Viskas prasidėjo seniai, kai dar prieš išeidamas į kariuomenę jaunasis Balys Kazakevičius suprato turįs ypatingą stiliaus pajautimą ir galįs iš nieko pasiūti įspūdingus batus. „Dirbau vienoje senamiesčio dirbtuvėlėje pas batsiuvį. Tuo metu batų siuvimo galimybės buvo labai ribotos. Teturėjome juodos, rudos ir baltos spalvų odos, bet jau tada sugebėdavau pasiūti stileiviškus batus, – šypsosi meistras. – Grįžęs iš kariuomenės, pradėjau gaminti avalynę karininkams ir paprastiems žmonėms. Dešimt metų gilinausi į šį amatą ir buvau pakviestas dirbti avalyninku į Kauno nacionalinį dramos teatrą.“
Čia Balys išdirbo daugiau nei dešimt metų, vėliau, kaip pats sako, buvo susigundęs visokiais bizniukais, bet galiausiai suprato, kad reikia dirbti tai, ką geriausia sugebi.
Kaip gimsta batai
Nepatikėsite – vos du kartus apsilankę pas B. Kazakevičių, jau galėsite puikuotis originaliais batais. Ir jokių nuobodžių bei varginančių matavimųsi! „Per pirmą vizitą aptariame kliento viziją, kaip atrodys batai, iš kokios medžiagos bus, kokias spalvas rinksimės ir pan. Jei žmogus dar tiksliai nežino, ko nori, duodu jam pavartyti naujausių batų madų katalogus, – pasakoja batų kūrėjas. – Tą pačią dieną išmatuojamos kojos: pėdų ilgis, pirštų plotis, kelties aukštis, čiurnų apimtis ir blauzdų plotis bei ilgis. Draugiškai atsisveikiname. Susitikus kitą kartą jau galima pasiimti naujutėlaičius batelius.“
Kas keisčiausia, tokiu, rodos, aklu būdu siuvami batai nebūna nei per maži, nei per dideli, nei per siauri ar per platūs. „Tokių atvejų per mano ilgametę praktiką beveik nepasitaikė. O jei taip netyčia nutiktų, turime visokių slaptų, tik batsiuviams žinomų priemonių, ištaisysiančių mažus netikslumus,“ – teigia batsiuvys.
Klientams, kurie siūdinasi batus nebe pirmą kartą, dar greičiau. „Remdamiesi kliento kojos išmatavimais, pagaminame kurpalius (medinės pėdos kopijos), pagal kuriuos siuvame batus. Taigi sykį pas mus apsilankiusių žmonių kurpalius saugome ir jiems atėjus antrą kartą nereikia kęsti, kaip aš sakau, priekabiavimo matuojant kojas“, – šypsosi B. Kazakevičius.
Garsūs klientai
B. Kazakevičius gali pasigirti gaminęs batus kone visam Lietuvos sportininkų žvaigždynui. „Pas mane batus siuvasi ir A. Sabonis, P. Jankauskas, broliai K. ir D. Lavrinovičiai, E. Žukauskas ir daugelis kitų. Rasti dailius, madingus batus, kai jų dydis nuo 47 iki 54, išties neįmanoma. O juk visą gyvenimą su sportbačiais nevaikščiosi. Beje, vargo dėl didelių batų turi ne tik krepšininkai, bet ir daugelis kitų vyrų, kad ir verslininkas T. Barštys. Šis vyras turi ypač išlavintą skonį, bet populiariausi avalynės dydžiai yra 42–44… Taip klientų ratas ir plečiasi“, – šypsosi batų kūrėjas.
Vis dėlto didžiausią B. Kazakevičiaus klientų būrį sudaro moterys – turtingos, garsios, skandalingos ir visai paprastos. „Apie 90 proc. užsakovų yra moterys, tik neprašykite, jų pavardžių tikrai negaliu atskleisti. Ponios pageidauja diskretiškumo, negaliu jų nuvilti, – tvirtina batų meistras. – Geriau papasakosiu, dėl kokių priežasčių jos į mane kreipiasi.“
Klienčių kategorijos
Į B. Kazakevičių dažnai kreipiasi jaunos merginos, kurios vardinių batų salonuose neįperka keturženklių skaičių sumos kainuojančios avalynės. „Panelės nusižiūri ten patikusį modelį ir prašo manęs pagaminti tokį patį. Neslėpsiu, pasiuvu tokius pačius batelius perpus pigiau ir ne tik ne prasčiau, bet ir iš geresnės kokybės medžiagų, – teigia batsiuvys. – Niekada nesuprasiu, kodėl serijinės gamybos batų viršus būna iš geros medžiagos, natūralios odos, o vidus, kuris liečiasi prie kūno, iš prastos sintetikos. Kojos nekvėpuoja, prakaituoja, degina, trina. Moterims tai turėtų būti itin nemalonu.“
Kitos mano klientės yra moterys, norinčios vienetinių batų kūrėjo paslaugų, turi drabužį ar aksesuarą, prie kurio nori priderinti batelius, bet tinkamų niekur neranda. Trečios rengiasi į svarbų vakarėlį ir bijo sutikti ten dar penkias moteris, avinčias tokius pačius batus.
Apie pinigus
Paklaustas apie konkrečias batų kainas, meistras nelinkęs vardyti skaičiukų ir nuliukų. „Kainos priklauso nuo modelio sudėtingumo, medžiagų brangumo ir laiko sąnaudų juos gaminant, – sako batsiuvys. – Būtina paminėti tą faktą, kad nieko nenaudojame jau pagaminto. Kurpalius, platformas, padus, pakulnes, pamušalus ir viršų gaminame patys. Dirbame dviese. Kolega Vladas paruošia batų tvirtąjį pagrindą, o aš imuosi viršutinės dalies. Pradedame nuo kurpalio ir baigiame furnitūra (raišteliais, kaspinėliais, spaudėmis, segėmis ir t. t.). Mūsų batai yra teisingi. Už juos verta mokėti.“
B. Kazakevičius pabrėžia, kad jo kuriami bateliai yra vienetiniai ir antrų tokių niekur pasaulyje nerasi. „Jokios masinės gamybos, jokio štampo, unikali įgyvendinta klientų ar mano paties vizija už gana prieinamą kainą. Nėra tokių batų, kurių negalėčiau pasiūti ar kuriems reikiamų medžiagų nepavyktų gauti.“
Iš ko gaminami batai
Batų meistro dirbtuvėse akys raibsta nuo spalvų ir odos rūšių įvairovės. „Labiausiai batams gaminti tinka raguočių oda, ypač ožiukų. Mūsų medžiagų asortimentas labai platus: turime gyvačių, smauglių, krokodilų, stručių, kengūrų ir net ponių odos, – vardija B. Kazakevičius. – Šios medžiagos būna įvairiai apdirbtos: dažytos, lakuotos, išraižytos lazeriu ir pan. Sudėtingiausia dirbti su gyvatės oda, nes ji labai plona, gležna ir greitai plyšta. Tiesa, egzotinių medžiagų ir sąnaudos milžiniškos. Iš 1,5 m krokodilo odos, kainuojančios kelis šimtus eurų, galima pasiūti tik tris poras batų.“
Taip yra todėl, kad, skirtingai nei daugelis mano, bato viršus gaminamas ne iš vientiso medžiagos gabalo, o iš preciziškai tikslių dešimties ir daugiau detalių. „Pagaminti batų viršų sudėtinga, meluočiau, jei sakyčiau, kad per dvi dienas pasiuvu batus. Juk dirba ne mašinos, kiekvieną užlenkimą, raukšlelę ar siūlę formuoju rankomis. Geriausiu atveju per savaitę pasiuvamos dvi poros geros kokybės batų“, – atskleidžia meistras.
Technologijos
„Nustebsite, bet mūsų dirbtuvėje stovi prieškarinės siuvimo mašinos „Singer“, – juokiasi B. Kazakevičius. – Kad ir kaip patobulėjo technologijos, geresnių mašinų niekas neišrado, bent jau skirtų neserijinei gamybai. Vienetiniams gaminiams nerasi geresnės ir patogesnės technikos. Jai galima pritaikyti neįtikėtino – šimtųjų milimetro dalių plonumo adatas, dėl kurių siūlės būna tiesiog tobulos.“
O kokia avalynė, batų kūrėjo nuomone, yra tobula? „Batai turi būti geros kokybės. Jei jie skirti darbui, tai patogūs, tvirti, kad atlaikytų krintančią plytą. Tokie batai būtų rankomis neįspaudžiami. Žvejams ir medžiotojams reikalinga šilta avalynė, o kariškiams – batai iš odos, kuri kuo ilgiau galėtų išlikti sausa, nepermirktų. Na, o modelinė avalynė turi būti grakšti, stilinga, sukurta pagal madą ir laikmetį.“
B. Kazakevičius atskleidžia paslaptį, kad geros kokybės batus galima atskirti vos žvilgtelėjus į jų vidų. Mat aukštos kokybės vidpadis bus pagamintas iš skirtingos odos gabaliukų. Kulnas iš glotnios ir tvirtos odos, kad koja neslidinėtų ir nepritrintų pūslių. Pats priekis šiek tiek šiurkštesnis ir neapdorotas cheminėmis medžiagomis, kad oda sugertų prakaitą.
Profesinė liga
B. Kazakevičius sako, kad gatvėse jo akys nevalingai krypsta į praeivių avalynę. „Esu tikras ligonis. Man nieko nėra baisiau, kai moteris eina su bateliais, kurių kulnas tarsi ne vietoje, nestabilus ir pavojingai kliba. Juk ji kaskart turi galvoti apie tai, kaip išlaikyti pusiausvyrą. Baisu.“ Užtat visos avalyninko šeimos moterys vaikšto geros kokybės batais. „Visoms trims dukroms esu prisiuvęs batų. Nesakau, kad jos vaikšto tik su maniškiais, bet tikrai turi puikų skonį ir stiliaus pajautimą, man nereikia kištis ir pamokslauti, kuo avėti šį sezoną“, – šypsosi.
Batų kūrėjas neskriaudžia ir kitų pažįstamų moterų. Daugeliui jų dovanoja batus, kitos įsigijo avalynės iš dviejų pristatytų kolekcijų. „Be abejo, pasisekė tik toms, kurių kojos pagal visus kriterijus (pakulnės aukštį, kiltį, blauzdų storį, ilgį ir t. t.) atitiko kolekcijai sukurtų batų dydį“, – neslepia batsiuvys.
Kitaip nei teigia patarlė „kriaučius be kepurės, o batsiuvys basas“, B. Kazakevičius savęs neskriaudžia. „Siuvuosi batus ir sau. Derinu prie aprangos. Neseniai pradėjau ir diržus, rankines, mobiliukų dėkliukus bei akinių futliarus siūti. Nors savo kūrinių nekaupiu ir neeksponuoju, vis dažniau pagalvoju, kad būtų labai įdomu suskaičiuosi, kiek iš viso esu prigaminęs“, – susimąsto meistras.
