– Kokia ta debiutuojanti ir Lietuvos teatro scenai prisistatanti „Trupė liūdi“?
Man atrodo, kad šie aktoriai dar nėra „Trupė liūdi“, bet jų bandymas šiuo spektakliu suburti tokią trupę yra savotiškas iššūkis ir jiems patiems, ir teatro visuomenei.– Man atrodo, kad šie aktoriai dar nėra „Trupė liūdi“, bet jų bandymas šiuo spektakliu suburti tokią trupę yra savotiškas iššūkis ir jiems patiems, ir teatro visuomenei. Tai jų viešas pareiškimas.
„Trupė liūdi“ – tai aktorių kurso dalis, branduolys, dirbantis su šiuo spektakliu, kurio niekas iš šalies neformavo. Jie savo aktyvumu, savo potencija labai natūraliai išsirutuliojo į tokią spektaklio sudėtį ir idėją. Būtų gerai, kad jie vėliau neišbyrėtų ir visas kursas ar tie norintys ir galintys suformuotų ilgalaikę „Trupę liūdi“.
– Koks jūsų vaidmuo šiems būsimiems aktoriams?
– Aš dalyvavau šių aktorių auklėjimo procese nuo pirmo kurso ir buvau šios pjesės iniciatorius – ją radau ir išverčiau. Šiuolaikinio jaunimo problema ta, kad naujosios technologijos apvagia žmogaus prigimtį, vaizduotę. Aš skiepiju, kad jie savo suvokimą praplėstų, viską matytų ir vertintų savuoju aš, lavintų pojūčius. O tada per tą savąjį aš, per savo matymą gebėtų dorotis su bet kokia medžiaga. Aktorius yra priklausomas nuo dramaturgijos, nuo režisieriaus. Nenorėčiau, kad jie pasitenkintų vien atlikėjo funkcija, nes tada aktorius praranda individualumą. Mano laikais tai būdavo svarbiausia.
Turint galvoje technologijų ir įtempto tempo dabartinį gyvenimą, jie yra mąstantys ir jaučiantys, turintys idėjų. Taip pat džiaugiuosi, kad jie savarankiški, galintys susitelkti.
 |
| Asmeninio archyvo nuotr./„Trupė liūdi“ |
– Taigi pjesę studentams pasiūlėte jūs, kodėl būtent ją pasirinkote?
– Ta pjesė man patiko – gal dėl to tai buvo ir problematiškas pasirinkimas, nes pjesėje kalbama apie tai, kaip tam tikro kritinio amžiaus žmonės elgiasi prarastų svajonių akivaizdoje. Pats pavadinimas „Išvažiuoju!“ kaip kritinis apsisprendimo momentas būtų būdingesnis mano kartai ir šiek tiek jaunesniems žmonėms. Tuo tarpu dvidešimtmečiams būtų artimesnė „Įvažiuoju!“ tema, nes tai užkoduota jų amžiuje. Jie maištautojai, linkę teisti, nuneigti...
Tačiau per ilgą kūrybinį procesą jie sugebėjo pažvelgti į tai, kas jaunam žmogui apskritai nebūdinga. Žmogus iki kokių 35 metų neturi galimybės žiūrėti ir į priekį, ir atgal – jis gali įsivaizduoti, kaip galėtų būti, bet nelabai tuo tiki.
Visos spektaklio scenos yra susijusios su iššūkiu „Išvažiuoju!“. Kaip reaguoja žmonės į savo pasilikimą, į tavo išvažiavimą, ar išvažiavimas yra pabėgimas, ar iššūkis?
Pjesės autorius A.Slapovskis yra savotiškas fatalistas, galų gale darantis išvadą: „Mes negalime pabėgti iš savo laiko, iš to rato žmonių, su kuriais esame susiję. Išvažiavimas nieko nelemia – vis tiek lieki su savimi, savoje erdvėje.“
Mes su Olegu Ditkovskiu irgi save laikėme romantikais, tik tais laikais studentams nebuvo mados groti klubuose, todėl grodavome virtuvėse.– Nors spektaklis statomas, kaip sakėte, jau seniai, šios pjesės tema itin aktuali dabartiniam laikui...
– Be abejonės... Sunkmetis sukelia ir egzistencinių klausimų: ne tik kaip išgyventi, bet ir kur aš gyvenu, su kuo, dėl ko... Šios pjesės įdomumas yra prieš pjesę, prieš apsisprendimą išvažiuoti. Panaši situacija ir „Hamlete“ – ar prisitaikyti, ar nužudyti ir viską baigti. Skirtumas tik tas, kad Shakespeare'o pjesėje yra nusikaltimo sudėtis, yra kaltininkai, o čia nėra – tik bevardė masė, sistema. Skirtumus tikriausiai diktuoja laikas.
– Koks šio spektaklio žanras?
– Pats A.Slapovskis apie savo kūrybą rašė, kad tai groteskas, drama, gal net tragikomedija. Klausimas gana tragiškas, o jo sprendimas – gana komiškas. Diedai ir moterys sprendžia egzistencinius klausimus rimtais veidais, prieina net iki muštynių... Tai komiška.
– Kaip vertinate greitai ir gausiai žiūrovų pamiltus jūsų auklėtinius, grupę „Liūdni slibinai“?
– Jie įrodo esantys su potencija ir savimone. Šie žmonės geriausiai suvokia, ko čia atėjo. Pirmame kurse aš visiems sakiau: „Meskite tą metodą, kad svarbiausia atsiskaityti su mokytojais – kiek jūs iš mūsų ištrauksite, tiek turėsite sau.“ Jie laiku ir vietoje pradėjo saviraiškos veiklą. Man teko kaip aktyviam žiūrovui pas juos koncertuose dalyvauti, patarti.
Jų sėkmės priežastis ta, kad jie nuėjo pozityviu keliu – ne ironijos, neigimo, spjovimo keliu, bet per autoironiją į pozityvą. Jie yra romantikai, kaip ir mes. Gal juose yra ir mano atspalvio, intencijos...
Mes su Olegu Ditkovskiu irgi save laikėme tokiais, tik tais laikais nebuvo mados groti viešai. Profesionalai grodavo naktiniuose restoranuose, baruose, o mes grodavome virtuvėse. Net profesionalai – grupė „Vairas“ – paprašė mūsų dainos „Su mažu vaikeliu“ ir ją dainavo, nors tai buvo ne jų daina.
Jeigu būtų tada buvusi tokia mada, galbūt būtume buvę kaip „Liūdni slibinai“. Tačiau, kaip sakiau viename koncerte, mes dabar esame depresyvūs dinozaurai. (Juokiasi.)
– Žiūrėdamas į savo auklėtinius, kiek matote panašumų ir skirtumų, lygindamas su savimi karjeros pradžioje?
– Daug panašumų, nes mūsų mokyklos panašios. Man dėstė Irena Vaišytė, aš irgi mokiau kažko panašaus. Kiek teko girdėti apie savo auklėtinius, jie nėra tokie visažiniai aktoriai, praktikuojantys savo drąsos bandymus gatvėje, prie kitų žmonių, replikuodami – jie mandagūs, nėra įžūlūs gerąja prasme. Tuo džiaugiuosi.
 |
| Asmeninio archyvo nuotr./„Trupė liūdi“ |
