Šiuo metu Aušra skaičiuoja paskutines nėštumo savaites, su vyru laukdama antrojo vaikelio. Nors pirmagimei Atėnei vos dveji, mama nė kiek nesijaudina, kad ant jos rankų netrukus bus dar vienas vaikelis.
„Nieko nėra neįmanomo – tai yra mano pagrindinė gyvenimo taisyklė“, – sako Aušra. Ir iš tiesų, išgirdus jos gyvenimo istoriją, supranti, kad mes per daug verkšlename. Nuo pat vaikystės mamos užgrūdinta Aušra savo pavyzdžiu įrodo, kad vietoj lindėjimo aukos vaidmenyje gyvenime kur kas daugiau galima pasiekti užsispyrimu ir tikslingu darbu.
– Aušra, gimėte be plaštakų. Ar domėjotės, kodėl taip atsitiko?
– Tiesą pasakius, tai man buvo neaktualu iki kol pati pradėjau lauktis. Tik tada apsilankiau pas genetikę, kad ji patvirtintų, jog vaikeliui tikrai viskas gerai. Nors taip ir nujaučiau – giminėje nėra jokių panašių atvejų, tai nuo vaikystės žinojau, kad tai nepaveldima.
O kodėl man taip atsitiko? Negaliu atsakyti, matyt, kažkas nutiko, gal mamos darbas padarė įtaką – ji dirbo su augalais, darydavo tyrimus, ar nėra virusų.
– Būdama vaiku, jautėtės kitokia? Dažnai ramybės neduodavo klausimas, kodėl taip nutiko būtent jums?
– Toks klausimas mane retai kamuodamo, nes mama man aiškindavo, kad gyvenimo esmė ne pirštuose. Esu keletą kartų dėl to liūdėjusi, kai manęs nepriėmė kažkokia modelių agentūra. Dabar juokingai skamba.
Mama man aiškindavo, kad gyvenimo esmė ne pirštuose
– O patyčių dėl to sulaukėte? Kokios kalbos, komentarai jus lydėjo vaikystėje?
– Sulaukdavau, aišku, sulaukdavau. Vaikai labai žiaurūs, atradę silpniausią vietą per ją kirsdavo. Ypač mokykloje, kai būdavo tas „mandrumo“ amžius. Konkrečiai nepamenu, ką man sakydavo, bet esmė ta, kad aš visada išsiskirdavau iš kitų.
O dabar arba jokių komentarų nebesulaukiu, arba nebegirdžiu. Nors realiausias variantas, kad pasikeitė mano artima aplinka ir nėra tokių žmonių.
– Kaip su tuo kovojote vaikystėje?
– Mama muštis neleisdavo, o teta primygtinai liepdavo trenkti atgal, jei kas iš manęs šaiposi. Neteko daug kartų muštis, bet tikrai esu apsistumdžiusi su vaikais dėl to. Paskui tiesiog išmokau atrasti jų silpnesnę vietą.
Teta primygtinai liepdavo trenkti atgal, jei kas iš manęs šaiposi
– Stebint jus, toli gražu neatrodo, kad jaučiatės turinti negalią. Tačiau jums nustatytas 30 proc. darbingumo lygis. Bet turbūt jūs viską sugebate 100 proc.?
– Kaip jaučiuosi, taip ir atrodau. Visgi su tokia situacija gyvenu nuo gimimo, todėl teko arba priimti ir džiaugtis gyvenimu, arba… Kito varianto niekada ir neturėjau. Net nelaikau to negalia, galbūt pavadinkim tai kosmetiniu rankų defektu.
Nelaikau to negalia, galbūt pavadinkim tai kosmetiniu rankų defektu
– Čia mama išugdė tokį užsispyrusį charakterį – nesinaudoti savo negalia, jei kažkas nepavyksta, kartoti tol, kol pavyks? Papasakokite, kaip atrodė jūsų gyvenimas vaikystėje, kaip jus augino mama?
– Mama niekada man nenuolaidžiavo, visada turėdavau atlikti visus darbus. Ji nėra manęs paklausus, ar man reikia pagalbos, ar man nėra per sunku kažką padaryti. Nesulaukdavau užuojautos ar nuolaidų ir iš artimų giminaičių.
Jei norėdavau užsidirbti ledams, turėdavau ravėti, sodinti darže. Per technologijų pamoką teko išmokti megzti ir tvarkingai siūti, dabar esu įvaldžiusi siuvimo mašiną. Vaikystėje, kai pasidarė pavydu, kad vaikai kieme važinėja dviračiu, užsispyriau ir išmokau juo važinėti.
Manau, tai ir užgrūdino mane. Kartais tikrai atrodydavo sunku, bet dabar, kai turiu savo vaikų, manau, taip pat elgčiausi.
– Aušra, ar daug teko praeiti, ašarų išlieti, kol tapote visiškai savimi pasitikinčia moterimi? Kaip savo minusą pavertėte pliusu?
– Tikrai taip, buvo sunkių momentų, nuoskaudų, kartais tų pačių klausimų: kodėl tai atsitiko man, o ne kitam. Bet šiaip visada stengiausi būti pozityviu žmogumi, džiaugtis tuo, ką turiu čia ir dabar, išnaudoti, ką turiu geriausio.
Negalią paverčiau privalumu tada, kada galutinai priėmiau save tokią, kokia esu, pamilau savo kūną. Tuomet ir pasibaigė visokie neaiškūs sau adresuoti klausimai.
Pamilti save padėjo suvokimas, kad kitaip jau nebus – arba išmoksti taip gyventi, arba visą gyvenimą kaltinsi likimą, dievus ar dar kokias jėgas. Aš pasirinkau pirmąjį variantą ir tai buvo puikus sprendimas.
– Esate ir nemažai modeliavusi. Jums dar būnant vaiku, ateiti ir pačiai išbandyti šį darbą įkvėpė modelis, kuris žengė podiumu su kojos protezu. O kaip tuomet kitos mergaitės žiūrėjo į jus, atėjusią lygiai taip pat užkariauti grožio pasaulio?
– Tuo metu dar internetas nebuvo toks populiarus dalykas, aš apie viską sužinodavau iš tetos, kuri labai daug keliaudavo. Bet apie savo įkvėpimą aš nepasakodavau mergaitėms, nes mūsų požiūriai buvo skirtingi.
Prieš eidama į atranką paskambinau mokytojai Danutei, papasakojau apie save ir savo rankas. Ji mane padrasino nebijoti ateiti. Pirmąkart ėjau su drauge. Tačiau iškart pamačiau, kad ten atėjusios merginos buvo labai draugiškos, sulaukdavau patarimų, niekam nekilo klausimų, ką aš čia veikiu.
Vėliau išaugus norėjau kažko rimtesnio, tačiau nuėjus į kelias agentūras sulaukiau neigiamų atsakymų. Kaip tik tuo metu draugė pradėjo fotografuoti, aš jai papozavau ir nuotraukomis pasidalinau socialiniuose tinkluose. Sulaukiau žinučių iš kitų fotografų, kurie norėjo bendradarbiauti, ir taip po truputį prasidėjo mano modeliavimas, kai susikūriau profesionalią modelio knygą.
– Po teisės studijų likote dirbti grožio srityje, keliavote po kitas šalis. Užsieniečiai jūsų grožį ir unikalumą labiau vertino nei lietuviai?
– Dažnai užsakovai bandydavo išspausti maksimumą iš to, ką turiu – didelės garbanos, šypsena, tamsūs bruožai. Rankos kažkaip likdavo antram plane. Bet tarkim, jei būdavo sijonų kompanija, tai rankas meistriškai būdavo galima užmaskuoti po rankine arba jų tiesiog neslėpdavo.
Sakyčiau, kad užsienis ir Lietuva skiriasi tuo, kad pas mus vis dar norima įtilpti į rėmus. Klausimas pamąstymui – kiek matėte žurnaluose apkūnių moterų modelių? Keletą? Užsienyje, aišku, nežinau, ar visose šalyse, bet tose, kuriose aš dirbau, tai nėra kažkoks tabu ar anomalija, kad modelis gali būti kitoks.
– Ar esate patyrusi diskriminaciją dėl to, kad gimėte be plaštakų? Pavyzdžiui, bandat įsidarbinti?
– Taip, esu. Darbo pokalbyje praėjau pirmąjį etapą iš dviejų ir man vadovė pasakė, kad turės pranešti direktoriui ir kitiems valdantiesiems, kad aš turiu negalią.
Žinoma, to darbo negavau ir to nesureikšminau. Nors ten reikėjo dirbti prie kompiuterio, popierių biure. Tokį darbą aš dirbau ir prieš išeinant motinystės atostogų, ir tikrai susitvarkiau.
Darbo pokalbyje praėjau pirmąjį etapą, ir man vadovė pasakė, kad turės pranešti direktoriui, kad aš turiu negalią. Darbo negavau.
– Kaip sutikote savo būsimą vyrą? Kodėl būtent jis užkariavo jūsų širdį?
– Tai labai juokinga istorija. Savo vyrą žinojau begalę metų, mes susitikę vis susimojuodavome.
Prieš man išvykstant gyventi į Italiją, kai buvau susitvarkiusi visus dokumentus, turėjau kontraktą su modelių agentūra ir netgi butą, klube švenčiau išleistuves. Ten mes vėl susitikome.
Tarp mūsų įvyko kažkokia magija. Aš visgi išvažiavau į Italiją, bet greitai nutraukiau kontraktą ir grįžau. Per visą laiką mes nenustojome bendrauti.
– O kaip iki jo sekdavosi su vaikinais – drąsiai eidavote užkalbinti, o gal trūkdavo pasitikėjimo?
– Niekada jų netrūko, nei dėmesio. Bet aš vertinu kokybę, o ne kiekybę, tad neturėjau tuzino draugysčių.
– Visada svajojote apie šeimą?
– Taip, visada norėjau turėti šeimą, tai buvo mano svajonė, kurią išpildėm.
– Kaip jums sekėsi naujų pareigų mokytis pirmąkart pastojus? Nebuvo baisu, ar susitvarkysite, ar pajėgsite?
– Ne, nebuvo baisu, aš kažkaip galvojau, kad motinystė bus sunkesnė, bet viskas puikiai sekasi.
– O dėl vaiko fizinės būklės nebuvo baimių? Kad gali pasikartoti tas pats, kas jums?
– Baisu nebuvo, nes žinojau, kad tai ne genetika, bet norėjosi tai išgirsti ir iš gydytojo lūpų. Nors tiesą sakant, vyras tyrimų darytis neleido, motyvuodamas, kad meilės vaikui niekas nepakeis.
Kai pastojau, vyras neleido darytis genetikos tyrimų, sakydamas, kad meilės vaikui niekas nepakeis
– Šiuo metu laukiatės antro vaikelio. Jaudinatės? Pirmoji dukra dar juk maža, o čia dar kūdikis ant rankų netrukus bus…
– Ne, visai nesijaudinu, nes žinau, kad jei kas, sulauksiu pagalbos iš vyro.
Be to, Atėnei dveji metukai, ji gana savarankiškas vaikas, pasako ar paprašo, kai kažko nori. Daug man padeda buityje, sudeda indus į indaplovę. Aišku, taip daug lėkščių dužo, bet ji bent stengiasi, todėl pykti negali. Ji ir žaislus savo susideda, šuniuką kartu šeriam. Manau, svarbiausia vaiką ruošti nuo pat pradžių, kad bus šeimos papildymas, mokyti gražiai elgtis su kitais. Faktas, kad visko bus, bet tai laikina, tad iššūkių tikrai nebijau.
Kas mane seka instagrame, tas matė mano pagrindinę gyvenimo taisyklę – N N N (trijų N taisyklė) . Tai reiškia – nieko nėra neįmanomo. Motinystėje taip pat.
– Kaip jus užgrūdino, kokių dalykų privertė išmokti jūsų negalia? Ar galite įžvelgti teigiamą pusę?
– Sunkumai užaugina storą odą. Svarbiausia pamoka pamilti savo kūną, tada ir kiti priims kokie mes esam. Įžvelgiu tik teigiamą pusę visur.
– Dar prieš kelerius metus svajojote gyventi užsienyje, įkurti savo modelių agentūrą. O kaip dabar?
– Dabar turiu dar didesnių ketinimų, juk gyvenimas nestovi vietoj.
