleto spektaklyje, aš pasidomėjau, ką jis norėtų šokti. Kristijonas, žinoma, parodė į pagrindinius artistus. Prieš tai buvau įvertinęs jo fizines galimybes, pasakiau, kad gali šokti, tačiau perspėjau, jog priekyje niekada nešoks, tik paskutinėse linijose. Tada sūnus paklausė: o jei labai stengtųsi? Atvirai pasakiau, kad pasirodytų 3-4 linijoje nuo galo. Jis nusprendė nesirinkti šokio.
– Buvote žiaurus, bet teisingas.
– Esu profesionalas, matau žmogaus galimybes. Man gaila tų vaikų, kurie ateina, neturėdami gabumų. Jie kankinasi. Sunku, kai reikia šalinti mokinius, daryti atranką. Juk mes niekada neišmetame dėl to, kad kuris nors nepatinka, tik žiūrime į perspektyvą. Manau, geriausia – laiku išeiti, kitaip tai būtų asmenybės žlugdymas.
Esu profesionalas, matau žmogaus galimybes. Man gaila tų vaikų, kurie ateina, neturėdami gabumų. Jie kankinasi. Sunku, kai reikia šalinti mokinius, daryti atranką. Juk mes niekada neišmetame dėl to, kad kuris nors nepatinka, tik žiūrime į perspektyvą. Kalba baleto šokėjas.
– Kokie santykiai su mokiniais?
– Su mokiniais turi būti draugiškas, mėginti tapti draugu, bet jie visada turi žinoti, kad esi jų mokytojas, kitaip gali ir ant galvos užlipti. Smagu, kad su jais išlieka ryšys ir po mokyklos. Štai neseniai mane aplankė pernai mokyklą baigęs vaikinas. Labai malonu, kai užsuka be jokios priežasties.
Man patinka mokyti, tai nepaprastai įdomu. Matai, kaip jaunuolis auga, kaip gali jam padėti, jį formuoji, kol pasieki galutinį rezultatą. Kartu su mokiniais ir pats judi į priekį, tobulėji.
– Jaučiatės atskleidęs savo sugebėjimus?
– Taip. Padariau sėkmingą karjerą, pasirodžiau daugybėje spektaklių, gastroliavau po visą pasaulį. Manau, pakankamai prisišokau. Esu patenkintas, buvau veržlus, ieškojau naujovių, viskuo domėjausi. Gyvenimas buvo sėkmingas tik dėl mano paties noro ir veržlumo, niekas nebuvo atnešta ant lėkštutės. Karjerą reikia daryti laiku ir žinoti, kada pasitraukti, kad ir kaip tai būtų sunku. Juk geriau pasitraukti tada, kai kiti klausia: „Kodėl jis nebešoka, juk dar galėtų?“, – negu kad: „O Dieve, kada jis pagaliau išeis.“
Įdomu
* Sesuo. „Turiu trejais metais jaunesnę seserį Genovaitę. Ji – parduotuvės direktorė. Nors aš gana anksti išvažiavau iš namų, mudu vis tiek palaikome gerus santykius. Esu įsitikinęs, kad ryšio kokybė nepriklauso nuo to, kiek laiko praleidi su žmogumi“, – tvirtina P.Skirmantas.
* Lūžis. „Per tarptautinį baleto konkursą scenoje susilaužiau koją. Man net gydytojai prognozavo, kad šokti nebegalėsiu, nes lūžis buvo sudėtingas. Tačiau tikėjimas ir noras įveikė traumą. Tiesa, kankinausi ilgai – pusantrų metų. Patyriau ir nugaros traumų. Turėjau labai gerą gydytoją, kuri gydė mane akupunktūra. Darydavo stebuklus: vos per vieną procedūrą išgydydavo uždegimą, numalšindavo skausmą. Per savo karjerą nė karto nebuvau operuotas. Tik prieš dvejus metus patyriau menisko operaciją, net neįsivaizduoju, kur aš jį sugebėjau nusitraukti“, – stebisi choreografas.
* Sportas. „Kai baigiau intensyviai šokti, vienu metu buvau nusprendęs pagyventi, kaip visi žmonės - be fizinio krūvio. Po kurio laiko dėl pasikeitusio gyvenimo būdo ėmiau labai prastai jaustis. Supratau, kad mano organizmas yra pripratęs prie kitokio fizinio aktyvumo. Dabar kas rytą atlieku gimnastikos ir jogos pratimus, vakarais lankau sporto klubą“, – pasakoja P.Skirmantas.
* Opera. „Man patinka įvairios meno rūšys. Šiuo metu žavi opera. Į ją einu dažniau nei į baletą. Vienu metu net atrodė, kad baletas iš viso nebepatinka. Supratau, kad žiūriu jį kaip profesionalas, noriu, kad viskas būtų tobula, pastebiu visus trūkumus. O operos aš tiek nesuprantu, „praeina“ ir prastesnis variantas“, – juokiasi Petras.
* Silpnybė. „Džiazas su afrikietiškais, rytietiškais atspindžiais – tarsi medus širdžiai. Esu pastatęs ne vieną šokio kompoziciją pagal džiazo muziką“, – susižavėjęs kalba šokėjas.
