Lietuvaitės Paulinos saulėtame Balyje negali nepastebėti. Ilgi šviesūs plaukai ir ryškiai mėlynos akys vietiniams byloja, kad ji – salos turistė. Tiesa, mergina su draugu, būtent Balyje tapusiu jos sužadėtiniu, čia apsistoję jau virš pusmečio ir apie bilietą atgal dar nė kiek negalvoja.
„Gyvename pagal jaunatvišką „carpe diem“ (liet. „paimk dieną“). Čia jaučiamės daug labiau atsipalaidavę nei Lietuvoje. Kasdien šviečia saulė, tave supa nuostabi gamta. Tai stebuklas“, – sako su portalu 15min kalbėjusi Paulina.
– Paulina, Balyje esi jau daugiau nei pusę metų. Kaip sugalvojai čia atvykti?
– Prieš atvykdama į šią salą metus laiko su savo vaikinu, kuris Balyje tapo sužadėtiniu, gyvenome Vilniuje, nuomojamame bute. Nuomos kontraktui bėgant į pabaigą, nusprendėme jo nepratęsti, o išvažiuoti pagyventi kitur. Ypač kai turime tokią galimybę, esame jauni ir nesuvaržyti jokių didelių įsipareigojimų, kurie laikytų mus pririštus vienoje vietoje. Be to, keletas iš mūsų draugų tuo metu taip pat lankėsi Azijos šalyse, tad jie dar labiau paskatino mus išvykti.
– Ar baimė kitapus keliauti su širdies draugu buvo mažesnė nei į nuotykius leistis vienai?
– Baimė leistis į tokią ilgą kelionę, kur viskas visiškai kitaip nei Europoje, tikrai buvo daug mažesnė. Pamenu, kad vien jau Jakartos oro uoste jaučiausi labai nejaukiai. Ten visur vaikščiojo vietiniai kostiumuoti vyrai, o aš tik stengiausi, kad žvilgsniai nesusitiktų, nes atrodė, jog visi tik ir ieško prie ko prikibti. Be to, skridome gana įtemptu pandeminiu laikotarpiu, tad buvo labai daug popierizmo, karantinavimasis, begalė barkodų, testų ir nuolatinė įtampa tikintis, kad tik jie nebūtų teigiami.
– Kaip lietuvių porą čia pasitiko vietiniai? Ar buvo sunku rasti kur gyventi?
– Vietiniai Balio gyventojai pasitiko labai draugiškai. Atrodo, kad jie neturi išankstinių nuostatų apie kitataučius. Žinoma, yra daug ir tokių, kurie į tave žiūri, kaip į „vaikščiojantį dolerį“ ir tik ieško būdų pasipelnyti, ypač kai esi šviežiai atvažiavęs ir nežinai tikros vertės už tam tikras prekes.
Gyvenamą vietą susiradome, kol karantinavomės Jakartoje. Susirasti nebuvo sunku, nes turizmas tuo metu dar buvo labai apribotas, tad buvo didelė nuomos pasiūla ir maža paklausa, priešingai nei dabar. Viskas pasikeitė per 1–2 mėnesius, kai Balis visiškai atsidarė turistams ir keliautojai pradėjo tiesiog plūsti. Dabar gerą būstą už padorią kainą susirasti arba labai sunku, arba beveik neįmanoma.
– Su kokiais iššūkiais tada Balis jus pasitiko?
– Pirmasis iššūkis buvo eismas. Balyje beveik nėra eismo taisyklių, taip pat nėra šaligatvių pėstiesiems. O jeigu yra, jie labai siauri ir nepritaikyti vaikščiojimui. Gyvendama Vilniuje labai daug vaikščiojau, o šiltesniu sezonu mindavau dviratį, tad infrastruktūros nebuvimas čia buvo didžiulis iššūkis.
Kitas iššūkis – salos fauna. Žinojome, kad pirmus du mėnesius gyvensime viduryje džiunglių, tad būtų buvę naivu tikėtis, jog nesutiksime jokių jos gyventojų. Dabar, po visko, galiu pasakyti, kad nebuvo taip baisu, kaip kiti pasakojo arba kaip mano vaizduotė piešė, atsižvelgiant į tai, jog esu ypač jautri net ir mažiems vabzdžiams. Tiesą sakant, vasarą Lietuvoje, ypač vakare lauke užsidegus šviesą, suskrisdavo didesnis ir įvairesnis spiečius vabalų, negu čia, Balyje. Tad dėl šito buvau maloniai nustebinta. Nežinau, ar tik mums taip pasisekė, kad vis prasilenkiame su įvairiais Balio džiunglių gyventojais, ar iš tikrųjų čia nėra taip baisu. Mes Balyje dažniau sutinkame beždžiones, driežus bei varles, o jie visi labai mieli ir nė kiek negąsdina.
– Kokių dar netikėtų avantiūrų saloje spėjote patirti?
– Beveik kasdienė avantiūra Balyje yra bėgimas nuo piktų laukinių šunų. Teko sprukti tiek motoroleriu, tiek savomis kojomis. Kol kas visus kartus sėkmingai!
– Tikriausiai Balyje jūsų kasdienybė atrodo visai kitaip nei prieš pusmetį Lietuvoje...
– Rutina Balyje nuo Lietuvos rutinos tikrai pasikeitė. Pirmiausia, tai darbo laikas – Lietuvoje dažniausiai pradėdavome dirbti 9–10 val. ryto, o čia tik po pietų, nes visi klientai yra Europos laiko juostoje. Toliau už mūsų gyvenamo miestelio ribų keliaujame tik savaitgaliais, tad kitos visos darbo dienos čia panašios. Atsikeliame dažniausiai 6–8 val. ryte, pamedituojame, atsigeriame matcha latte, tris kartus per savaitę einame į jogos pamokas, tada važiuojame papusryčiauti ir maždaug 12–13 val. pradedame darbo dieną, kuri tęsiasi iki 19 val. , o kartais ir iki 21–22 val.
Antras pokytis susijęs su maistu – Balyje dažniausiai pigiau valgyti kavinėje ar restorane negu gamintis pačiam, tad gaminti ėmėme labai retai.
Trečias pokytis, žinoma, yra dėl laisvalaikio praleidimo. Lietuvoje kartais jau pritrūkdavo idėjų, kur nuvažiuoti, ką aplankyti, ko dar nematėme, o čia – viskas nauja. Vietų, kurias gali aplankyti – begalė. Keli mūsų sutikti atvykėliai, kurie Balyje praleido jau dešimtmetį, sakė, kad net ir po dešimties saloje praleistų metų vis dar atranda naujų, neregėtų vietų.
– Užsiminei, kad Balyje valgyti kavinėje pigiau nei gamintis pačiam, tad kaip yra su kitomis išlaidomis? Ar viskas čia taip pigu?
– Tikrai negalime skųstis. Balyje, kaip ir visur, išlaidos priklauso nuo tavo norų – gali nuomotis nuosavą vilą arba tik kambarį, pramogų bei valgymo vietos pasirinkimas taip pat turi įtakos.
Mes pabandėme abu variantus. Pirmus mėnesius gyvenome didelėje viloje, kuria su niekuo nereikėjo dalintis, o likusius mėnesius nuomojomės skirtingus kambarius. Pagyvenę abiejuose supratome, kad didelės vilos mums tikrai nereikia – daug geriau jautėmės, kai nuomojomės vieną paprastą, jaukų kambarį geroje ramioje vietoje su draugiškais kaimynais, kurie vėliau tapo draugais. Manau, kad gyvenant nuosavoje viloje daug sunkiau užmegzti naujų pažinčių.
Didžiausia mūsų biudžeto dalis atitenka maistui, būsto nuomai, vizoms ir jų pratęsimams, jogos pamokoms, motorolerio nuomai, pramogoms ir buitinėms prekėms, tokioms kaip drabužiai ar kuras.
– Kas iki šiol saloje tave kaskart stebina bei džiugina?
– Gamtos įvairovė. Atrodo, kad iš gamtos čia yra viskas, kas tik įmanoma: džiunglės, atogrąžų miškai, kriokliai, juodo ir balto smėlio paplūdimiai, ežerai, upės, klifai, kalnai, ryžių laukai… Vien jau mūsų miestelyje, kuris tikriausiai Šiaulių miesto dydžio, yra per 15 skirtingų paplūdimių.
– Atrodo, kad apie Balio grožį kalbėtum nesustodama, tačiau ar yra dalykų, kurių vis tik ilgiesi?
– Labiausiai pasiilgtu geros infrastruktūros ir galimybės visur nueiti pėsčiomis. Taip pat buvau labai pasiilgusi lietuviško maisto, tačiau prieš mėnesį mūsų miestelyje atsidarė slaviškos virtuvės restoranas, tad ten radau labai pasiilgtų patiekalų, kuriuos valgydavau namuose.
– Vaizdus iš tavo kelionės Balyje pamačiau „TikTok“ platformoje. Ar seniai šiame socialiniame tinkle daliniesi savo gyvenimo akimirkomis?
– Dar prieš susikurdama asmeninę paskyrą, buvau kūrusi „TikTok“ stiliaus vaizdo įrašus keliems savo klientams. Pagalvojau, kad galbūt reikėtų pačiai „užsiauginti“ savo paskyrą ir naudoti ją kaip „portfolio“. Tad pradėjau kelti turinį, kurį man pačiai būtų įdomu žiūrėti, ir greitai sulaukiau įvairių darbo, bendradarbiavimo pasiūlymų tiek iš prekinių ženklų, tiek iš kitų TikTokerių. Ėmiau gauti ir kvietimus nemokamai atvykti į tam tikras vietas Balyje, kur įprastai už įėjimą reikia mokėti.
– Čia daugiausia publikuoji vaizdo įrašus iš apleistų Balio vietų. Kaip tau jas pavyksta rasti? Ar tokių šiurpių vietų saloje daug?
– Apleistų vietų Balyje yra daug. Apleistų ar nepabaigtų statyti vietų yra daug daugiau negu tų, kurios funkcionavo ir tik vėliau tapo apleistos. Tokių vietų ypač padaugėjo pandemijos laikotarpiu, kai turizmui buvo užvertos durys, o tai – pagrindinis daugelio salos vietinių gyventojų pragyvenimo šaltinis.
Rasti apleistas vietas pavyksta važinėjant aplink salą be jokių navigacijų. Dažnu atveju specialiai apleistų vietų neieškome, o atsitiktinai aptinkame bevažinėdami. Tokiu būdu atradome daug ir kitų, turizmo nepaliestų gamtos kampelių, kuriose galėjome grožėtis visiškai vieni.
– Kokias užmirštas salos vietas jau spėjote pamatyti? Ar nebaisu jose lankytis?
– Aplankėme du didelius apleistus viešbučius, kur viskas palikta taip, kaip buvę. Jausmas toks, lyg jie funkcionavo dar vakar. Taip pat atradome daug nebaigtų statyti apleistų vietų. Kai kurios iš jų tapo mūsų pamėgtais taškais stebėti saulėlydį, kadangi dauguma tų vietų – su vaizdu į vandenyną.
Vaikštinėti vieniems didžiuliuose apleistuose viešbučiuose nebūna jauku, tačiau smalsumas vis tiek nugali baimę. Dažniausi gąsdintojai tokiose vietose būna, rodos, iš niekur išnyrantys gyvūnai arba duris ar langą užveriantis skersvėjis.
– Vaizdo įrašų turinį kuri ne lietuvių kalba. Kaip manai, ar tavo žiūrovų auditoriją sudaro vien užsieniečiai, ar kas nors žino, kad už šių salos nuotykių slepiasi lietuvaitė?
– Manau, kad 99 proc. mano „TikTok“ sekėjų yra užsieniečiai. Visgi kartais po vaizdo įrašais pakomentuoja ir lietuvaičiai, netyčia fone nugirdę mane kalbant lietuviškai, tad smagu, kad turinys pasiekia ir juos!
– Ar tarp jūsų ateities planų numatytas atgalinis bilietas į Lietuvą?
– Pastaruoju metu mums dažniausiai užduodamas klausimas yra būtent šis. Visiems atsakau tą patį – patys nežinome. Per daug nieko neplanuojame, labiau gyvename pagal jaunatvišką „carpe diem“ (liet. „paimk dieną“). Atgalinių bilietų į Lietuvą neturime ir dar neplanuojame įsigyti, nes čia jaučiamės daug labiau atsipalaidavę, nei būdavome Lietuvoje. Čia beveik kasdien šviečia saulė, šilta ir tave supa nuostabi gamta. Tai lyg stebuklas, tad norisi dar tuo pasidžiaugti.
